M. Kundrotas. Kruvina tuštybės mugė

Jau 14 mėnesių Žemės ūkio ministerija sabotuoja išvadą, reikalingą priimti įstatymui, kuris, pagaliau, panaikintų Lietuvoje kailinių žvėrelių fermas. Šiais laikais Vakarų šalyse, į kurių draugiją įstojome prieš 19 metų, užtenka pakaitalų natūraliems kailiams.

Nesame nei čiukčiai, nei eskimai, kuriems natūralūs kailiai gal ir galėtų būti gyvybinė būtinybė.

Vakaruose, įskaitant Lietuvą, kailiai yra tik puošmena. Prabanga. Tuštybė. Dėl šios tuštybės kenčia ir žūsta gyvos būtybės.

Gyvūnų gynėjai fiksuoja duomenis, kad kailiniai žvėreliai fermose laikomi tokiomis sąlygomis, kad iš streso ėda vienas kitą, kiti – tyčia tukinami, kad kailio būtų daugiau.

Tuštybei tarnauja verslininkų godumas, o šiam godumui – politikų valdžios troškimas. Ne paslaptis, jog politikoje žymų vaidmenį vaidina pinigai, tad pirmiausiai klausomasi tų, kurie kala pinigus.

Ypač skaudu matyti, kaip kruviną tuštybės mugę palaiko politikai, laikantys save dešiniaisiais. Tie, kuriems moralė turėtų būti svarbesnė už ekonomiką.

Bet moralę daugelis dešiniųjų supranta fragmentiškai ir selektyviai. Dažniausiai tai reiškia oponavimą abortams ir homoseksualizmui, tarsi šiais dviem klausimais moralė būtų išsemiama.

Socialinis solidarumas vis dar sunkiai, bet jau skinasi kelią į Lietuvos dešiniųjų protus ir širdis, o štai pagarba gyvybei, kuri nėra žmogiška, vis dar paliekama kairei.

Vakarų dešinieji jau seniai suprato, kad gyvybė yra vertybė. Kad kūrinijos saugojimas išreiškia pagarbą pačiam kūrėjui. Prancūzų dešiniųjų patriarchas Žanas Mari Le Penas jau seniai fotografuojasi su katinais, o danų tautininkai – su paršeliais, skelbdami, kad yra gyvūnų gerovės atstovai Folketinge.

Lietuvos dešiniųjų meinstrymui tai vis dar svetima. Čia vyrauja sovietinio komunizmo dvasia: viskas pajungta Jos Didenybei Ekonomikai. Ir vadinantys save dešiniaisiais tęsia šią sovietizmo tradiciją.

Atsiradus dešiniajam gyvūnų gerovės gynėjui, kolegos pasirengę jį užpjudyti, išjuokti, siūlydami drauge palaikyti lyties keitimą ar vienalytes partnerystes.

Nes juk gyvūnų gerovė – postmoderniosios kairės akcentas. Iš tiesų moralė nėra nei kairė, nei dešinė. Jei dešinė akcentuoja tokias dorybes, kaip ištikimybė šeimai, tautai ir tėvynei, tai kairėje matome tokias dorybes, kaip socialinis solidarumas ir pagarba gamtos kūriniams. Negimusio žmogaus gyvybė ir gyvūno gyvybė yra tiesiog gyvybė.

Jei žiūrėsime į ideologijų šaknis, dešinėje užteks vietos gyvybės gynybai ir liks mažai vietos ekonomikos pirmenybei. Ne kas kitas, o Karlas Marksas skelbė, jog civilizacijos bazė yra ekonomika, o kultūra – tiktai antstatas.

Konservatizmo tėvas Edmundas Berkas rašė, jog iš tiesų yra atvirkščiai. O nacionalizmo patriarchas Johanas Gotfrydas Herderis teigė, kad kiekviena gyva būtybė priklauso tai pačiai kūrinijos visumai, kaip ir žmogus.

Taigi, autentiška dešinė pirmenybę teikia dvasinėms vertybėms, o tarp jų yra meilė gyvybei. Ekonomika yra tiktai priemonė, bet ne tikslas. Tad kai kurie šiandienos kairieji tam tikrais aspektais yra artimesni autentiškai dešinei, nei sovietinę komunistinę tradiciją tęsiantys šių dienų dešinieji.

Ne pinigai, o meilė daro žmogų žmogumi. Tikras žmogus atspindi Dievą, o Dievas yra meilė. Jis kūrė visas gyvas būtybes iš meilės.

Kiek žmogus turi rūpintis gamta, o kiek – ja naudotis, būtų ilga diskusija. Ko gero, galima pateisinti gyvos būtybės naudojimą būtinosioms reikmėms, pavyzdžiui – maistui.

Bet kailiai nėra būtinoji reikmė. Bent jau mūsų civilizacinėse ribose. O jei kokia tuštutė nori pasipuošti prieš gerbėjus natūraliu kailiu, tai nėra tas motyvas, kuris pateisintų gyvos būtybės kankinimą ar žudymą.

Tad leiskime sau pasvajoti apie aukštesnių dvasinių standartų Lietuvą. Kurioje gyvų gyvūnų naujagimių laidojimas, pavasarinis žolės deginimas ir kailių fermos taps praeities detale.

Dėl šios svajonės verta kovoti, o prireikus – ir mirti.

Autorius yra politologas