Tęsiame medinių namų, jų dekoro apžvalgą. Šįkart Saracėnų gatvės, esančios paraleliai Kalvarijų gatvei, namai.
Šioje gatvėje, vienoje vietoje išvydus daug dekoro ir užtrukus juo besistebint, iš namo išėjo ponia Nijolė.
Čia pat, senųjų namų kiemo lysvelėse, augina daržoves, kurios ir į užutvorį išlenda vešėti, visiškai nesiskųsdamos skurdžia aplinka, kurią žmonės čia mato kaip žiaurų kontrastą šiuolaikiniam miestui, – lyg tokios čia nė nebūtų. Ir manęs ponia Nijolė nepaleido, kol nepriskynė didelio glėbio vešlių bazilikų (1 nuotr.)…
Kaip kas pasitinka prašalaitį, kartais ir sugniaužtą kumštį kišenėje laiko ar dar kitaip būna: veda prie lauko tualetų ir prašo fotografuoti ne ornamentus, o varganą Šnipiškių buitį.
Namas Nr. 1 (2 nuotr.): kerčios užkaltos profiliuotomis lentomis su vertikaliais (išilginiais) grioveliais ir skersinėmis prikaltėmis, neretas kerčių apdailos atvejis (3 nuotr.).
Langinės standartinės, labai paplitęs variantas (5 nuotr.), o viršulangis paplatintas, karnizo variantas laužytas, „Šnipiškių firminis“ (6 nuotr.), jau pastebėtas ankstesnėse šio Šnipiškių ciklo dalyse (Krokuvos g., Kintų g. namų languose).
Tokiu pat sandriku papuoštos ir durys (7 nuotr.). Jos pakeistos. Vėlyvi (XX a. antrosios pusės) ir varteliai – 8 nuotr. Jų lankstinių variantas labai paplitęs.
Du namai, vienodai pažymėti Saracėnų g. 5 / Kalvarijų g. 64 (toliau tekste ir parašuose po nuotraukomis juos sąlygiškai vadinsiu pirmuoju ir antruoju) turi bendrą kiemą, stovi arti vienas kito, pasisukę 90-čia laipsnių. Pasak gyventojų, abu pastatyti 1879 m.
Pirmiausia pastebime, kad išliko (daugiau ar mažiau, kai kur fragmentuose) abiejų namų pirmykštė žydra, melsva spalva, kuri tebeaptinkama ir kai kuriuose Žvėryno namuose (Vytauto g. bei dar vienur kitur), apie ką jau rašyta straipsnių cikluose apie tą Vilniaus rajoną.
Šių abiejų namų langai verti dailininko teptuko, gal akvarelės. Kartosiuosi, įkeldamas šiuos Saracėnų gatvės langų kadrus, nes stipri trauka kartotis: ta pati arba mažai tesiskirianti apdaila, kartojasi dekoro elementai, bet užtat, žvilgsniu čiuoždamas pro šiuos langus, pastebi, kad nesikartoja jų spalvos, atspindžiai stikluose, šviesos, vaizdų žaismė.
O dar supranti, kad tikriausiai dar menka saujelė metų, ir viso to čia jau tikrai neberasi ir nebematysi, nebebus to senojo, senovinio dvelksmo, šių spalvų. Būkime realistai.
Taip, ir čia tas firminis sandrikas virš Saracėnų g. 5 pirmojo namo (9–11 nuotr.) langų kabo (12–14 nuotr.). Tačiau, kai pagalvoji, imi jausti prielankumą tokiam puošybos nuoseklumui Šnipiškėse: liudija, kaip čia stipriai, „monolitiškai“ savojo laiko dvasia, atošusia iki mūsų dienų, tuomet alsuota.
Pastarojo namo priebučio durys su pusvarčia, retas atvejis; retesnės (susiaurintos) formos ir skydeliai (15 nuotr.). Durys perdažytos, bet senoji žydroji spalva atkakliai tebeprasimuša…
Taip, jei langai su firminiu sandriku, tai kaip durys bus be jo (16 nuotr.)? Asonuoja šiame ansamblyje ir priebučio frontonas (17 ir 18 nuotr.).
Namo stoglangiai tūriniai. Su kryžmomis (kol kas pirmasis Šnipiškėse toks atvejis šiose apžvalgose) ir, sakyčiau, savitai pjaustinėtomis vėjalentėmis (šiaip, atrodytų, visos jos panašios, bet, kai jau esi peržiūrėjęs daug ir palygini, skirtumai pasimato, ypač sugretinus nuotraukas) ir net gražiu ažūru papuoštu frontonu (19 nuotr.).
Dabar antrasis šio dueto namas (20 ir 21 nuotr.).
Langai beveik akvareliškai spalvingi, o viršulangiai čia jau kitokie. Su pokarnizine „dėžute“ ir ažūrine puošyba (22 nuotr.). Šį langą parodžiau pusiau profiliu, o dabar kitas– en face (23 nuotr.).
Šiame kadre ryškus ažūras, o spalvos, spalvos…; šičia žalsvai žydra. Ir dar vienas langas su jo „brolių“ puselėmis, – šitaip langai sutankinti (24 nuotr.). Vakarų fasade langinės kitokios, su įstriža (eglutės) apkala (25 nuotr.).
Tokia jau matyta Daugėliškio g. 36 name (4-ajame šio ciklo straipsnyje, jame14 nuotr.). Populiari apkala, tikriausiai tokių Šnipiškėse rasime ir daugiau.
Šio fasado stogo skydo apkala taip pat eglutės stiliaus, čia ji zigzaginė (26 nuotr.). 27 nuotraukoje – priešingas, rytų fasadas.
Pastarojo namo mansardos stoglangis ir jo puošyba geriau išsilaikiusi nei pirmojo (29 nuotr.). Vis dėlto toks ilgaamžiškumas, kaip ir langų, jų puošmenų, pagaliau, apskritai pačių namų stebina.
Pietų fasade yra priebutis (30 ir 31 nuotr.). Priešingoje namo pusėje – platus visiems atviras abiejų namų kiemas, o šičia nujaučiama labai kamerinė vieta su metaliniais varteliais į aną kiemą iš kitos pusės (32 nuotr.). Nematyta geometrinė – apskritimų – ir gėlės žiedų kompozicija.
Aleksandro Stabrausko 2015 m. nuotraukos. Papildyta 2023 m. (2, 4, 7–11, 20, 21, 26–28, 30 –32 nuotr.)
Projektas Svarbiausi tautinės tapatybės dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 3 tūkst.
Kas tokiuose medinukuose negyveno, kas tokiuose savo vaikų neužaugino, nežino, kaip juose gera, koks esi juose laisvas, ir kaip visai kitaip matai tave supantį pasaulį.
Gyvename apakinti godulio iš kiekvieno kv.cm kuo daugiau naudos prisiplėšti – kuo aukštesnį dangoraižį pastatyti ir kuo daugiau žmonių į tą kv.cm sukišti. Bet juk mes nei Kinija, nei kita milijardinė tauta? Juk galime leisti sau tą neįkainojamą prabangą – nesusigrūdę lyg troleibuse gyventi?
Kiti siekia kuo didesnį derlių pardavimui kiekviename kv.cm užauginti. Ir štai sueina tie du magnatai NT-inis ir ŽŪ-kinis, godaus ryklio akimis aplinką matantys, ir spaudžia, spaudžia, spaudžia mus, aiškindami, jog tai yra šiuolaikė pažanga (tik patys kažkodėl nenori ja naudotis, apie save kuo daugiau laisvos erdvės turėti siekia).
Kažkas pagrobė Alką?
Turėjo būti – UŽgrobė
Jumis kartu?
Kaip suprasti – kad ir aš dalyvavau užgrobime, ar kad ir mane pagrobė?
Manau, jog kartu pagrobtas ir mano komentaras grobikams nėra jokia vertybė, galėtų ir nenusinešti, palikti …
Užuot rodžius varganą buitį, verčiau pasiimti dažų skardinę, teptuką, plaktuką ir bent kiek apsitvarkyti. Neįsivaizduoju, kaip galima gyventi tokioje apleistoje aplinkoje ir nieko nedaryti. Viskas apšepę, apsilupę, aplūžę.
Gal čia gyvena seni, nusilpę fiziškai žmonės ir negalintys tvarkytis po savo namus??? O gal padėti nėra kam?
Sunkus gyvenimas senatvėje.
Todėl spėju, kad čia arba lietuviškų palydovų, paleistų į kosmosą, stebėjimo centras, arba kokia nors žvalgybinė įstaiga, arba čia gyvena atvykėliai iš užsienio (prisiminiau Paryžiaus priemiesčius).
Ant namo – 5 bliūdai, o žodžio laisvės skelbėjas tikina, kad čia gyvena seni, fiziškai nusilpę žmonės. Man bent jau taip neatrodo. Užuot tupėję prie TV, verčiau eitų apsikuopti, nes baisu žiūrėti į tas landynes ir šabakštynus.