Č. Iškauskas. Lietuvių kalbos menkinimas – grėsmė nacionaliniam saugumui

Kovo 15 d. Seime surengta Seimo nario, kalbininko dr. Stasio Tumėno spaudos konferencija „Dėl konstitucinio įstatymo projekto ir valstybinės lietuvių kalbos politikos“. Joje aptarti du klausimai: dar pernai darbo grupės svarstymui pateiktas konstitucinio valstybinės kalbos įstatymo projektas Nr. XIVP-880(2) ir valstybinės kalbos politikos reikalai.

Tai, kad vasario pabaigoje Lietuvių kalbos instituto Mokslo taryba gana neigiamai įvertino projektą, neturėtų stebinti. Dokumente net nesuformuluotas įstatymo tikslas, nenumatyta valstybinės lietuvių kalbos apsauga, esminės sąvokos apibrėžtos netiksliai, ignoruojama lietuvių kalbos kokybė, o už įstatymo įgyvendinimą nenumatyta nei kontrolė, nei atsakomybė už pažeidimus.

Galų gale Mokslo taryba daro išvadą, kad „šis Įstatymo projektas ne taisytinas, o rengtinas iš naujo“.

Apžvalgininkų požiūriu pastaruoju metu lietuvių kalbos išsaugojimo klausimus užgožia karas Ukrainoje, pabėgėlių integracijos reikalai, ekonomikos nuosmukis.

Žinoma, tai gyvybinės žmonių reikmės. Tačiau kodėl pamirštama lietuvių kalba, o įstatymdavystės vežimas tyliai rieda į jos išstūmimo iš kasdieninio bendravimo aplinkos.

Konferencijos dalyviai pastebi, kad valdančioji dauguma gana liberaliai (jei nesakytume – pernelyg laisvai) interpretuoja valstybinės kalbos perspektyvą. Štai pateikiamas toks pavyzdys.

Žiniasklaidoje skelbta apie skandalingą Ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės elgesį su Europos Komisijos (EK) Lietuvos Valstybinės kalbos projektams skirtomis lėšomis. 35 mln. eurų suma, EK skirta 23-jiems lietuvių kalbos plėtros informacinėse technologijose projektams pagal 2021 m. patvirtintą „Naujos kartos Lietuva“ planą, jau 14 mėnesius laikoma užšaldyta, žlugdant numatytų projektų įgyvendinimo darbus.

Taip ignoruojamas dar 2019 m. vasarį Vyriausybės patvirtintas Valstybinės kalbos politikos 2019-2022 m. gairių įgyvendinimo priemonių planas,  kuriame numatytos priemonės, skirtos valstybinės kalbos statusui įtvirtinti ir lietuvių kalbos prestižui stiprinti.

Toks planas patvirtintas Seimo nutarimu (Nr. XIIIP-2069) buvo aptartas čia. Šiomis gairėmis siekiama užtikrinti kalbos lankstumą ir dinamiką, stiprinti lietuvių kalbos statusą daugiakalbės Europos sąlygomis, užtikrinti visavertį valstybinės kalbos funkcionavimą visose viešojo vartojimo srityse.

Ataskaitos apie plano vykdymą neteko skaityti, kaip ir naujojo gairių projekto penkeriems metams aptikti nepavyko. Vietoj to Seimas 2020 m. spalį priėmė dalinį lietuvių kalbos išsaugojimo dokumentą – „Lietuvių kalbos plėtros skaitmeninėje terpėje ir kalbos technologijų pažangos 2021–2027 metų gaires“. Tai, žinoma, gerai, bet politikai atidesnio požiūrio į lietuvių kalbos išlikimą stokoja. Tuo metu viešojoje erdvėje susirūpinimas juo auga.

Antai, rašoma apie Vilnių supančius stendus, kuriuose puikuojasi užrašai „ne visai suprantama kalba“. Viename jų aiškinama, kad per 100 metų lietuvių kalba prarado apie 20 proc. vartojime buvusių žodžių, bet nepagrįstai patikinama, jog dabar šis vyksmas lėtės…

Pastebėjimo autorius V. Misevičius skundžiasi dabartine valdžia, „kuri sugebėjo įpiršti mūsų kalbai svetimas tris lotyniškas raides ar rekomenduoja autoriams rašyti paprastesnius tekstus, kad juos esą lengviau būtų suvokti užsieniečiams“.

Žinoma kalbininkė Laima Kalėdienė susirūpinusi jaunimo kalba mokyklose bei apskritai švietimo sistema. Rašydama istoriniu aspektu, mokslininkė teigia, kad Lietuvoje nuo pat rusų okupacijos pradžios imtos steigti rusiškos mokyklos, bet dėl pietryčių Lietuvos staiga apsigalvota ir nuo 1950 m. per porą metų net 370 mokyklų šiame krašte buvo paverstos lenkiškomis.

„Gi dabartinė Lietuvos valdžia tikrai nieko neketina keisti daugiakalbio švietimo srityje: vos prieš kelias dienas DELFI pasirodžiusiame interviu švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė pasmerkė bet kokias iniciatyvas atsisakyti kitakalbio ugdymo Lietuvoje, o veidaknygėje netgi karštai įsipareigojo jį ginti“, – rašo ji.

Toliau ji pastebi, kad „ne tik iki šiol buvusieji valdžioje, bet ir daugelis mokslininkų bei kultūrininkų yra pasirinkę stručio poziciją – net vykstančio karo Ukrainoje fone toliau atkakliai neigia tautinės savimonės ir valstybės savisaugos būtinumą“.

Aukso žodžiai. Valdžios abejingumas, jai palankių mokslo ir kultūros veikėjų pataikavimas globalistams pavers valstybinę kalbą Lietuvoje aptarnaujančia kitų etninių sluoksnių poreikius. Tai ne ką mažesnis pavojus nacionaliniam saugumui, negu karinė grėsmė iš Rytų.