Kiekvienam keturkojo šeimininkui jo augintinis atrodo mieliausias ir švariausias, todėl ne tik po glostymo neskubame plauti rankų, bet ir kartais pabučiuojame savo augintinį. Tačiau keturkojai neturi rankų – jas jiems atstoja snukučiai ir kailis, todėl veterinarijos specialistai pataria bučinius verčiau palikti žmonėms.
„Bučiuoti mylimo gyvūno pirmiausia nepatariama dėl aplinkoje esančių veiksnių – bakterijų, virusų ir parazitų, kuriuos augintiniai gali perduoti savo šeimininkams. Taip pat augintiniai gali būti zoonozių – ligų, kurios yra bendros gyvūnams ir žmonėms, tokių kaip bartoneliozė, leptospirozė ar toksokarozė, šaltiniai. Užsikrėtimą paspartina gyvūno seilių bei infekcijų sukėlėjų patekimas ant žaizdų, todėl nereikėtų leisti augintiniui laižyti savo žaizdos ar pažeistos odos“, – komentuoja internetinės gyvūnų prekių parduotuvės Mumbo.lt veterinarijos gydytoja Ligija Grabauskė.
Kita priežastis, kodėl reikėtų vengti bučinių su augintiniais – tai užkrečiamos parazitinės ligos. Vidaus parazitais galima užsikrėsti ne tik tiesiogiai iš gyvūno, pvz., kaspinuočiais, bet ir žmonėms pavojingų parazitų kiaušinėliai ar lervos nuo žemės gali nugulti ant augintinio kailio ar nosies.
„Nuo naminių gyvūnų žmogus lengvai gali užsikrėsti grybelinėmis ir parazitinėmis odos ligomis, pavyzdžiui, niežų erkutėmis, kurias būtina gydyti tiek žmogui, tiek augintiniui. Pernelyg bijoti pasiglaustymų su augintiniu tikrai nereikėtų, jei katė gyvena tik namuose ir neturi sąlyčio su pelėmis, arba šuo ką tik neturėjo smagaus pasivartymo žolėje“, – tvirtina L. Grabauskė.
Silpnas imunitetas padidina riziką
Dažniausiai šeimininkai yra įsitikinę, kad jų augintiniai yra švarūs ir kone sterilūs, negalintys pernešti ar turėti jokių ligų, todėl užsikrėtimo atveju yra dažniau linkę apkaltinti vieną kartą sutiktą gyvūną nei savo augintinį, su kuriuo turi nuolatinį kontaktą.
„Dažnas mitas tarp šeimininkų – kad katės pačios „išsilaižo“ žaizdas ir jų gydyti nereikia, tačiau burnos ertmėje yra bakterijų, kurios laižant patenka į kraują, sukeldamos uždegimą. Deja, bet keturkojų šeimininkai neretai pamiršta, kad net namie auginamos katės bei šunys turi būti reguliariai vakcinuojami, nukirminami, naudojamos priemonės nuo išorės parazitų. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad ir mes savo gyvūnui galime pernešti niežus, blusas, per aplinką plintančius virusus, bakterijas ir parazitus“, – atkreipia dėmesį veterinarijos specialistė.
Pasak jos, gyvūnų perduotos ar atneštos ligos gali sukelti didesnį pavojų nei įprastai žmonėms, kurie serga vėžiu, diabetu, AIDS bei kitomis ligomis, kurios susilpnina imunitetą. Dėl šios priežasties asmenims, turintiems silpnesnę imuninę sistemą, nepatariama turėti artimų kontaktų su benamiais ar lauke gyvenančiais gyvūnais.
„Besilaukiančiai moteriai itin pavojingas pirmuonis – toksoplazma, kurią gali perduoti katės. Jis perduodamas tik per katės išmatas ir gali sukelti stiprių padarinių, todėl besilaukiančiai moteriai reikėtų ypač vengti lauke gyvenančių kačių išmatų, taip pat nerekomenduojama tvarkyti namie gyvenančios katės kraiko dėžės. Šią pareigą geriau perleisti kitam šeimos nariui, o jeigu tokios galimybės nėra – būtinai naudoti semtuvėlį, po to švariai nusiplauti rankas. Toksoplazmozę nešiojančios katės neturi jokių požymių, nes pačioms ši liga nepavojinga – jos tik tarpinis gyvūnas, pernešantis ligą, todėl galima neturėti jokio įtarimo, kad katė nešioja pavojingą ligą“, – pažymi L. Grabauskė.
Kaip elgtis su savo keturkojais?
Veterinarė pabrėžia, kad svarbiausia yra tiek šeimininko, tiek augintinio higiena, todėl kaip grįžus iš lauko mes nusiplauname rankas, taip ir gyvūnui atitinkamai reikėtų nušluostyti letenas, kad būtų išvengta ligų sukėlėjų pernešimo į namus.
„Po pasivaikščiojimų, ypač miške ar aukštesnės žolės pievose, vertėtų iššukuoti augintinį – taip apsaugosime nuo erkių ne tik augintinį, bet ir save. Erkės gali pakliūti ant gyvūno kailio, bet įsisiurbti ne iš karto, su gyvūnu jos grįžta į namus ir taip gali įsisiurbti ne tik mūsų augintiniui, bet ir mums patiems. Reikėtų vengti žaizdų ar pažeistos odos kontakto su gyvūno seilėmis ar kitomis išskyromis. Taip pat stebėti, su kuo augintinis turi kontaktą – geriausias sprendimas būtų neleisti jam kontaktuoti su neprižiūrimais, akivaizdžiai sergančiais gyvūnais“, – aiškina veterinarijos specialistė.
Jos teigimu, tiek katės, tiek šunys gali ir perduoti, ir pernešti įvairias ligas. Pavyzdžiui, dažna kačių sukeliama katės įdrėskimo liga – bartoneliozė, o toksokaroze žmonės dažniau užsikrečia nuo šunų nei nuo kačių. Katės įkandimas dažniau perduoda vieno tipo bakterijas, kai tuo tarpu šunų įkandimai pavojingesni kito tipo bakterijomis. Tačiau tinkamai prižiūrint ir elgiantis su savo augintiniais, dažniausiai visų užsikrėtimų pavyksta išvengti.
„Svarbiausia – profilaktika. Išorinės priemonės – lašai ir antkakliai – bei tabletės nuo išorės parazitų, reguliarus vaistų nuo vidaus parazitų sušėrimas, vakcinavimas. Reikėtų atsakingai elgtis su gyvūnų ekskrementais, juos surinkti ir išmesti. Pastebėjus, kad gyvūnas negaluoja, būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją“, – sako L. Grabauskė.
Augintinių nauda vaikams
Moksliniai tyrimai patvirtina, kad vaikai, kurie auga su augintiniu, turi stipresnę imuninę sistemą: tėvai įprastai stengiasi apsaugoti vaiką nuo mikrobų, o augintinis padeda nuo pat pradžių susidurti su mažais kiekiais įvairių mikroorganizmų, imuninė sistema pasigamina antikūnus prieš juos, o kuo įvairesnių antikūnų susidaro, tuo stipresnis vaiko imunitetas.
„Augintiniai taip pat skatina ir greitesnę fizinę raidą – vaikas liečia gyvūną, todėl aktyvėja lytėjimo funkcijos, rankų veikla, mažylis nori greičiau pagauti gyvūną, todėl jis pradeda anksčiau šliaužioti, vaikščioti, bėgioti, o noras pakviesti, atkreipti augintinių dėmesį dar ir skatina kalbėti. Augintinių priežiūra ugdo ne tik vaikų atsakomybės ir atjautos jausmą, tačiau gerina ir suaugusiųjų laiko planavimo įgūdžius, užpildo širdį esant vienatvės jausmui. Pasivaikščiojimai su šunimi skatina reguliarią fizinę veiklą lauke, o katės murkimas ant kelių padeda nusiraminti ir pamiršti rūpesčius“, – vardija pliusus veterinarijos gydytoja.
