Aristotelis. Kaip išsaugoti tironiją

Ištraukos iš Aristotelio „Politikos“ penktosios knygos (IX.2–9). Vertė Jonas Dumčius.

Dėsniai tironijai išsaugoti, jei apskritai įmanoma tai padaryti:

– žymius piliečius ir išdidžius, pilnus savigarbos vyrus naikinti;

– neleisti veikti piliečių sambūriams, hetairijoms, uždrausti visuomeninį auklėjimą ir kitus panašius dalykus, ypač būti akyliems tenai, kur gali atsirasti du dalykai – savigarba ir pasitikėjimas;

– neleisti žmonėms susirinkti diskusijoms ar šiaip steigti ratelius, ir viską daryti, kad žmonės vieni kitus kuo mažiausiai pažintų, nes pažintis padidina pasitikėjimą.

***

Toliau, tironas turi žinoti, ką kiekvienas pilietis kalba ir veikia; jis turi laikyti seklius, kaip, pavyzdžiui, Sirakūzuose vadinamosios potagogidės arba otakūstai, kuriuos Hieronas siųsdavo, kur tik vykdavo koks pobūvis arba susirinkimas. Bijodami seklių, žmonės laisvai nesako to, ką mano, o jeigu sako, tai sužino tironas.

***

Toliau, tironas turi pjudyti vienus su kitais: draugus su draugais, liaudį su kilmingaisiais, o turtinguosius – tarp savęs.

Tironui yra naudinga pavaldinius nuskurdinti, kad jis pats turėtų iš ko laikyti savo sargybą, o pavaldiniai, besirūpindami duonos kąsniu, neturėtų laiko spęsti pinklių tironui.

***

Toliau, turto mokesčių sistema: pavyzdžiui, Sirakūzuose, valdant Dionisijui, per penkerius metus piliečiai buvo privesti atiduoti visą savo turtą.

Tironas turi sukelti karą, kad žmonės būtų užimti ir visą laiką turėtų vadą.

Karaliaus valdžia išsilaiko draugų dėka, o tironui naudinga draugais nepasitikėti, nes žino, kad visi jį nori nuversti, o tai gali padaryti tik draugai.

***

Dėl to tironai mėgsta blogus žmones ir būna patenkinti, kai jiems pataikaujama, – šito negalėtų daryti nė vienas laisvai galvojantis žmogus, nes doras žmogus gali mylėti, bet ne pataikauti.

Blogi žmonės tironui yra naudingi blogiems darbams dirbti.

***

Tironas nemėgsta rimtų ir savigarbą turinčių žmonių, nes tik save jis tokiu laiko, o kitas kilnus ir garbingas žmogus, jo nuomone, atima iš jo pranašumą ir orumą.

***

Trumpai sakant, visi tie dalykai yra suvedami į tris punktus, kadangi tironija siekia trijų dalykų:

– pirma, kad pavaldiniai būtų silpnadvasiai, nes silpnadvasiai nesukyla prieš nieką;

– antra, kad piliečiai nepasitikėtų vienas kitu, nes tironija tol jaučiasi saugiai, kol žmonės vieni kitais nepasitiki; dėl to tironai kovoja su padoriais žmonėmis, laikydami juos valdžiai žalingais, ne tik dėl tos priežasties, kad padorūs žmonės nenori būti despotiškai valdomi, bet ir dėl to, kad jie pasitiki tarpusavyje ir kitais ir neišdavinėja nei vienų, nei kitų, nei svetimųjų;

– trečia, kad pavaldiniai būtų nepajėgūs, – mat niekas nesiima darbų, kurių jis nepajėgia, todėl ir tironijos negalima nuversti bejėgiškumu.

***

Taigi į šiuos tris punktus galima suvesti visus tironų siekimus, nes visa jų veikla koncentruojasi į tuos pagrindinius dalykus: kad piliečiai vieni kitais nepasitikėtų, kad būtų bejėgiai ir silpnadvasiai.

Pagal: Filosofijos istorijos chrestomatija: Antika. Sudarė Bronius Genzelis. Vilnius: Mintis, 1977, p. 279–281. Parengė Dainius Razauskas.