Tęsiame pažintinių žinių ciklą „Aukštaitijos turtai Utenos krašte“, skiriamą Aukštaitijos metams.
Apie senąją Uteną pasakoja Jūratė Brasiūnienė, Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja.
1261 m. pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta Utena yra vienas seniausių Lietuvos miestų. Tai kiekvienam istorinių vietų mylėtojui skamba lyg kvietimas atvykti.
Tačiau klausimas „kur yra Utenos senamiestis“ gali sugluminti ne vieną. Tad kur ieškoti senosios Utenos?
Dabartinę teritoriją tarp Dauniškio ir Vyžuonaičio ežerų bei penkių upelių Utena Aukštaitijoje surado ne iš karto.
Pagal padavimą, miesto įkūrėjas kunigaikštis Utenis pasistatydino medinę pilį prie Utenėlės upelio.
Archeologiniai Narkūnų piliakalnių tyrinėjimai patvirtino prielaidas apie ten prasidėjusią Utenos istoriją. Tačiau mūšiuose su kalavijuočiais pilis buvo sunaikinta, o piliakalniai neteko gynybinės reikšmės.
Bėgant laikui, Utena persikėlė tolėliau, į ekonominiu požiūriu patogesnę vietą – nuo XV a. minimas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui priklausęs Utenos dvaras pradėjo kurtis arčiau Krašuonos upelio, o miestelis – į vakarus nuo jo.
1599 m. Utenai suteikta prekybos privilegija labai paskatino miesto augimą.
Todėl XVI– XVII a. sandūroje Utena perplanuota pagal stačiakampį standartinį planą, kurio centre suformuota keturkampė aikštė prekybai.
Uteną nuniokojo karai su maskvėnais, švedais, badas, maras.
Miestas atsigauti pradėjo XVIII a. antroje pusėje. Tarp susikertančių kelių iš Breslaujos, Vilkmergės ir Vilniaus įsikūrusioje Utenoje vyko dideli turgūs.
1861 m. panaikinus baudžiavą, prasidėjo miestelio atsiskyrimas nuo dvaro. Buvo sudaryti nauji žemių planai. Formuojantis prekybiniam miestui, jame augo žydų bendruomenė.
1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, Utenoje žydų tautybės asmenys sudarė daugiau kaip 70 proc. gyventojų.
Tarpukariu žydų gyvenamoji erdvė apėmė beveik visą miesto centrą, o miesto aikštė buvo tapusi pagrindiniu šios bendruomenės gyvenimo ir prekybos centru.
Čia vyko prekyba malkomis, grūdais, šienu, specialiuose paviljonuose, vadinamuosiuose ,,jatkose“ buvo prekiaujama mėsa.
Tačiau didžiuliai gaisrai, Antrasis pasaulinis karas beveik sunaikino senąją Uteną, todėl istorinis miesto centras labai pasikeitė.
