Dviračiai – kasmet populiarėjanti transporto priemonė. Žvelgiant iš tvarumo perspektyvos tai gera žinia, bet yra ir nerimo ženklų. Važiavimo dviračiais kultūra mūsų šalyje dar nėra aukšta, nors padėtis gerėja. Kiekvienais metais pareigūnai Lietuvoje sustabdo tūkstančius neblaivių dviratininkų, fiksuoja šimtus eismo įvykių, kuriuose dalyvauja besinaudojantys būtent šia transporto priemone. Kur kas didesnė dviratininkų nelaimių dalis policijos suvestinėse nėra matoma.
„Dviratininkas, panašiai kaip ir pėsčiasis, yra itin pažeidžiamas eismo dalyvis. Susidūrimo su automobiliu atveju elementari fizika yra ne jų pusėje – jų nesaugo nei masė, nei apsauginės konstrukcijos. Tad nors saugumo reikalavimai vienodai galioja visiems eismo dalyviams, dviratininkai jų turėtų laikytis kur kas griežčiau už automobilio vairuotojus, nors realybė rodo, kad taip nėra“, – sako Andrius Žilėnas, BTA Asmens draudimo rizikų vertintojas.
Neblaivių dviratininkų mažėja
Praėjusiais metais policijos pareigūnai nustatė net 5071 dviračio vairuotoją, kuris važiavo neblaivus. Iš jų 2544 „įpūtė“ nuo 0,41 iki 1,5 promilės, dar 2531 nustatytas 1,51 promilės ar didesnis girtumas. Palyginimui, praėjusiais metais girtumas nuo 0,41 iki 1,5 promilės nustatytas 4585 automobilių vairuotojams.
Skaičiai dideli, tačiau įvertinus ankstesnius metus jie rodo, kad iš tiesų situacija sparčiai keičiasi į gerąją pusę. Pavyzdžiui, 2018 m. vien 0,41-1,5 promilės girtumas nustatytas 4347 kartus. 4137 kartus dviratininkai „įpūtė“ daugiau nei 1,51 promilės. Tais pačiais metais autotransporto vairuotojų, įkliuvusių su 0,41-1,5 promilės girtumu, buvo 2870.
„Tokius didelius neblaivių dviratininkų skaičius lemia žmogaus atsakomybės stoka ir požiūris į savo gyvybę. Dviračiu važiuoja vienas žmogus, jis jaučiasi savo likimo šeimininku, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad toks elgesys kelyje yra toleruotinas ir tinkamas. Jis sukelia pavojų ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams. Tik švietimas ir ugdymas bei visuomenės nepakantumas gali padėti išguiti iš visuomenės įsisenėjusią klaidingą nuostatą – nesaugoti nei savo, nei kitų gyvybės. Tokiems įgėrusiems „drąsuoliams“ šeima, draugai, visuomenė neturi leisti važiuoti nei automobiliu, nei jokia kita transporto priemone. Jeigu reikia, į pagalbą būtina kviesti pareigūnus“, – sako Lietuvos Kelių policijos tarnybos vadovas Vytautas Grašys.
Alkoholis prieš sėdant už dviračio vairo – ne vienintelė nuodėmė, kuri prišaukia nemalonumus. Per 2022 metus 445 dviratininkai nesilaikė važiavimo tamsiuoju paros metu saugos reikalavimų, 980 nepaisė kelio ženklų, o 107 ignoravo eismo reguliavimo signalus. Iš 216 įskaitinių eismo įvykių, kuriuose dviratininkai pripažinti kaltininkais, beveik 15 proc. jų buvo neblaivūs. Sužalojimus patyrė 400 dviratininkų, žuvo penki.
Padėtis regionuose gerėja
Policijos pareigūnai teigia, kad šalies regionuose dviratininkai vis drausmingesni, tačiau prasižengėlių gretos retėja ne taip greitai kaip norėtųsi.
„Pastebime, kad štai Utenos rajone daugėja dviračiais važinėjančių jaunų šeimų, vaikai mokomi dėvėti saugos priemones: šalmus, šviesą atspindinčias liemenes, atšvaitus. Tokią tendenciją pastebime ir kaimiškose vietovėse. Tiesa, vyresnio amžiaus žmonės į šias saugumo priemones dažniau linkę žiūrėti pro pirštus. Be to, daug žmonių vis dar neskiria pakankamai dėmesio dviračio tvarkingumui ir saugumui“, – nurodo Asta Šuminienė, Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio vedėja.
Jos teigimu, mažesniuose miestuose dviratininkai dažniau atsakingai elgiasi pėsčiųjų perėjose, yra linkę nulipti nuo dviračio ir jį persivaryti. Parkuose, gatvėse, kur dviračių takai kertasi su pėsčiųjų takais, jie signalu įspėja pėsčiuosius. Jei nuo namų iki mokyklos veda patogūs dviračių takai, priemiestyje gyvenantys moksleiviai į mokyklas dažniau važiuoja dviračiais arba paspirtukais.
Ne visos nelaimės įskaitinės
„Nors statistika ir pareigūnų matomi pokyčiai rodo, kad dviratininkų kultūra gerėja, Lietuvoje kasdien šiltuoju metų laiku sužalojimus kelyje patiria daugiau nei vienas dviratininkas. Ir tai – skaičiai tik iš įskaitinių įvykių suvestinės, kuri nevertina susižalojimų, patiriamų be kitų eismo dalyvių įsikišimo. Mūsų duomenys rodo, kad dviratininkų traumos, patiriamos policijos fiksuojamuose eismo įvykiuose, iš tiesų tėra ledkalnio viršūnė“, – sako A. Žilėnas.
Įskaitiniai įvykiai, kuriose dviratininkai sužeidimus patiria dėl susidūrimų su automobiliais ar kitais eismo dalyviais, bendrovės statistikoje sudaro vos apie 3 procentus visų dviratininkų patiriamų sužalojimų. Kur kas dažniau sutinkama situacija – kai dviratininkas krinta pats, dėl kelio defektų, pavyzdžiui duobių, išsikišusių plytelių, nepamatuotos drąsos, netikėtų kliūčių ar kitų priežasčių.
„Labai svarbu, kad dviratininkai įvertintų savo pažeidžiamumą ir neignoruotų elementarių saugumo priemonių – bent jau šalmų, šviesą atspindinčių liemenių bei žibintų – naudojimo. Leidžiantis į rizikingesnes pramogas, pavyzdžiui, su kalnų dviračiais, būtinai reikėtų naudoti ir galūnių apsaugas“, – pataria A. Žilėnas.
Dažniausiai patiriami dviratininkų sužeidimai – galūnių kaulų lūžiai ir minkštųjų audinių sužalojimai. Įprastai krentant bandoma remtis rankomis, tad natūralu, jog pirmiausiai kenčia būtent jos – patiriami plaštakų plėštiniai sužalojimai, delno, dilbio, žasto kaulų lūžiai. Neretai sutinkami ir raktikaulių lūžiai. Kiek rečiau nustatomi kojų sužalojimai – įprastai jie nutinka dėl skaudaus kontakto su pačiu dviračiu krentant.
Dažnai yra sužalojama ne viena kūno dalis, todėl draudimo išmoka gali siekti ir ne vieną tūkstantį eurų. BTA statistika rodo, kad praėjusiais metais dviračiu važiavusiems ir susižalojusiems asmenims buvo išmokėti beveik 8 tūkstančiai eurų, kitam nukentėjusiam – beveik keturi tūkstančiai eurų.
