Šmaikščios istorijos apie Vilniaus nušvitimą

Balandžio 19 d. Energetikos ir technikos muziejus pristatė istorinių pasakojimų, fotografijų ir komiksų rinktinę „Elektra. Kaip nušvito Vilnius?“, kurioje atskleidžiama daug įdomių faktų apie Lietuvos sostinę ir jos elektrinę.

Vilnių ne kartą siaubė potvyniai, 5 kg lašinių galėjo išgelbėti Vilniaus centrinę elektrinę nuo susprogdinimo Antrojo pasaulinio karo metais, elektrinės darbuotojas buvo pasodintas į KGB kalėjimą už tai, kad elektrinės šynos buvo nudažytos Lietuvos vėliavos spalvomis, o Energetikos ir technikos muziejaus administracinio pastato stogelį puošianti skulptūra „Elektra“, dar vadinama ir Zose, kadaise buvo nugriauta dėl prietarų.

Šių istorijų tikrumą patvirtina ir archyviniai dokumentai – Vilniaus regioniniame valstybės archyve saugomi Paminklų restauravimo projektavimo instituto fondo dokumentai (F. 1019, ap. 11, b. 4354).

Šioje byloje saugomi dokumentai apie Vilniaus dešiniojo Neries kranto istorinius tyrimus ir ikonografinė medžiaga.

1991 m. architektų sudarytuose dokumentuose nurodoma, kad jau XVI a. šioje vietoje buvo įsikūręs jaukus žvejų priemiestis su gyvenamaisiais namais ir religinių apeigų pastatu, kuris, deja, neišliko.

1600 m. sudarytuose planuose minimas Šnipiškių gatvės (Ukmergės) pavadinimas.

Vakarinė Šnipiškių dalis priklausė Radviloms, vėliau Sapiegoms. Vilniaus vaivada Kazimieras Sapiega Šnipiškes padovanojo jėzuitams.

1740 m. plane Šnipiškių priemiestis pažymėtas kaip klestintis, svarbus ekonomikos centras, kuriame gausu karčemų, mūrinių gyvenamųjų ir ūkinių pastatų (iki tol vyravo medinė statyba).

Architektai pastebi, kad išlikusiuose to laikotarpio planuose į akis krinta tankus užstatymo intensyvumas.

Panašu, kad laikas jau tada buvo ištrynęs žvejų priemiesčio atributus, o kraštovaizdyje vis daugiau vietos atsirado viloms, rezidencijoms, intensyvios prekybos krautuvėms, bažnyčioms, vienuolynams.

1832 m. Šnipiškėse buvo žadama įrengti prekybos aikštę ir sodą, žaliąsias juostas ir bulvarus, taip pat buvo numatytos laisvos erdvės.

Toks dėmesys Šnipiškėms stulbino – juk tuo metu vos keli priemiesčiai (tarp jų ir Antakalnis) buvo laikomi tinkamais gyventi, nes vystėsi netoli vandens telkinių.

O Šnipiškės klestėjo. Čia jau veikė 12 plytų, čerpių, kalkių gamyklų, kuriose buvo 14 deginimo krosnių.

Čia ir sklypai jau buvo sunumeruoti (nuo 1 iki 215, kituose šaltiniuose nurodoma pustrečio šimto ir daugiau sklypų numerių).

Bet didžiausias technologinis šuolis buvo elektrinė. Mums pažįstamos dabartinės Šnipiškės jau buvo susiformavusios 19 a. pab.–20 a. pr.

Daugiau istorijų kviečiama skaityti leidinyje „Elektra. Kaip nušvito Vilnius?“ ir Vilniaus regioniniame valstybės archyve.

Paminklų restauravimo projektavimo instituto fondo dokumentai pasiekiami ir eais.archyvai.lt.