Kodėl naujausią monografiją apie piliakalnį Eglinėje archeologai vadina proveržiu?

„Piliakalnis Eglinėje. Jotvingių centro gyvenvietė archeologinių ir gamtos tyrimų šviesoje“ – tai neseniai Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus Baltų skyriaus archeologų mgr. Gražynos Ivanovskos (Grażyna Iwanowska), mgr. Cezario Sobčako (Cezary Sobczak) ir dr. Marsino Engelio (Marcin Engel) pristatyta nauja knyga, kurioje labai išsamiai aprašyti Eglinės gyvenviečių komplekse gautų archeologinių medžiagų ir gamtos tyrimai.

Kaip sako patys archeologai, šis piliakalnis yra vienas geriausiai ištyrinėtų, todėl ir šios monografijos pasirodymą jie vadina esminiu įvykiu baltų archeologijoje.

Proveržiu yra rezultatas, gautas iš atliktų visų mokslinių tyrimų.

Į šią knygą sugulė artefaktų katalogas ir lentelės, kuriose pateikiamos radinių graviūros ir tyrimų dokumentacija, bei analitinė dalis, t. y. išsamiai aptariami rasti keli tūkstančiai radinių, 37 antropogeniniai sluoksniai, 23 objektai ir 8 konstrukcijos.

Aprašyti žmogaus atliktų žemės darbų pėdsakai (susiję su kalvos transformacija), ankstyvaisiais viduramžiais kieme pastatytų pastatų ir įtvirtinimų liekanos.

Be to, pristatomos išsamios atskirų paminklų ir jų grupių studijos (stilistinės, žaliavų ar technologinės).

Pateikiamos kasinėjimų metu aptiktos tiek žmonių, tiek gyvūnų, kaulinės medžiagos palaikų analizės.

Aptariami geologinių ir geofizinių tyrinėjimų, atliktų tarpeklio ir jo papėdėse, rezultatai.

Galiausiai pateikiama kelių organinių mėginių radioaktyviosios anglies analizės rezultatų suvestinė.

Naujausi atradimai

Pirmieji archeologiniai tyrinėjimai Eglinėje buvo atlikti dar 1954 m., o paskutiniai, papildantys ankstesniuosius – 2021 m.

Naujas 585 puslapių leidinys apima visus Eglinėje gautus archeologinius šaltinius ir išsamią jų studiją, yra daugelio metų lauko ir biuro darbų kulminacija.

Taip pat svarbu paminėti, kad ši monografija yra pirmasis išsamus jotvingių tvirtovės pristatymas, kitaip tariant, pirmoji pilna jotvingių tvirtovės įkūrimo analizė.

Atlikti darbai leido archeologams nustatyti tris ankstyvųjų viduramžių tvirtovės naudojimo fazes – nuo X amžiaus pabaigos iki XIII amžiaus pradžios.

Per šį laiką buvo tobulinama ir modifikuojama gynybos sistema, keitėsi tvirtovės funkcijos ir svarba.

Reikia paminėti ir tai, kad šioje knygoje aprašyti ne tik su jotvingiais, t. y. ankstyvaisiais viduramžiais, susiję radiniai, tačiau ir ankstesnių priešistorinių (kilnojamųjų) medžiagų iš romėnų įtakos laikotarpio (maždaug II–IV a.) ir senesnės analizės, taip pat šiuolaikiniai atradimai.

Paskutinių tyrimu metu archeologai jau turėjo galimybes naudoti šiuolaikinius neinvazinės žvalgybos būdus, įskaitant geofizinius tyrimus (geomagnetinė ir elektrinė varža, taip pat lazerinis 3D skenavimas iš oro – LiDAR), kurie leido išžvalgyti didelę greta gyvenvietės esančią teritoriją.

Surinktos žinios patvirtino tradicinių kasinėjimų metu piliakalnio kalno viršūnėje ir papėdėje pastebėtus įvairių gynybinių įtvirtinimų pėdsakus, tokius kaip pylimai, bokštai, grioviai, vartų perėjos, kelių ir perėjų reliktai.

Taip pat įsitikinta ir tuo, kad ne tik kalva, bet ir prie jos esanti teritorija (apie 200–300 m aplink tvirtovę) ankstyvaisiais viduramžiais buvo visiškai transformuota ir pritaikyta gyvenvietės bei gynybos reikmėms.

Po šių tyrimų atsirado galimybės atkurti visos teritorijos, pilies ir įtvirtinimų išplanavimą.

Monografijoje aprašyti ir keli naujausi išskirtiniai radiniai – įtvirtinimų papėdėje rastas ankstyvųjų viduramžių kirvis arba kalvos šlaituose aptiktas grąžtas tikriausiai naudoti statant medinius tvirtovės pylimus.

Labai įdomus radinys ir šlako luitas, tikriausiai geležies lydymosi liekanos.

Dar daug klausimų lieka neatsakyta…

Nors ankstyvaisiais viduramžiais jotvingiai buvo garsūs, tačiau jiems nepavyko sukurti centralizuotos valstybės ir jie išnyko iš istorijos puslapių.

Ir nepaisant naujausių kapaviečių atradimų, apie laidojimo įpročius žinoma mažai, ypač iš ankstyvojo jų egzistavimo laikotarpio.

Šiame kontekste būtina paminėti, kad Eglinės tvirtovės teritorijoje, išskyrus pavienių kaulų, kaukolių, neaptikta nei viena jotvingių kapavietė.

Taip pat labai mažai yra žinoma apie jotvingių tikėjimą.

Turint tai omenyje, įdomus faktas yra krikščioniškos religinės atributikos radiniai jotvingių teritorijose, įskaitant nemažą jų skaičių ir Eglinėje.

Čia rasti įvairių rūšių kryželiai ar medalionai su šventaisiais Jurgiu ir Nikolajumi greičiausiai pagaminti Rusioje.

Šiuos radinius galima laikyti išskirtiniais, kadangi yra žinomi vos keli tokie Rusios gaminiai.

Kaip jie pateko į Eglinę, atsakymo nerasime ir naujojoje knygoje.

Pristatydami šią knygą archeologai neabejojo, kad apibendrinus visą gausią Eglinės medžiagą, dalis senesnių leidinių žinių bus nebesvarbios ir, kad šioje knygoje pateiktomis žiniomis remsis ir jotvingių, ir viduramžių gynybinės architektūros, ir krašto archeologijos mylėtojai.