1926 metų žiemą buvo sušauktas Vilniaus ir Suvalkų kraštų lietuvių ūkininkų suvažiavimas Vilniuje.
Suvalkų krašto lietuviams atstovavo:
Mielkus iš Vaitakiemio, Aliulis iš Paliūnų, Maksimavičius iš Burbiškių kaimo, siuvėjas Petruškevičius iš Seinų bei Češkevičius iš Aradnykų.
Suvažiavime dalyvavo iš Varšuvos atvykęs Lenkijos vidaus reikalų ministras.
Lietuviams buvo leista parengti rezoliuciją apie Vilniaus ir Suvalkų krašto lietuvių rūpesčius.
Suvažiavimo dalyviai buvo įspėti, kad apie lietuvišką švietimą negali būti nė kalbos.
Jei kas bandys kalbėti, suvažiavimas bus nutrauktas.
Buvo išrinktas prezidiumas ir komisija rezoliucijai rengti.
Ministras iš Varšuvos sėdėjo ir klausėsi.
Apie šį įvykį pasakoja Vincas Češkevičius:
„Okupuotų kraštų žmonės reikalavo, kad jų teisės būtų lygios su lenkų teisėmis, kad jie galėtų gauti paskolų iš valstybės, kad valstybė padėtų nuleisti vandenį nuo laukų, jei ūkininkai neišgali, siūlė ir kitų ūkio pagerinimo priemonių.
Daug žmonės kalbėjo apie žemės gerinimą ir derliaus gausinimą, apie sodus, kurie galėtų duoti daugiau pelno.
Aliulis iš Paliūnų ir Maksimavičius iš Burbiškių sakė, kad ūkininkams būtina valstybės paskola.
Į pabaigą ir aš pakėliau ranką – paprašiau žodžio.
Man leido.
Tada aš ir pasakiau:
„Ką aš girdėjau čia kalbant, tai tam viskam reikia mokslo, bet kaip mes turim mokytis?“
Tuoj pasigirdo skambutis.
Aš nenusileidau:
„Vis tik kaip mes turim mokytis?“ Man nieko neatsakė, o tik davė kitą skambutį.
Tada susirinkusieji liepė man sėstis, nes suvažiavimą uždarysią ir bus nepriimta rezoliucija.
Aš atsisėdau, buvo girdėti rėkalojimas.
Žodžio paprašė Maksimavičius. Jam leido. Jis pasakė, kad jo vaikai eina į mokyklą, bet jie nieko nesupranta, nes juos mokina lenkiškai.
Ir jam davė skambutį. Jis atsisėdo.
Tada iš vilniečių tarpo atsistojo toks mokytas žmogus ir pasakė:
„Teisingai žmonės reikalauja. Kadangi visi mūsų darbai turi būti moksliškai sureguliuoti, todėl ir kyla šis klausimas.
Na ką gi, turėsim savarankiškai mokytis lietuvių kalbos, jei valstybinėse mokyklose galima tik lenkiškai.“
Taip mūsų suvažiavimas ir baigėsi.
Po jo, prisimenu, visiems buvo duoti pietūs:
rūgštynių sriuba ir kotletai. Kaimiečiams patiko rūgštynių sriuba žiemos metu.
Baigiantis pietums, mums pranešė, jog vakare vyks Jono Basanavičiaus septyniasdešimt penkerių metų sukakties minėjimas.“
Vincui Češkevičiui ir kitiems Seinų krašto delegatams teko jame dalyvauti. Šventė vyko Vilniaus pirklių ir pramonininkų klubo salėje.
Vincas Češkevičius taip prisimena šį įvykį:
„Mums belaukiant, ėmė ruoštis iškilmėms – salės gale padėjo stalelį, sustatė kėdes, išrinko žmones sėdėti prie Basanavičiaus.
Buvo išrinktas ir Stašys[1], kuris tais metais buvo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininku. Jam buvo pavesta vadovauti Basanavičiaus 75-mečio gimtadieniui.
Kai viskas buvo paruošta, salė staiga pagyvėjo, žmonės pradėjo ploti, apsipylė džiaugsmo ašaromis, pamatę ir pažinę mūsų tautos mylėtoją ir ganytoją, parodžiusį mūsų tautai tikrąjį kelią į šviesą.
Du vyrai atvedė Joną Basanavičių ir pasodino į jam parengtą sostą už stalelio.
Stašys (pasak „Vilniaus aido“, iškilmėms vadovavo Marcelinas Šikšnys – SB) ir kitas vyras sėdėjo prie jo šalies iš šonų.
Ir pradėjo žmonės jam nešti gėles ir sveikinti linkėdami ilgai gyventi ir dėkodami už jo pasiaukojimą dėl lietuvių tautos gerovės.
Žmonės nešė gėles ir dėjo jas ant stalelio ir tiek pridėjo, kad iš šalies sunku buvo įžiūrėti Basanavičių, reikėjo aukščiau pasistoti.
O kalbėtojai vis sveikino ir sveikino jį ir vis minėjo jo nuveiktus darbus. Kalbėjo lietuviškai, rusiškai, lenkiškai.
Visų malonu buvo klausyti, bet vienas oratorius taip prabilo, kad visa salė ašarom paplūdo.
„Sveikinu tave, daktare Jonai Basanavičiau, tu laimingas esi, sulaukęs savo gimtadienio – septyniasdešimt penkerių metų.
Atlaikei persekiojimus, atsilaikei prieš mirtį, kuri tau grėsė. Ir šiandien gali džiaugtis, kad visos Lietuvos žmones prikėlei iš miego.
Tu pirmas jiems atrišai akis, tu pirmas parodei jiems aušrą, tu pirmas jiems nušvietei kelią.
Tu pirmas jiems pasakei:
„Kelkitės iš miego, štai jums kelias į aušrą.
Imkit „Aušrą“ ir lietuvišką knygą, atsiriškit akis, kurios jums užrištos buvo, ir skaitykite knygą lietuvišką“.
Tu pasakei:
„Tai saulė jums užtekės, o jūs, skaitydami „Aušrą“ ir knygą lietuvišką, pamatysit tėvų numintus kelius ir takelius.
Jūs pamatysit laukelius, jums tėvų paliktus, jų pėdas, kur jie vaikštinėjo, jų kraują, kurį jie praliejo, jų prakaitą ir darbą, kurį jie padarė.
Jie viską paliko tik jums. Daktare Jonai Basanavičiau, tu pirmas pasukai užkerėtą laikrodį ir Lietuvos žmones pasukai į šviesą.“
Tai pasakęs pasitraukė ir užleido vietą profesoriui Kairiūkščiui. Šis ištiesė ranką, o Jonas Basanavičius, sukaupęs jėgas, atsistojo, ir abu susikabino rankomis.
J. Basanavičius atkišo savo kadaise juodą, bet dabar jau pražilusią kaip sidabras barzdą, o profesorius J. Kairiūkštis – visai baltą barzdą, ir abudu, sukišę barzdas, meiliai bučiavosi.
Iš salės girdėjosi šūksniai:
„Didvyriai Lietuvos barzdočiai bučiuojasi!“ Salė vėl ašarom paplūdo.“
Kunigas Kraujalis perskaitė kunigo kanauninko iš Seinų Dvaranausko ir kitų atsiųstas telegramas, jubiliatui skirtus linkėjimus – šešiasdešimt keturias telegramas iš įvairių Lietuvos vietovių ir užsienio šalių.
Šikšnys visiems padėkojo Basanavičiaus vardu, pareikšdamas, kad jubiliatas nebegali ilgiau dalyvauti, nes esąs silpnas, ir išvedė iš salės.
Jiems išėjus jaunimas padeklamavo eilėraščių, choras padainavo tautiškų giesmių ir liaudies dainų. Jaunimas perėjo į kitą salę šokti, o kiti išsiskirstė.
Suvalkų krašto delegatai nuvyko į stotį ir naktį traukiniu išvažiavo į Suvalkus, iš kur arkliais grįžo namo.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] J. Basanavičiaus sukaktuvių aprašyme 1926 m. lapkričio 25 d. „Vilniaus aide“ K. Stašys neminimas. Pasak „Vilniaus aido“, iškilmėms vadovavo Marcelinas Šikšnys (1874–1970), žymus Vilniaus krašto lietuvių veikėjas, mokytojas, rašytojas, Lietuvių mokslo draugijos vicepirmininkas.
