Priėjus Kauno Laisvės alėjos kampinį namą, prigludusį prie pat A. Mickevičiaus gatvės, pro pravertus jo langus ne retai galima išgirsti suderintų balsų sklindančius garsus.
Tai savo būstinės salėje repetuoja Lietuvos politinių kalinių tremtinių sąjungos daugiabalsis choras „Ilgesys“, vadovaujamas jau į Viešpaties namus išėjusio buvusio šio choro vadovo ir kompozitoriaus žmonos Bronės Paulavičienės bei jos pagalbininko Mindaugo Šikšniaus.
LPKTS atsirado su kilusia Lietuvos Atgimimo banga.
Pradžioje įsikūrė „Tremtinio“ klubas, sujungęs buvusių sovietinių lagerių politinius kalinius ir tremtinius. Klubas oficialiai įtvirtintas Kaune, vykusiame 1988 m. suvažiavime.
Jis davė impulsą steigtis klubo skyriams visoje Respublikoje. Šią istorinę datą reikėtų prisiminti.
1990 metais „Tremtinio“ klubą ir jo įsisteigusius skyrius nuspręsta pavadinti Lietuvos politinių kalinių tremtinių sąjunga.
Lietuvos politinių kalinių tremtinių sąjungos veikla apima beveik visas Lietuvos vietoves. Joje dalyvauja ne tik buvę politiniai kaliniai tremtiniai, bet ir jų atžalos – vaikaičiai.
Sąjunga turi ir didelį būrį jos rėmėjų, kurie vienokiu ar kitokiu būdu prisideda prie jos gyvybingos veiklos, puoselėjant jaunosios kartos patriotiškumo ir pilietiškumo ugdymą, tautinę savimonę, istorinę Atmintį.
Siekiant šio tikslo LPKTS būdinga gyva kultūrinė veikla.
Toliau leidžiamas jau prieš 35-erius metus pradėtas leisti Sąjungos laikraštis „Tremtinys“.
Dabar šio leidinio redaktorė Audronė Kaminskienė, kaip ir kiti buvę redaktoriai, stengiasi, kad jis būtų įdomus, patrauklus, gyvas, susijęs ir su istorine atmintimi, ir su dabarties naujienomis.
Veikia ir knygynėlis.
Sąjungai sėkmingai vadovavo žinomi visuomenei žmonės – Balys Gajauskas, Povilas Jakučionis, legendinio partizano Juozo Lukšos brolis Antanas Lukša.
Dabar LPKTS vadovauja Gvidas Rutkauskas. Ypač savo veiklumu pasižymi Valdybos pirmininkas Vladas Sungaila.
Jį galima pavadinti visos Sąjungos širdimi. V. Sungailai gražiai talkina atsakingoji sekretorė Julytė Jurgelevičienė ir apskričių koordinatorė Vida Narmontienė.
Labai populiarios LPKTS rengiamos pažintinės išvykos po Lietuvą.
Važiuota partizanų keliais, aplankytas ne vienas partizanų bunkeris, buvusios vadavietės, žuvusiųjų kovotojų už Tėvynės laisvę kapai, pabuvota muziejuose ir kitose mūsų kultūrai svarbiose vietose.
Praėjusio mėnesio gale buvo surengta įdomi išvyka į Medininkų, Šalčininkų ir Aukštadvario kraštą. Jai vadovavo žinoma gidė Daiva Gervienė.
Pradžioje nuvykome į Medininkus. Pamatėme prie Lietuvos – Baltarusijos sienos stovinčią kilometrinę sunkiųjų automobilių eilę.
Šiame pasienyje, paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, buvo įrengtas vienas iš pasienio kontrolės postų.
Dar tuomet Lietuvoje šeimininkavęs okupantas stengėsi neleisti atlikti jokių pasienio žymėjimo ženklų.
Sovietų specialiosios paskirtiems būriams buvo duota užduotis rengti įvairias diversijas ir užpuolimus šiose vietose.
1991 metų liepos 31-osios naktį Medininkų poste buvo užpulti ir barbariškai nužudyti septyni Lietuvos muitinės pareigūnai.
Išlipę iš autobuso, link paminklo nužudytiems Lietuvos sienos sargybiniams ėjome susikaupę, su vėliavomis.
Pakelyje mūsų išsirikiavusią eiseną tarsi sveikino aukštai, ant ištempto lyno plevėsuojančios Lietuvos, Ukrainos ir tautinės Baltarusijos vėliavos.
Prie paminklo sugiedotu Lietuvos himnu ir malda pagerbėme to paties rusiškojo imperializmo tarnų, kurie dabar niokoja Ukrainos žemę, nužudytus Mindaugą Balavaką, Algimantą Juozaką, Juozą Janonį, Algirdą Kazlauską, Antaną Musteikį, Stanislovą Orlavičių ir Ričardą Rubavičių, pasiaukojamai saugojusius atgimusios Lietuvos Respublikos pasienį.
Aštuntasis Lietuvos sienos sargybinis Tomas Šernas buvo sunkiai sužeistas, bet dėka kruopštaus ir rūpestingo gydymo jam pavyko išgyventi.
Su mumis važiavęs LPKTS Valdybos pirmininkas Vladas Sungaila prie paminklo padėjo Trispalve perrištą gėlių vainiką, uždegėme atminties Šviesą simbolizuojančias žvakes.
Prisiminėme popiežiaus Pranciškaus 2018 metais viešėjusio Lietuvoje – Vilniuje prie paminklo okupacijų aukoms atminti pasakytus maldos žodžius, kuriuose jis palinkėjo, kad Lietuva išgyvenusi žiaurumo ir beprasmybės Didįjį Penktadienį, būtų vilties švyturiu, kad ji būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę.
Kažkada Medininkų teritorijoje augęs didelis miškas. Jo eiguliai – miško sargai buvo vadinami medininkais.
Jų vardu pavadinta ir ši vietovė. Dar teigiama, kad šios vietovės pavadinimas kilęs nuo pastatytos 14 amž. medinės pilies.
Netoli įsikūrusio miestelio buvo pastatyta mūrinė gardinio tipo gynybinė pilis, turėjusi atremti totorių ir kryžiuočių antpuolius.
Ją sudarė gynybiniai grioviai, keturi bokštai, iki 15 metrų aukščio sienos su vartais ir šaudymo angomis.
Pagrindinis bokštas, vadinamas donžonu, buvo 30 metrų aukščio.
Manoma, kad ši pilis pastatyta 14 amžiuje, valdant kunigaikščiui Gediminui, užsieniečių vadinto karaliumi.
Ji buvo laikoma viena didžiausių Vidurio ir Rytų Europoje.
Joje ne kartą lankėsi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Manoma, kad šioje pilyje trumpam buvo pašarvotas ir Šv. Kazimiero kūnas, vežamas iš Gardino į Vilnių.
Po Žalgirio mūšio Medininkų pilies reikšmė sumenko.
Ją niokojo kilę gaisrai ir nepriežiūra.
Galutinai Medininkų pilį suniokojo į mūsų kraštą 17-tojo amžiaus viduryje įsiveržusi plėšikaujanti rusų kariuomenė ir 19 amžiaus pradžioje besitraukiantys Napoleono kariai.
Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo naujas pilies gyvenimo laikas:
konservuotos sienos, sutvarkyta pilies vidaus aplinka, atstatytas didžiausias pilies bokštas – jame įrengtas liftas.
Pilis pritaikyta muziejinei paskirčiai. Prie šių darbų finansavimo daug prisidėjo ir Amerikos lietuviai.
Gidės lydimi, su įdomumu apžiūrėjome bokšto aukštuose rodomus įvairių laikotarpių istorinius eksponatus.
Ne vienam didelį įspūdį paliko dailininko Giedriaus Kazimierėno meistriškai nutapyta istorinė drobė „Rūstybės diena“.
Šiam paveikslui atsirasti dailininkui mintį davė domėjimasis didinga Lietuvos istorija ir Šventojo Rašto Paskutiniojo Teismo motyvas.
Iš paveikslo dvelkia dvasinės jėgos veržlumas, įkūnytas Vytauto personaže. Vytauto ryžtui talkina ir Dangus.
Dangaus spindulys sminga tiesiai į Kryžiuočių ordino magistro krūtinę.
Dievas nubaudė tą, kuris prisidengęs krikšto vardu teriojo baltų žemę, niekino paties krikščioniško tikėjimo ir Dievo esmę.
Jogailos neryžtingumą simbolizuoja ant jo karališko apsiausto įsitaisiusi sraigė.
Dailininkas G. Kazimierėnas savo darbuose vaizduoja ir kitas istorines temas, kaip pavyzdžiui, Algirdo pergalę prie Mėlynųjų Vandenų, Mindaugo vainikavimą, Lietuvos krikštą, Pirmojo Lietuvos Statuto priėmimą…
Pats dailininkas yra išsireiškęs, kad jo istoriniai paveikslai tarsi priartina istoriją prie mūsų dienų – amžinosios vertybės susipina su praeitimi ir dabartimi.
Netoli pilies stovi 1931 metais pastatyta medinė Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia.
Joje yra vertingas paveikslas – 1863 metų sukilimo dalyvio, dailininko Vinco Slendzinskio paveikslo Šv. Kazimieras kopija (dailininkė L. Balzukevičiūtė). Įdomūs ir vėlyvojo baroko vargonai.
Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 1391 metais. Parapija buvo atiduota valdyti vienuoliams, vadinamiems atgailos kanauninkams.
Jie vadovavosi griežta Šv. Augustino regula. Vadinti baltaisiais augustinais (dėvėjo baltus drabužius – abitus).
1832 metais rusai vienuolyną uždarė, bažnyčia sunyko. Žymiausias šio ordino narys – palaimintasis Mykolas Giedraitis.
Medininkų apylinkėse yra Juozapinės draustinis, kuriame žinomos aukščiausios Lietuvos kalvos – Aukštojas ir Juozapinės kalnas.
Čia 1990 metais gegužės mėn. buvo pastatytas karaliui Mindaugui skirtas paminklinis akmuo (skulpt. Pranas Murauskas).
Liepos 6 dieną įvyko iškilmingas Mindaugo vainikavimo dienos 737–ųjų metinių minėjimas.
Tąsyk ši mūsų tautos istorijos šventė nepatiko priešiškoms Lietuvai jėgoms – Mindaugo akmuo traktoriumi buvo nuverstas. Tačiau Lietuvos patriotai jį vėl atstatė.
Kalno papėdę puošia kitas akmuo su karininko Antano Juozapavičiaus, 1919 metais žuvusio kovoje su Raudonosios armijos daliniais, iškalta pavarde ir jo pasakytais žodžiais:
Aš esu lietuvis, tai yra mano garbė.
Gaila, kad dėl laiko stokos negalėjome aplankyti šių vietų.
Jašiūnuose jau mūsų laukė dvaro sodybos rūmų vedėjas Kazimieras Karpičius.
Jis mums papasakojo rūmų istoriją, kartu apžiūrėjome juose esančius dabartiniais laikais restauruotus kambarius, aprašomuosius stendus.
Jašiūnų gyvenvietė rašytiniuose šaltiniuose jau minima 15 amžiaus pradžioje.
Ji priklausė garsių Lietuvos didikų – Radvilų giminei. Devynioliktojo amžiaus pradžioje Jašiūnų dvarą nusipirko Ignacas Balinskis.
Jo sūnus Mykolas vedė Sofiją Sniadeckytę. Sofijos sumanymu buvo pradėta išlikusio iki mūsų dienų dvaro ansamblio statyba.
Rūmai pastatyti 1824–1828 metų laikotarpyje pagal Vilniaus universiteto architektūros profesoriaus K. Podčašinskio projektą.
Tai puošnus vėlyvojo klasicizmo pavyzdys. Rūmų vidus taip pat buvo puoštas tokiu pačiu stiliumi, kuris 19 amžiaus antroje pusėje buvo perdarytas.
Rūmų vidų puošė stovėjusios skulptūros, medžio raižiniai, veidrodiniai skliautai, augalinių motyvų lipdiniai, paveikslai.
Dvaro sodyba 19 amžiuje garsėjo kaip didelis Vilniaus krašto kultūros centras, to meto žymių žmonių lankymosi vieta.
Dvaro savininkas Mykolas Balinskis buvo istorikas, parašęs plačią Vilniaus istoriją, paskelbęs daug įdomios medžiagos apie Lietuvos miestus ir miestelius.
Jo žmonos tėvas Andrius Sniadeckis buvo Vilniaus universiteto profesorius, jo brolis Jonas, gyvenęs Jašiūnų dvare – matematikas ir astronomas buvo Vilniaus universiteto rektorius.
Paties Mykolo Balinskio sūnus Jonas buvo žymus gydytojas, profesorius, psichiatrijos pradininkas Lietuvoje ir Rusijoje.
Dvare ne kartą lankėsi Vilniaus universitete veikusios slaptos filomatų filaretų draugijos buvę aktyvūs nariai – poetas Adomas Mickevičius, jo artimas draugas rašytojas Tomas Zanas, poetas Julius Slovackis, atspindėjęs savo kūryboje ir Lietuvos istorijos tematiką bei kiti.
Po M. Balinskio mirties (1864 m.) pradėjo nykti Jašiūnų kultūrinis gyvenimas.
1920 metais lenkai klastingai sulaužę Suvalkų sutartį, užgrobę mūsų sostinę Vilnių, prie Lenkijos prijungė ir Jašiūnus.
Uoliai buvo dirbamas lenkinimo darbas. Daug dvaro turto – knygų ir meno kūrinių buvo išvežta į Lenkiją.
Balinskių šeima dvarą išlaikė iki pat antrojo Pasaulinio karo pradžios.
Jį paliko 1939 m. rugsėjo mėnesį. Įžengę į Jašiūnus rusų kariai su savo parankiniais ištampė dvaro rūmų baldus, išgrobstė nespėtus į Lenkiją išvežti likusius meno kūrinius, likusias knygas.
Papietauti stabtelėjome Baltojoje Vokėje, kur iš anksto jau mūsų būriui buvo užsakyti pietūs.
Pietavome kavinėje, kurios iškaba buvo parašyta tik svetimžodžiais – „Mamas food house“.
Lietuviško žodžio – nė vieno… (Deja, pažeidžiant Konstituciją, lietuviško žodžio vengiama ir didžiųjų mūsų miestų viešosiose iškabose.)
Vardą gyvenvietė gavo nuo Vokės upės pavadinimo. Kelios išaugusios gyvenvietės prie Vokės upės turėjo tą patį vardą.
Ilgainiui susiformavo jų skiriamieji požymiai – Mūrinė Vokė, Juodoji Vokė, Baltoji Vokė…
Toliau nuvykome į Aukštadvario regioninio parko lankytojų centrą.
Šio centro administratorė Ema Stanulionienė mums papasakojo apie Aukštadvarį, jo apylinkes, esančius gamtos paminklus, lankytinas vietoves, paminėjo nužudytų Lietuvos partizanų menamą užkasimo vietą.
Gaila tik, kad nerodoma iniciatyva tai išsiaiškinti. Pasitvirtinus tam teiginiui, reikėtų juos garbingai palaidoti.
Aukštadvario miestelis yra Trakų rajono savivaldybėje.
Yra išlikęs 19 amžiaus dvaras su parku ir jam būdingais tvenkiniais.
Stovi architektūrinis paminklas – Kristaus Atsimainymo bažnyčia.
Jai priklauso ir netoliese esanti Šv. Dominyko šventovė su vienuolyno pastatu. Apylinkėse gausu archeologijos paminklų.
Išlikę piliakalniai mus mintimis nuveda į Lietuvos senovę, kurioje lyg išgirstame kovų su Lietuvos priešais aidą.
Ant piliakalnių stovėjusios medinės pilys, o jų papėdėje kūrėsi gyvenvietės.
Miestelio pakraštyje trykšta, kaip vietiniai teigia, labai geros kokybės vanduo. Šio šaltinio vanduo nuteka į Verknės upės senvagę.
Žvilgterėjus į kitą miestelio pusę, galima pamatyti tankiai pušimis apaugusią vietą.
Tai vadinamas Kartuvių kalnas – ant jo būdavę kariami 1863 metų sukilimo dalyviai, kovoję su rusų priespauda.
Pavažiavus maždaug 4 kilometrus pasiekėme paskutinį mūsų kelionės tikslą – garsiąją Velnio duobę.
Tai legendomis ir padavimais apipintas piltuvo formos geologinis gamtos paminklas, kurio gylis siekia net 40 metrų.
Viršuje jis turi apskritą 200 metrų skersmens formą. Ši giliausia Lietuvoje duobė yra miško tankmėje. Prie jos teko važiuoti nepergeriausiu miško keliuku.
Duobės paviršius, užsiklojęs apšalusio ledo šerkšnu, mums taip pat suteikė kažkokios paslapties.
Ekskursijos vadovė Daiva mums papasakojo keletą šios duobės atsiradimo legendų. Jos keliaudamos nuo vienų prie kitų – žmonių vaizduotėje vis paįvairinamos ar sukuriamos naujos.
Tarpusavyje nesutaria ir mokslininkai. Vieni iš jų teigia, kad prieš tūkstančius metų čia būta sąnašomis užteršto ledyno.
Jam tirpstant susiformavusi ir ši duobė. Kiti sako, kad tirpstantis ledynas suformavęs stiprų krioklį.
Krentantis jo vanduo išmušęs gilią daubą. Dar kiti tvirtina, kad tai esą kritusio meteorito suformuotas padarinys.
Atsisveikinant gražiai padėkojome mus lydėjusiai tarptautinį statusą turinčiai gidei Daivai Gervienei, praplėtusiai savo žiniomis mūsų akiratį, padėkojome kantriai mus vežusiam vairuotojui ir LPKTS Valdybos pirmininkui Vladui Sungailai už šios išvykos parengimą.
Linkime visiems prasmingų šventų Velykų ir gražių lietuviškais raštais išmargintų margučių.
Šaltiniai:
Bronius Kviklys – Mūsų Lietuva – 1 t., 211-212 psl., V.,1989 II fotogr. leidimas.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, IX t., 34 psl., V., 2006.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, XIV t., 570 psl., V., 2008.
Lietuvių enciklopedija, XVIII t., 100 psl., JAV.
Intern. str. Tapytojas Giedrius Kazimierėnas: nežinoti šalies istorijos yra nemandagu,
tekstą pagal LRT PLIUS laidos įrašą parengė Emilija Cikanavičiūtė, 2021-06-26.
Gražiai parašyta, tik gaila, kad skleidžiamos istorinės žinios labai jau mėgiškos – veikiau lenkiškų ir sovietinių istorikų, kaip jų pačių istorijai naudinga, – pramanytos.
Kad ir Medininkų pilis. Laikoma, kad ji yra Mindaugo, o ne Gedimino laikų. Jos atsiradimo siejimas su Gediminu niekuo istoriškai nepamatuotas, tai veikiau yra dėl to, kad Lenkijai buvo reikalinga aukštinti Jogailos seneliu laikomą Gediminą. Be to, panašiau, kad ji kaip gardinė pilis buvo skirta žmonėms, gyvuliams, žirgams, kitam turtui ar net iždui slėpti ar ginti kryžiuočių žygių atvejais.
Žodžiu, manau, kad dėl Lietuvos, lietuvybės istorinės atminties, kuria per tuos 30 metų valstybės valdžia deramai nesirūpino, netyrinėjo, ypač Vilniaus pusės, politiniams kalinims ir tremtiniams derėjo prabilti aštriau – kritiškai.
Pasigrožėkite LRT koks bru das išlindo, buvusio sovietinių okupantų kompartijos organo „Červony štandar“ redaktorius savo okupantiškus naratyvus atkūrinėja (o LRT tai spausdina) apie tai kaip Maskvoje išugdyti lietuviai veržiasi užimti lenkų žemę ir tuo konfliktus kuria:
Konflikto židinys
Lenkų – lietuvių konfliktas iš sovietinio „šaldiklio“ buvo ištrauktas kai kurių organizacijų – visų pirma „Vilnijos“, kuri susikūrė ant „perestroikos“ bangos 1988 metų kovo mėnesį. Vienas iš jos įkūrėjų yra lietuvių kalbininkas hab. dr. Kazimieras Garšva, kuris doktoratą apsigynė kalbotyros institute Maskvoje. Verta priminti, kad organizacijai jis vadovauja, su nedidele pertrauka, jau 30 metų.
Organizacija nuo pat savo egzistavimo pradžios, tuometei komunistinei valdžiai tyliai pritariant, pasirinko kursą ginti „Vilniaus krašte lietuviškumą, kuriam kyla grėsmė“. Tuo tikslu buvo priešinamasi Lietuvos lenkų tautiniam atgimimui. „Vilnijos“ aktyvistai ir kai kurie jos veiklai pritariantys mokslininkai ėmė plačiai propaguoti teoriją, kurią praeityje atmetė žymus Lietuvos ir Lenkijos patriotas Mykolas Romeris, apie Lietuvos lenkų kilmę. Jie teigia, kad Lietuvos lenkai yra „polonizuoti lietuviai“, kuriems reikia „padėti grįžti prie autentiško tautiškumo“.
Ryšardas Maceikianecas straipsnyje ” Lietuvos lenkai- kas jie yra?” rašė:
“…Toje diskusijoje, skirtoje Lietuvos lenkų „teisių gynimui“, pavyzdį rodė dienraštis „Czerwony Sztandar“ („Raudonoji vėliava“; dabar – „Kurier Wileński“), vadovaujamas Z. Balcevičiaus, kuris anksčiau partijos vardu koordinavo Vilniuje administracinių sovietinių tarnybų, taip pat ir KGB, veiklą…”
……………………………………………………………………………………………
Mykolas Balinskis, gimęs ir palaidotas Lietuvoje, Vilniaus universiteto auklėtinis, istorikas, rašytojas, publicistas, švietimo veikėjas, Vilniaus bajorų instituto kuratorius ir Vilniaus archeologijos komisijos vicepirmininkas, knygoje, išleistoje praėjus beveik trims šimtams metų po Liublino unijos, dar neapžymėjo, kad Vilniuje būtų lenkų, nors rašė lenkiškai, matyt, save priskirdamas lenkakalbiams lietuviams, nors toks apibūdinimas tuomet apskritai turbūt nebuvo žinomas.
“[…] Vilniaus miesto gyventojai pagal kilmę yra lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai. Kitų genčių žmonių taip mažai, kad šiuo požiūriu jokio skyriaus sudaryti negali”. (Opisanie statystyczne miasta Wilna przez Michała Balińskiego. Wilno, Józef Zawadzki, 1835. Str. 61)., 1835. Psl. 61).
Maža to – 1846 m. visoje Vilniaus apskrityje nematyti gyventojų lenkų, tiktai pažyma, kad pastebėtas lenkinimo procesas, vykstantis pietų kryptimi nuo Vilijos.
„[…] Vilniaus apskritis. Abipus Vilijos esanti, visa vakarinė jos dalis tarp Vilniaus ir Ukmergės nusidriekusi, yra labai derlinga, kviečių ir linų gausi, o pietuose dideliais puikiausios rūšies pušynais apaugusi, gyvenama pačių lietuvių. Tačiau lietuvių kalba ištisai vyrauja tik šiaurinėje pusėje, t. y. dešiniajame Vilijos krante; pietuose, prie paties Vilniaus, ją išstūmė lenkų kalba, o toliau tarpusavyje susimaišę lietuviškai kalbantys kaimai su kaimais, kuriuose vartojama lenkų – rusų kalba. Tačiau tarp kaimo žmonių lietuvių kalba šioje apskrityje nustelbia abi paminėtas kalbas. Kai kuriose vietovėse, nors kaimų pavadinimai ir net jų gyventojų pavardės yra grynai lietuviškos, tačiau gimtoji kalba jau pamiršta. Senieji inventoriai, t. y. turto aprašai, įrodo, kad šis pokytis prasidėjo per karus su Švedija valdant Jonui Kazimierui, kurie kartu su maro užkratu, siautusiu po jų šalyje, išguldė daug žmonių. Naujakuriai, atvykę iš gilesnės D. Kunigaikštystės rusiškos ir lietuviškos dalies, prisidėjo prie to kalbinio pokyčio tarp kitų gyventojų“. (Starożytna Polska pod względem historycznym, jeograficznym i statystycznym, opisana przez Michała Balińskiego i Tymoteusza Lipinskiego, t.III. W-wa, nakład i druk S. Orgelbranda, 1846., psl. 122–123).
Lenkinimo procesas bėgant laikui tikriausiai stiprėjo, ypač po 1863–1864 m. sukilimo, vis dėlto reikšmingesnis ar masinis gyventojų persikėlimas iš kaimyninės Lenkijos į Lietuvą jokiuose šaltiniuose nepažymėtas. ..”
alkas.lt/2016/08/19/r-maceikianecas-lietuvos-lenkai-kas-jie-yra/
Prieš Naujuosius palaidojime paskutinę iš mūsų giminės tarpukario liudininkę, pergyvenusią visą nutautinimo tragediją, palaidojusią dėl to brolį ir kitus gimines. Taikius žmones, nesipriešinusius ginklu. Tik nerodžiusius reikalauto iš jų uolumo ir padėjusius tiems, kas irgi jo nerodė.
Jų nebėra, o ir tie, kas jų liudijimus girdėjo, jau nebe jauni…
Žiūrint LTR ekspedicijos laidas, gali susidaryti įspūdis, kad gerb. Bumblauskui ir jo bendrakeleiviams tokie faktai, minimi to laikotarpio ( 1835-1846) liudininko M.Balinskio knygose, galimai nėra žinomi. Kaip ir V.Sirokomlės 1857 m.knygoje “Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą”, kur rašytojas mini aplink Vilnių gyvenus lietuvius, rusinus, žydus, totorius,karaimus.