J. Basanavičius. Lietuvos „Aušra“ patinka ne visiems

Sutrumpintas J. Basanavičiaus straipsnis, 1883 m. „Aušroje“ Nr. 7 skelbtas pavadinimu „Aušra“ ir „Dziennik Poznański“.

Paskutiniuose metuose gana tankiai ir vis tankiau bei tankiau atsitinka atrasti prašalaičių gazėtose žinias iš Lietuvos ir apie Lietuvą. Išpasakoti viską, kaip buvo apie mus rašoma, mes neįstengsime, todėl gi tik trumpai pasakysim, jog tuomet, kada vieni raštai – o tokių yra labai mažai – kartais užtaria žodelį, kiti su mumis jokios ceremonijos nedaro.

Aplenkiant zaunijimus apie mus lenkiško laikraščio „Gazeta Narodowa“, kursai, įbrukęs Lietuvą į rubriką „Lenkiškų žemių“, kiekvieną ir menkiausį ženklelį atsigaivinimo lietuvių nesveikina taip, kaip prigulėtų ir kaip mums būtų malonu. t. y. prieteliškai, varšuvinės ir petropilinės lenkiškos gazėtos taipogi dėl mūsų ypatingos prietelystės dar neišreiškia.

O kodėl taip dedasi? Argi lietuviai per kelis šimtus metų suvienyto politiškai gyvenimo su lenkais neužsipelnė sau nei tiek, kad apie juos bent lenkiški laikraščiai nors mažumėlį meilingiaus paminėtų, be įžeidimo jų gentiškų jausmų? Ar lenkai bene užmiršo jau apie tą garsingąjį unijos atsišaukimą: „Valni su valnais, lygūs su lygiais“?

Teisybė, nesyk mums atsitiko užtėmyti ir tarsi meilę dėl mūsų, ale tik tada, kada Lietuva yra skaitoma už lenkišką žemę; lietuviai tačiau tie, kurie trokšta užlaikyti savo priegimtą lietuvišką kalbą ir nieku būdu nenori susilenkuoti, o savo žemę nepripažįsta už lenkišką, tokius lietuvius nebroliškai lenkai priima, nors apie brolystę mėgsta paišyti ir šnekėti, kaip kur kada jiems reikia…

***
Kas mus pažįsta – o kas gali geriaus mus pažinti, jeigu ne lenkai, – tas gana gerai žino, kad mes, lietuviai, lengvatikiai esame ir kad geru žodžiu bei meilingumu visuomet lengviausiai galima įveikti ir laimėti mus ant savo pusės.

Vardan meilės ir tokio švento žodžio kaip brolystė mūsų sentėviai suvienijo su lenkais ir savo politišką gyvenimą, o dalis lietuvių – bajorai – pasisavino ir jų kalbą, gal norėdami dar geriaus jiems įtikti…

Ne vienas lietuvis vardan meilės ir „brolystės“ ne tiktai turteliu savo su lenkais dalinosi, bet ir savo galvas guldė…

Mes, šiandieniški lietuviai, ilgai pasitikėjome, kaip ir mūsų tėvai ir proseniai, ant lenkiškos „brolystės“ ir prietelystės, bet po didės daugybės patyrimų, kad ta prietelystė netikra yra ir su pasibaisėtinu gomuriu, tykojančiu mus praryti pirmiaus, negu kiti atviri neprieteliai tą padarytų, mūsų jausmai truputį atšalo.

Argi mes turime iš „broliškos“ meilės išsižadėti savo gyvasties ir duotiesi „broliams“ praryti, kad jie riebesni ir stipresni taptų? Niekados! Todėlei ne mus ir kaltinti reikėtų už išdildymą tų meilingų jausmų „brolystės“, tą kaltenybę lenkai patys sau turi prisirašyti.

Taip mes kalbėdami turime akivaizdoje balsus daugybės lenkiškų laikraščių apie mus, lietuvius, balsus, kurie aiškiausiai mums reiškia, kaip šiandien, o, rodos, kad ir senovėje, visados lenkai išmanė tą susivienijimą su Lietuva ir ką jie norėjo pasiekti per tą lietuvių su jais „brolystę“.

Jei ta brolystė taip davadnai iki šiolei buvo prieš mūsų akis užslepiama, tai paskutiniame laike apsireiškė ji mums taip aiškiai, kad galima buvo su silpniausiomis dvasiškomis akimis ir net apčiupinėti visus jos ragus ir visą spygliuotą stuomenį. Trumpai sakant, išlindo yla iš maišo ir parodė savo geluonį.

***
Mieste Poznaniuje išleidžiamas laikraštis „Dziennik Poznański“ Nr. 231 nuog 11 d. spalių mėn. 1883 m. įtalpino priešakinėse savo skiltyse vieną raštą po antrašu „Objaw litewski“, kursai pasiliks akyse ir atmintyje mūsų kaipo neišplėšiamas pašinas ant ilgo laiko!

Šitą raštą reikėtų lietuviškai išguldžius patalpinti, kad galėtų skaitytojai juomi patys pasidžiaugti ir pamatyti, kaip užrubežiniai lenkai apie mus, lietuvius, dūmoja ir rašo. Negalėdami tačiau tuomi tarpu tą jų raštą čionai patalpinti, mes tik trumpame suglaudime paminėsime jo įtūrį, trumpai labai atsakydami ant jo užmetinėjimų.

„Dziennik Poznański“ sako, jog „mūsų dienose gentiška poezija atėjusi pašvęsti ir užtvirtinti lenkų širdyse ir dingsčioje atminimus lietuviškos praeitinės“ ir kad „lenkai pakėlę jos (Lietuvos) praeitinę savo gentiškoje literatūroje. Mickevičius, Kraševskis, Kandratavičius buvę tais apaštuolais lietuviškumo tarp lenkų ir pastatę jai (Lietuvai) paminklą, kokį jai nieks kits iš svetimų nepastatęs, o kokį pati Lietuva pasistatyti niekados nebūtų įstengusi“; jog Lietuva šiandien kalta „savo būvį ir atmintį savo gyvenimo, savo draugystę… lenkams ir vienų vieniems lenkams“.

Bet kas, klausiame, sudėjo tas dainas apie Lietuvos senovę, kurios apgarsino Europoje vardą lenkiškos poezijos? Atsakymas trumpas: lietuviai! Adomas Mickevičius, L. Kandratavičius, J. I. Kraševskis, T. Lenartavičius, Kotkis (Chodźko) ir daugel daugel menkesnių dainių – turi lietuviškas, ne lenkiškas, pavardes, yra lietuviai, paeina iš Lietuvos, ir jų gyslose teka lietuviškas kraujas.

Jei rašė nelietuviškai apie savo mylimos Lietuvos praeitinę, tai tame nusikaltus lenkiška įtekmė ant Lietuvos veikalų. Paminėti dainiai todėl, kaip lietuviai, pastatė savo Lietuvai garbingus paminklus.

Tolyn – garbavojami šiandien skaptoriai ir teplioriai lenkiški Sirevičius, Mateika, Semiradzkis, Velionis, kompozitorius S. Moniuška ir k. turi lietuviškas pavardes ir iš Lietuvos paeina.

Naruševičius, Lelevelis, Aleksandravičius, Girštauta, Mikuckis ir daugel kitų moksle apgarsėjusių vardų lenkiškose ir įvairiose literatūrose priguli lietuviams. M. Kopernikas neturėjo nieko krūvoje su lenkais, nes buvo suvokiečiuotas prūsas, kurio gyslose lietuviškas kraujas tekėjo. Ogi Kasciuška, karžygys, žinomas visame sviete, ar ne lietuvis?

***
Prisižiūrėdami apsireiškimui dvasiško lenkų gyvenimo, mes lengvai persiliudyti galime, kad kuone viskas, kas moksle, gražiojoje literatūroje, tepliorystoje garbingesnio padaryta tapo, tai daugiausia per lietuvius, ir niekur nerandame tikrai lenkiško vardo.

Neminėsime jau nei to, jog lietuviai davė lenkams Jegaliūnų dinastiją, kuri pakėlė lenkiškus veikalus į tokią aukštybę, kurios be lietuvių patys tyri lenkai niekuomet nebūtų pasiekę. Todėl jei šiandien giriasi lenkai, kad mes, lietuviai, visu kuo esame jiems kalti, yra tai nedora ir nepagirtina iš jų pusės melagystė, nes mes matome apartai, kad ne lenkai mums, bet lietuviai lenkams daug gero padarę.

Be lietuvių darbų šiandien Europoje vardas lenkų mažiaus būtų pažįstamas nekaip mūsų, o garbę lenkiškos literatūros, tepliorystės, skaptorystės pakėlė akyse svieto ir paaukštino tik vieni lietuviai. Atimk lietuvių darbus, o lenkiškos literatūros bus menkesnė vertybe negu serbiškos ir kitų jai lygių.

Tik lietuviams ir priemaišai lietuviško kraujo kalti lenkai savo šios dienos dvasišku ir tautišku gyvenimu. Be lietuvių ir jų pagelbos, neabejotina, niekuomet Lenkija nebūtų dastojus aukštesnio politiško Europoje geliavimo ir būtų rasi dar blogiaus pražuvus, kaip šiandien Lietuva per pačios savo kaltybę ir nedasiprotėjimą.

Lietuvių dalis, su lenkais susivienydama, vieton rūpintiesi apie savo tėvų priegimtą kalbą dėl priežasčių, kurias kitą kartą paminėsime, priėmė lenkišką ir vieton trūstiesi dėl naudos lietuvių, daugelis mokintesnių senovėje Lietuvos vyrų, rašydami lenkiškai raštus, drauge su jais ir garbę lietuviško vardo svetimiems pavedė.

Už vislab, ką lietuviai dėl lenkų gero per kelis šimtus metų padarė, šiandien, kaip prisipažįsta „Dziennik Poznański“, jie „skaito mus (lietuvius) politiškai ir tautiškai kaipo lenkus, kitoniškai kalbančius“. Klausiame, ar gali būti dar didesnis nuplėšimas šlovės lietuvių vardo?

***
Ale aiva, skaitytojau, tolyn! Mūsų „Dziennik Poznański“ prisispyręs mūsų klausia: „Kas su džiaugsmu neveizėtų ant trūso dėl išlaikymo ir paturėjimo ateitinėje lietuviškos kalbos; kas neklausytų su susigraudenimu bažnyčiukėje (w kościołku – kodėl ne bažnyčioje?) žemaitiško pamokslo, garsinto skambiais, pažymį senoviškų kalbų turinčiais žodžiais lietuviškos kalbos?“

Atsakydami jam turime tačiau – nors mes ir džiaugiamėsi iš tos lenkiškos meilės dėl mūsų kalbos – paminėti, jog toj pačioj Žemaitijoj dar ne taip seniai poteriai, giesmės, pamokslai lenkiškai buvo sakoma ir giedama, nors ta lenkiška kalba iš šimto vienam lietuviai buvo suprantama.

Ir taip, noris mūsų „Dziennik Poznański“ džiaugiasi lietuviška kalba, bet dvasiška valdžia Vilniaus vyskupystės, dantis sukandusi, naikino iki šiol ir išnaikino lietuvišką kalbą – kur kur – ale Dievo namuose!

Iš ten mums rašoma, kad per prilaikymą lietuviškose „bažnyčiukėse“ lenkiškos „poniškos“ kalbos dėl išnaikinimo „lietuviškos mužikiškos bei pagoniškos“ kalbos, kaip to kampo ponai lenkai teikėsi mūsų kalbą vadinti, krikščioniški kunigai mūsų brolius lietuvius į pagonus pavertė!

Kitą kartą mes plačiaus aprašysime veikalus ponų lenkiškų kunigų arba sulenkiškuotų gudų ano kampo; dabar tik paminėsime, kad tose parakvijose, kur lietuviška kalba iš maldų ir bažnyčių išvaryta, retas yra katalikas, kursai priderančiai pažintų reikalus mūsų tikėjimo, dėl išganymo dūšios prigulinčius. Nes gudiški ir mozūriški kunigai, vieton sėti sėklą Dievo, sėja tarp lietuvių per bažnyčias lenkišką kalbą, kurios nieks neprašo, o naikina lietuvių puikią priegimtą kalbą!

Seinų vyskupystėje vyskupo Strašinsko laike visose bažnyčiose buvo įvesta lenkiška kalba dėl išnaikinimo lietuviškos ir dėl pavertimo mūsų vėl į pagonus. Kaip tuomet Seinų, taip šiandien dar Vilniaus vyskupystėje mozūrus ir gudus, nei žodžio lietuviškai nemokančius, siunčia į lietuviškas parakvijas, o lietuvius kunigus – į gudiškas.

Ar negalėtų „Dziennik Poznański“ mums pasakyti, kodėl taip daroma, ar dėl išplatinimo garbės Dievo per „ponišką“ kalbą? Iš tiesų, dyvytiesi tik reikia lėtumui pačių lietuvių! Kitur, pradėjus ką kunigui pasakoti bažnyčioje nesuprantamoj kalboj, žmonės apsisukę laukan visi išeitų!

***
Lenkiškas „Dziennik Poznański“ sutinka lietuviškos „Aušros“ pirmus spurdulėlius labai rūstumi balsu. Jis mus kaltina tokiuose nusidėjimuose, kokių „Aušra“ nedasileido.

Jis tarp kitų sako, būk „Aušra“ užsiėmė lygiai nepadorumi, kaip ir nereikalingu užsidavimu subudinti lietuvių tėviškės meilę (patriotizmą) per siundymą jų prieš lenkus; jog mūsų rašte esa „išjuokiami ir užkabinėjami tie, kurie mokinąsi lenkiškai ir dūmoją, kad lenkiškumas esąs neva koki žymė aukštesnio apšvietimo (civilizacijos)“.

Kaip skaitytojai mato, mes apie susilenkavimą iki šiai dienai mažkuo nieko dar nerašėme, ir regis, mums pirmas „Dziennik Poznański“ parodo kelią, apie ką rašyti reikėtų.

Argi tai vėl jo akyse yra toks piktas daiktas, jei mes savo broliams sakytumėme: „Saugokit savo kalbą lietuvišką, nes ji yra jums duota nuog Dievo kaipo priegimta kalba; ji yra seniausia, puikiausia iš visų kalbų“ ir t. t. Mums visados rodėsi, kad kožnas teisybę mylintis ir protingas žmogus pagirtų mus už tai, kad mes savo kalbą mylime, taip lygiai, kaip tie patys lenkiški laikraščiai giria tuos lenkus, kurie savo kalbą myli. 

Kaipgi tad žodžius „Dziennik Poznański’o“ suprasti? Matyti, kad jam ne pervirš patinka tai, kad mes lietuviškai su savo broliais kalbame; neabejotina, kad mes didį pagyrą užsipelnytumėme tarp tų ponų, jei peiktumėme savo brangią kalbą ir girtume lenkišką, kuri su mūsiška ir susilyginti negali!

„Dziennik Poznański“ su mūsų „Aušra“ ceremonijos nedaro; jis tiesiog jos išdavime regi „vylių maskolišką ir vokišką“ (podstęp rossyjski lub niemiecki)! Ant tokių jo zaunijimų tik nusispjauti reikėtų…

Jis, kaip ir kiti jo broliai, ir to nesupranta, kad galima širdyje gaivinti meilę dėl savo pavargusios giminės ir kalbos lietuviškos. Bet jeigu, išgamais tapę, trauktumėme ir temptumėme savo brolius į lenkišką pragarą, neabejojame, kad užsipelnytumėme didelę tarp tų ponų garbę!

Pagal leidinį Jonas Basanavičius, Rinktiniai raštai (Vilnius: Vaga, 1970, p. 700–711) parengė Dainius Razauskas