OpTV: Ne tas Jonas: kas jam drįso skirti Nacionalinę Basanavičiaus premiją?

…išskirtinai gera laida, retai taip būna, kad laida trunkanti ligiau nei 105 minutes neatsibosta, nereikia papildomų pastangų sutelkti dėmesiui. Dar kartą sveikinu kuo nuoširdžiausiai Joną Vaiškūną su apdovanojimu. Gerai, jog sužinojom visus šios istorijos užkaborius, dabar bus aiškiau, o dėl to ir lengviau…
Toliau prie turinio, viskas sklandžiai ir įdomu, išskyrus vieną klausimą – apie mėsos valgymą, gyvūnų kankinimą ir žudymą… Ar tikrai tai reikia išsaugoti, ar tikrai tai papročiai kurie turi ateitį? Pamąstymui, Papua Naujojoje Gvinėjoje irgi dar gajūs papročiai – suvalgyk savo kaimyną ir įgauk jo galių… Tai jų papročiai, kodėl jiems to neleidžiama, o be to tą patį darė ir mūsų protėviai. Tai buvo tikrai seniai, bet taip buvo ir galų gale to buvo atsisakyta. Atjauta paėmė viršų, o be to pagerėjo išgyvenimo sąlygos ir jau nebeliko tų aplinkybių, kad nesuvalgius kaimyno jis tave suvalgys arba tu mirsi nuo bado. Laikai pasikeitė, o šiai dienai iš esmės. Nebeliko to, kad šiai dienai mirtų žmonės nuo bado, nebeliko. Atsirado kitos bėdos – viršsvoris ir su juo susijusios ligos. Gerbiamam Jonui, su visa pagarba ir be piktų minčių iš mano pusės, siūlau įdėmiai pasižiūrėti į savo nuotrauką kur Prezidentas įteikią apdovanojimą… ką aš pamačiau – matau vyrą metuose, matau, kad jis turi viršsvorį, per pilvą drabužis vos sueina, o kas tame pilve??? Beprasmiškai nukankinti ir suvalgyti gyvūnėliai, o toliau ligos ir negalia, ir ne vien tik nuo viršsvorio, ir nuo tų gyvūnų kančios. Tas mėginimas teisinti ir teisintis tarytum gyvūnui palengvėja, kai jį “užkuteną” sakyčiau visai nevykęs, na tada pastatykite save į to gyvūno vietą ir įsijauskite – ar jums bus lengviau jei kokie papuasai jus užkutens, nužudys, padarys savo apeigas, iškeps ir suvalgys? Klausimas retorinis, tai klausimas-patikrinimas asmenybės subrendimo lygiui nustatyti. Nepamirškite ir Vydūno, nepamirškite ir Indijos apie kurią tiek pasakojote, ten valstybės ir papročių lygmenyje atėjus Ledynmečiui išsaugoti papročiai nevartoti maistui mėsos… Jei mes kalbam apie pakantumą, tada taip, vadinasi maistui vartojantis mėsą žmogus dar nesubrendo iki tokio dvasinio lygio, kad žmogus pajaustu kiekvieno gyvo sutvėrimo kančią kaip savo, ir tai ne nuodėmė, tai tik dėmesio stoka stebint save ir savo santykį su supančiu pasauliu. Kario kelias, kurį jus minėjot, tai ėjimas keliu kuriame sau jau nepataikaujama, savęs nesigailima, o daroma kas reik…
Visai nebūtina į mano pasisakymą atsakyti, bet aš vis pagalvoju apie Romuvos kelią, apie žmonijos kelią ir manęs neapleidžia mintis, kad – kol bus skerdyklos, tol bus ir karai…