Kaip pagerinti savo prastą regėjimą?

„Pirmuosius akinius man uždėjo, kai buvau trylikos – jie buvo skirti žiūrėti į mokyklos lentą. -0,75 dioptrijų stiprumo, šlykščiai raudonais rėmeliais.

Tais laikais akiniuotų paauglių mokykloje buvo labai mažai, o ir akinių rėmelių pasirinkimas – nedidelis. Išgyvenau tikrą tragediją.

Kas pusę metų sąžiningai lankydavausi pas gydytojus, laikiausi visų patarimų, kad tik regėjimas pagerėtų, bet vietoje to kaskart po apsilankymo pas gydytoją išeidavau su dar stipresniais akiniais.

Po penkių metų mano akinių stiprumas siekė beveik -7 dioptrijas, o akių tinklainė išplonėjo.

Kaltinau tėvus, kad jie negali surasti normalių, mano gerą regėjimą sugrąžinti galinčių gydytojų“, – asmenine patirtimi dalinasi Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė Sigita Labutienė.

Norint susigrąžinti gerą regėjimą, akinių nereikia

Nors ir buvo dar tik paauglė, Sigita pastebėjo, kad gydytojai negali atsakyti į paprastus klausimus:

„Kodėl mano regėjimas blogėja?“, „Ką daryti, kad jis neblogėtų?“, „Kada šis procesas sustos?“ ir panašiai.

„Pastebėjau, kad užsidėjus stipresnius akinius, ryškiai matydavau tik keletą mėnesių, o vėliau – vaizdas vis blogėjo ir tekdavo rinktis dar stipresnius.

Kažkas tikrai buvo ne taip. Vietoje to, kad mano regėjimas sugrįžtų, stiprinant akinius, jis vis prastėjo“, – prisimena moteris.

Sigita nedrąsiai nusprendė išsiimti stipriuosius stikliukus iš akinių rėmelių ir įsidėti ankstesniuosius, su dioptrijomis, kurios jai neleisdavo matyti ryškiai.

Tuo pat metu ji pradėjo skaityti V. H. Beitso (Bates) knygą „Kaip gerai matyti be akinių?“ ir suprato, kad intuicija jos neapgavo: norint susigrąžinti gerą regėjimą, akinių nereikia.

Tada Sigitai buvo aštuoniolika, ji mokėsi universitete, po kelių metų ištekėjo, ir vieną po kito susilaukė vaikų, tad neužteko laiko dar giliau domėtis natūraliais regėjimo gerinimo būdais.

Tačiau moteris buvo tikra, kad regėjimą jai sugrąžins ne gydytojai, tad į juos šiuo klausimu niekada daugiau nebesikreipė.

Akinius ir lęšius Sigita Labutienė iš viso nešiojo 18 metų: „Internete radusi M. Norbekovo, V. Ždanovo pamokas apie gero regėjimo susigrąžinimą, jas išsamiai konspektavau ir laikiausi patarimų.

Akinius į stalčių pasidėjau 2010-ųjų balandžio mėnesį ir jau gruodį mano lęšių stiprumas krito iki -1 dioptrijos.

Buvau tikroje euforijoje. Tą patį gruodį Vilniuje įvyko pirmasis V. Ždanovo mokymas norintiems susigrąžinti gerą regėjimą natūraliais būdais.

Dalyvavau jame ir paskutinio užsiėmimo metu savo lęšius išmečiau į šiukšlių dėžę.

Grįždama namo į Ukmergę, visą kelią verkiau ir galvojau, kodėl Lietuvoje niekas apie tai nekalba.

Jeigu bučiau šias žinias išgirdusi dar paauglystėje, mano regėjimas nebūtų taip stipriai sugadintas.

Kaltinau visą pasaulį, o labiausiai – gydytojus ir tėvus, nesugebėjusius rasti man svarbių sprendimų reikiamu laiku“, – atradimų pilną gyvenimo laiką prisimena regėjimo gerinimo stovyklų pradininkė Lietuvoje.

Kadangi tada Sigita jau buvo Lietuvos sveikuolių sąjungos narė ir rengdavo sveikatingumo stovyklas, ji vis mąstė surengti regėjimo gerinimo stovyklą ir pasidalinti šiomis žiniomis su kuo daugiau žmonių, o ypač su tėvais, kurių vaikų regėjimas – sutrikęs.

Po trejų metų apmąstymų įvyko pirmoji regėjimo gerinimo stovykla, nustebinusi savo rezultatais.

Būtent rezultatai tapo aiškiu ženklu, paskatinusiu tęsti šią veiklą ir toliau.

„Stovykloje per kelias dienas mergaitei dingo žvairumas, buvę per silpni akiniai daugeliui tapo per stiprūs ir t.t. – visos šios patirtys labai įkvepia“, – šypsosi sertifikuota Beitso būdo mokytoja.

Regėjimo gerinimo kelias – nelengvas, bet vertas pastangų

Sigitos Labutienės teigimu, dauguma žmonių tikisi pratimų, kuriuos atlikdami patirs regėjimo gerėjimą.

Tačiau taip nebūna: „Visų pirma, reikia suprasti regėjimo sutrikimo priežastis.

Nemažai daliai tėvų pavyksta sugrąžinti ir išsaugoti savo vaikų regėjimą, kitiems pavyksta sustabdyti ligų progresavimą, tačiau yra ir tokių, kurie vėl vaikams uždeda akinukus.

Nes taip paprasčiau. Nes nėra laiko. O matyti juk reikia…

Beje, gerinti regėjimą vaikams sekasi lengviau nei suaugusiems“, – patirtimi dalinasi tarptautinės asociacijos „Bates Method International“ lektorė.

Sigita pažįsta suaugusiųjų, kurie po stovyklų ne tik nusiėmė akinius, bet ir pakeitė visą savo gyvenimą: darbą, santykius: „Regėjimo gerinimo procesas susijęs su gerokai daugiau nei akimis. Jis apie tai, kaip gyvename, mąstome, kuo tikime, apie mūsų pirmenybes.

Įdomu suvokti, kad nuo regėjimo sutrikimų kenčia tik „civilizuotos“ kultūros. Tai – kaina, kurią mokame už savo pirmenybes ir pomėgius“.

Stebuklas – visam laikui pagerinti regėjimą – įmanomas, tačiau tik tiems, kas tai laikys pirmenybe.

„Regėjimo gerinimo praktikos ilgainiui tampa įpročiais, leidžiančiais žiūrėti teisingai, todėl tam skirti papildomo laiko nereikia.

Beitso būdas padeda susigrąžinti gerai matančio žmogaus žiūrėjimo įpročius. Gerai matantis žmogus žiūri kitaip nei prastai matantis.

Jo smegenys dirba kartu su akimis, o prastai matančio žmogaus smegenys su akimis nesutaria. Todėl regėjimo gerinimas nėra kasdienis akių raumenų treniravimas.

Technikos ir pratimai, kuriuos atliekame stovyklose, verčia smegenis dirbti kartu su akimis, naudoti jas, įdarbinti, o vėliau – pailsinti.

Tai nėra tokia paprasta užduotis, kaip iš pradžių gali pasirodyti, tačiau patiriami rezultatai – be abejonės verti pastangų“, – teigia Sigita Labutienė.

Nebematome pasaulio tokio, koks jis iš tikrųjų yra

Natūralaus regėjimo gerinimo būddo žinovės teigimu, akys nemato.

Jos – tik įrankis, perduodantis žinias smegenims tam, kad jose susiformuotų paveikslas – atvaizdas: „Teisingai naudojamas įrankis dirba nepriekaištingai, bet šių laikų žmonės akių nenaudoja pagal jų paskirtį.

Žmogaus polinkis nugrimzti į praeitį arba planuoti ateitį, bet nebūti dabarties akimirkoje priverčia jį sapnuoti atmerktomis akimis. Lyg ir veiki, judi, dirbi, bet neprisimeni, kur padėjai automobilio raktelius, telefoną, neprisimeni paskutinio sakinio, kurį tau pasakė artimas žmogus, nes jo nesiklausei.

Buvai kitur. Tokiais atvejais akys nedirba, jos nežiūri, nesurenka žinių, nejuda ir todėl įsitempia.

Ilgainiui tai tampa įpročiu: eidami į parduotuvę, planuojame dieną, nematome, kokiais drabužiais apsirengę žmonės, kokių spalvų automobiliai važiuoja pro mus, kokie medžiai ir gėlės žydi, kokiomis plytelėmis išklotas kelias ir t.t.

Mes nustojame liestis prie šio pasaulio akimis. Taip pamažu blėsta ir subtilus pasaulio pajautimas.

O jei į pasaulį žvelgiame per akinius, per kuriuos nematome tikro jo atvaizdo, subtilus ryšys su aplinka, apskritai, dingsta.

Žvelgiant per minusinius akinius, pasaulį matome sumažintą, o per pliusinius – padidintą, tačiau ne tokį, koks jis iš tikrųjų yra“, – svarbiais suvokimais dalinasi Sigita.