Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai pataria, kokių sąlygų žiemą reikia patalpose laikomiems gyvūnams augintiniams ir pataria, kaip tinkamai pasirūpinti jų sveikata bei gerove šaltuoju metų laikotarpiu.
Nors naminių gyvūnų sąrašas yra pakankamai ilgas, čia apžvelgiami daugiausiai Lietuvoje laikomų gyvūnų augintinių poreikiai žiemą. VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus Vyriausioji specialistė Gintarė Mockevičienė parengė patarimų, kaip rūpintis istoriškai prijaukintais gyvūnais: šunimis, katėmis, šeškais, triušiais, burundukais, papūgomis ir kitais naminiais paukščiais.
Šunys
Orams atvėsus maitinti sočiau, kaloringesniu maistu. Proporcijas matuoti atsižvelgiant į šuniuko dydį ir svorį, kailio storį ir ilgį, poodinį riebalų sluoksnį. Dažnai prižiūrėti lauke esančio gyvūno dubenėlį su vandeniu, pilti šiltą, kuris lėčiau suledės.
Prieš einant į lauką į savo augintinio letenų pagalvėles galima įmasažuoti vazelino ar apsauginio pėdučių balzamo, tokiu būdu apsaugant nuo išsausėjimo.
Po kiekvieno pasivaikščiojimo būtina nuplauti ir nusausinti augintinio kojas, patikrinti letenų pagalvėles – ar nėra įtrūkimų, paraudimų, šaltyje audinių jautrumas mažėja: gyvūnas gali persirėžti leteną užmynęs ant stiklo.
Žiemą lauke vaikščioti kiek įmanoma didesniu tempu, pasistengti užimti augintinį judresne veikla. Vengti palikti augintinį lauke vieną, ant ledo ir slidžios kelio dangos. Jei vaikštant šuo pradeda kilnoti letenas, drebėti, gūžiasi, bando grįžti į patalpą – jam darosi per šalta, vaikštynes derėtų nutraukti.
Grįžus iš lauko nusausinti augintinio kailį, taip jį apsaugant nuo niežulio. Šalčių metu maudyti retai – per dažnas prausimas žiemą išsausina odą. Jei grįžus iš lauko šuo nenustoja drebėti ir atrodo sušalęs, uždengti jį antklode.
Žiemos metu nerekomenduojama skusti savo augintinio kailio iki pat odos – ilgesnis kailis suteikia daugiau šilumos. Jei šuo ilgaplaukis, reikėtų jį reguliariai šukuoti ir prižiūrėti, kad kailyje jokiu būdu nesusidarytų sniego ir ledo gumulų, kurie tikrai gali sukelti šuniui labai didelių nepatogumų ar netgi susirgimų, iškirpti tarpupirščių kailį.
Trumpaplaukiai, šiurkščiaplaukiai šunys gali sušalti, todėl jei augintinio kailis nėra tankus ir šiltas, būtina pasirūpinti jo apranga. Tinkamiausi drabužiai gali būti apsiaustas, saugantis nuo lietaus ar sniego, gūnia (liemenės be rankovių, žieminės gali būti pašiltintos kailiu), kombinezonas (susegami lipdukais), tinkama avalynė (kokio dydžio batų reikia jūsų šuniukui, padėkite jo letenėlę ant balto popieriaus lapo ir pamatuokite nuo nagų pradžios iki kulno. Taip pat pėdos plotį plačiausioje vietoje).
Pasirūpinkite, kad augintinis turėtų šiltą vietą miegui.
Jeigu šuo gyvena lauke, būda – pagrindinė vieta, kur jis slepiasi nuo lietaus, vėjo ir šalčio – turi būti tinkamai paruošta žiemai: apačia turi būti pakelta nuo žemės, kad susidarytų oro tarpas ir šaltis bei drėgmė nesismelktų tiesiai į būdos dugną, būdos sienos neturėtų plyšių, būtų neperpučiamos ir neperliejamos, drėgmės nepraleidžiantis stogas, įrengtos lengvai besivarstančios „durelės“.
Svarbu, kad būdoje visuomet būtų sausai ir šiltai paklota – tam gali tikti šiaudai, šienas, antklodės, paltai, čiužinys, šildomas šuns guolis, tik svarbu saugoti nuo drėgmės ir pelėsio bei stebėti, ar paklotas būdos viduje „nesugulėtas“, nesudrėkęs, ar nesustumtas į vieną būdos kampą.
Teritorija, kurioje gyvena šuo, turi būti sausa – įrengtas vandens nutekėjimas arba stogas.
Stebėti ar augintinis neperšalo. Peršalęs gyvūnas gali kosėti, žiaukčioti, krenkšti. Išskyros iš nosies ir akių, sunkus kvėpavimas. Gyvūnas gali pasidaryti apatiškas, mažiau valgyti, daugiau miegoti, pakyla temperatūra, gali atsirasti problemos su šlapimo pūsle. Jei iškosėtose gleivėse yra kraujo, tai rodo poreikį kreiptis į veterinarus.
Saugoti nuo apsinuodijimo etilo glikoliu (antifrizu), požymiai yra staiga padidėjęs augintinio troškulys ir vėmimas. Šuns ausys, letenos ar uodega gali sušalti, todėl atidžiai stebėti, ar nėra blyškios ar pilkos odos požymių, ar oda netapo kieta ir šalta. Nušalusios vietos gali būti labai skausmingos ir palaipsniui gali pakeisti spalvą į juodą.
Jauniems šuniukams ir senjorams sunku reguliuoti kūno temperatūrą, jie jautriau reaguoja į oro pokyčius, todėl jiems skiriamas ypatingas dėmesys ir kiek įmanoma trumpesnis buvimas lauke.
Šaltuoju metų laiku galima padėti beglobiams šunims prieglaudose, aprūpinant juos šiltu maistu, patalais (pledai, čiužiniai, paltai, paklodės) bei trumpu, bet aktyviu pasivaikščiojimu lauke.
Katės
Kačių genties atstovų įprastas elgesys žiemą: jie daug miega šalia radiatoriaus ar po antklode, daug valgo ir labai mažai juda. Rekomenduojama maitinti kaloringesniu maistu, jis gali būti šiltas arba kambario temperatūros, visada suteikti prieigą prie šviežio vandens. Katei priimtiniausia oro temperatūra yra 20-25 laipsniai. Katės, neturinčios kailio ar pavilnės, yra jautresnės temperatūros mažėjimui ir skersvėjui.
Namuose peršalusios katės požymiai gali būti raumenų drebulys, šaltos letenos, kurias ji stengiasi paslėpti po savimi, šiltos vietos ieškojimas.
Pasivaikščioti lauke naminis augintinis gali, jeigu yra sveikas, užsigrūdinęs, pripratęs aplinkos temperatūros, turi tankią pavilnę, pakankamą kūno masę, yra suaugęs (kačiukus ir katinus senjorus patartina žiemos metu laikyti namuose).
Prieš einant į lauką letenų pagalvėles padengti vazelinu ar apsauginiu pėdučių balzamu, kuris apsaugo nuo išsausėjimo, cheminių reagentų sukeliamų nudegimų. Katei grįžus namo, letenas reikia išplauti šiltu vandeniu ir išdžiovinti.
Sušalusią ar sušlapusią katę reikia išdžiovinti rankšluosčiu ar fenu ir suteikti galimybę sušilti po antklode, padaryti sausą šildantį kompresą. Svarbu apžiūrėti ar nenušalo ausų galiukai, uodega ir letenos.
Nušalusi dalis šalta, nejautri, oda blyški. Vėliau oda parausta, patinsta, vystosi uždegimas. Esant rimtesniam nušalimui, ant odos atsiranda pūslės ir drėgnos žaizdos, katė gali tapti vangi, sumažėja kūno temperatūra.
Šaltuoju metų laiku galima pasirūpinti beglobėmis, prie daugiabučių gyvenančiomis katėmis. Temperatūrai nukritus galima pateikti šilto maisto bei šilto vandens, kuris ilgiau neužšals. Šiltas vanduo yra labai svarbus žiemą, kai beglobės katės gali žūti nuo troškulio.
Šeškai
Šeškai nesunkiai pakelia šaltį, o karštis šiems gyvūnams yra pavojingesnis. Žiemą su šešku galima eiti į lauką. Namuose auginami šeškai nėra pratę prie didelės temperatūrų kaitos, todėl lauke derėtų būti trumpiau. Jei šeškui per šalta jis pats pasiprašo ant rankų vaikščiodamas aplink šeimininką.
Peršalimas šeškui pasireiškia varvančia norimi, kosuliu, čiauduliu. Kiti simptomai – viduriavimas, karščiavimas, apetito praradimas.
Triušiai
Triušiai yra jautrūs žemai temperatūrai, vėjui, skersvėjui ir padidintai drėgmei. Narvas turi stovėti šiltoje sausoje vietoje.
Esant šalčiams triušiai, laikomi išoriniuose narvuose fermose, linkę nušalti ausis ir letenas, ypatingai jautrūs maži triušiukai.
Kad ir kaip būtų keista, bet nušalti gali ir dekoratyvinis triušis, gyvenantis miesto sąlygomis. Tam pakanka pamiršti uždaryti langą. Būtinai stebėkite savo augintinį ir jo ausis.
Žiemos metu triušių nemaudyti, saugoti nuo drėgmės, sušlapusį gyvūną kuo skubiau nusausinti rankšluosčiu.
Peršalimas šiems gyvūnams gali būti mirtinas. Pagrindiniai triušio peršalimo požymiai yra sloga, pasireiškiančia skaidrioms gleivėmis iš nosies, čiaudulys, mieguistumas, maisto atsisakymas, keista augintinio padėtis kai jis guli pasišiaušęs, susikūprinęs ar išsitiesęs ant šono. Dažnai ligos metu galima pastebėti blausų žvilgsnį ir neatidumą į išorinius dirgiklius.
Žiemą svarbu pasirūpinti visaverte triušių mityba ir aprūpinti įvairia žole, šviežiais žalumynais.
Banguotoji papūga
Banguotosios papūgos yra jautrios temperatūros svyravimams, skersvėjams, gali peršalti. Kambario, kuriame stovi papūgėlės narvas, temperatūra turi būti ne žemesnė nei 18 laipsnių. Vėdinant kambarį žiemą, narvą geriau išnešti į kitą kambarį, kad banguotoji papūgėlė nuo šalto oro nepradėtų drebėti.
Norint sušildyti augintinį, šalia narvo pusės metro atstumu statoma lempa, nukreipiama į narvo dugną. Dalį narvo reikia užkloti audiniu, taip sukuriant pavėsį, kad papūgėlė galėtų pasirinkti optimalią pagal temperatūrą narvo vietą – sušilti, bet neperkaisti.
Naminiai paukščiai
Visų rūšių paukščiams (vištų, ančių, kalakutų, žąsų ir kt.) tinkamiausia temperatūra yra 14—18 laipsnių. Žiemą, kai tokią temperatūrą sunku išlaikyti, ji gali sumažėti net iki 5 laipsnių. Žiemą reikia nuvalyti ant paukštidės esantį sniegą, o nedidelę aptvaro dalį pakreikti sausais šiaudais, lapais ir pan.
Žiemą į lesalo mišinį naudinga (ypač antims ir žąsims) pridėti šutintų šieno pabirų, lesalas turėtų būti kokybiškas, svarbu, kad paukščiai būtų sotūs, riebūs ir gerai jaustųsi. Vieną kartą per dieną galima duoti malto ir drėgno pašaro.
