A. Navys, M. Sėjūnas. Ant kalnelio, prie Mazguvos upelio

Šindei tiekos pat yr kaip ir anuomet, vakar. Ir tada, ir daba mėgstam suočiai išgert i da užkast. Priešą užkast, a šnapsą užkąst. Tuodėl ir emigruojam, ar tai čikenfektorin, ar tai ant pastolių nuorgėj pinigą kalt. Vis ieškom, kur tę mums geriau ir sočiau.

Nu taip lygiai, žinokitės, panašiai mąstėm ir daugiau nei prieš du tūkstančius metų iki gimimo to bičo, kur vandens paviršiumi vaikščiojo.

Tadu pajudėjom iš Aprikos kažikurtai šiaurėn, ieškodami vietos po saule, kur riebesnis kaimynas, katrą apiplėšt gali, ir kur lėtesni šernai. Ten ir karves pamatėm, ir kiaules, ir grūdus su batviniais, ir pupas stangrias kaip kaima mergų… oj, patylėsma.

Nežinojom, kad po keturių tūkstančių metų vis dar ieškosma, kur geriau, kur pigiau, kur daugiau moka ir kur šiltesnis pečius yr.

Alegibet, jau tokie mes tadu būvam, tokie ir likom. Beveik, kaip šitie anys, nugi klajokliai. Geresnio guolpo ieškuotojai. Priešistorinių laikų garbei praminti indoeuropiečiais – protobaltais, nu o jau paskum ir baltais.

Vieni iš mūs tadu pasileidom į šiaurę, į šiandieninės Paribės teritoriją, plačias jos stepes, kiti per Anatoliją, dabartinę Turkiją, veržėmės Izraelio link, nė patys nežinodami, ko ten mums.

Dar kiti iš mūsiškių, sako, nukulniavo Indijan ir tę paliko savo kalbos likučius, gyvus ir iki šiol. Devas adadat datas, devas dasyati dhanas – net ir šitie kur su būgnais dabar basikom rėkdami harehare! palei mūs Katedrą atsibastę iš Bambėjaus trinas, supranta.

Supranta tą tūkstantmečių senumo kalbą ir indų šventikas, ir dabartinis kačalkėj lietuvis, kataras vienoj vietoj ir bl*t, ir fak keikias.

Tada apie jokias lietuvybes nebuvo anei kalbos. Reikėjo tiesiog išgyvent. Rast derlingų žemių, žvėrių, miškų, žuvies, estų ir kito gėrio. Nu i moterų, nes savos buvo jau labai pabuodusios. Apsistoję stepėse, neradę ten nieko gero, patraukėm į Europą. Arkėologai ir istorikai mūsų judėjimus pavadino indoeuropiečių bangomis ir kažkokiomis ten kultūromis, kurganų ir kitais mandravotais žodžiais, kurių neįsiminėm.

Ir vėl gi, ne kažkokios kultūros mums rūpėjo. O naujos žemės. Jų buvo daug ir laisvų. Tad vienos protėvių gentys nusibeldė iki Mazguvos, ant kalnelio įsikūrė ten dar iki Kristaus, kitos įsitaisė į šiaurę nuo Kyjivo. Kiti ėjo dar toliau, į vakarus iki Vyslos, ir net sako iki kažikokio Vakarų Bugo, o drąsesni nuplaukė iki Danijos.

Mes, aišku, čia jau tuo netikim, bet skaitėm, kad buvo ir tų, kurie prisiyrė iki britų salų. Nors čia gal ir teisybė gali būt – ne veltui lietuvis taip mėgsta Landynę. Kraujyje užrašyta tos žemės trauka.

Norėjom tik geriau, patogiau ir saugiau gyvent, negalvojom nei apie valstybę, nei apie politiką, nei apie jokias nepriklausomybes su Liandzbergeriu, šyperio ir pencijų vagiu. Ai, tiesa, pencijas kita, suknia su žirniais apsirėdusi, pavogė.

Didelė mūsų gentis tadais buvo pasklidusi bais plačiai – nuog Uralo iki paties Narevo, o vadinomės ir buvom pavadinti Galindais, Dniepro baltais, Aisčiais, Gudais, Prūsais, Kuršiais, Sėliais ir dar gausybe vardų, kurių visų išvardinti mums jau nebeįmanoma.

Bet Lietuvos, valstybės, tada dar nebuvo. Buvo emigracija. Arba migracija. Akonominė.

Tiesa, kai kas mums, anuomečiams indoeuropiečiams, priskiria visuomenės santvarkos pakeitimą iš matriarkalinės į patriarkalinę. O kaip gi kitaip? Kokiu kitu būdu, jei ne vyrišku, galima būt keliaujančios, kariaujančios, puolančios ir genties gyvybę ginančios šeimos valdovu? Tik vyru būvant – gauruotu, raumeningu, randuotu, piktu, papuvusiais dantimis ir pašutusiu. Kaip šindei.

Šitaip plačiai pasklidę, jautėmės gana patogiai, nes galėjome susikalbėt labai panašia kalba. Kai mūsų senųjų genčių pagrindu pradėjo rastis pirmieji šeimos – valstybės pamatai, buvo jau koks penktas amžius po Kristaus. Tuomet klestėjo mūsų vakarinės gentys. Jas žinojo net Ravenoje gyvenantis Romos imperatorius Jordanas, kuriam nuvežėm Baltijos gintaro. Jis gi, protingas berniokas, užu tai mus liepė aprašyt istorijos knygon.

Savo gintarą mes gabenom net mūmijoms į Egiptą. Nors kai kas vadina mus paskutiniais Europos barbarais, bet tada mūsų gintaras buvo aukso vertės, o jam nugabenti reikėjo daug žirgų, žmonių, sandėlių ir dar apsaugos. Čia tau ne su fūra iki Milano nulėkt. Viską reikėjo gabent net tik ant kuprų ir žirgais, bet dar ir upėm, nes viabaltikos į biedrionkas da tada nebuvo. Ir nuo plėšikų reikėjo atsmušt. Štai kur tikra logistika!

Mažai kas tuo dabar tiki, bet mes buvom susdėjį su gotais žygiuose į Romą. Nors, teisybę pasakius, nebuvo ten jokių gotų. Neatplaukė jie su valtim iš Gotlando į Sembą, ir nenuėjo plėšti jie Romos iš Prūsijos vidurio. Net mums tas skamba kvailai ir labai neprotingai.

Mūsų vakarinės gentys, kartu su vikingais, patraukė į Romos imperijos pakraščius ir susidėjo su įvairiausio plauko germanais, su kuriais ir sutarėm Romą ainbisken padegyt. Na jau šitęp mumis viliojo tas turtingas miestas, kurio galybę ir turtus prekiaudami gintaru tik iš tolo buvome matę, kad klykdami puolėm tą Romą, moteris ir vaikus vienui vienus palikę plikinėt namuose.

Po to, žmonės, neturintys, ką veikt, tie, kurie kapstosi žemėse nieko nesodindami ir nesėdami, palei Vyslą nerasdami vyrų kapų, ilgai tuo stebėjosi.

Oj, jūs šmikiai, ko tę ieškot, gi buvom plėšt Romos išęjį!

Jungtinėms gentims nukariavus Romą, jos galybė dar liko gyvuot, kaip ir tos keistos, bet rimtos valstybės tradicijos, kurias kūrė didysai ciesorius Cezaris. Jis kūrė ne miestą valstybę, o imperiją su daug okupuotų kraštų.

Prisižiūrėję Romos valdymo pavyzdžių, grįžome namo. Į gimtą Sembos pusiasalį. Čia ir įkūrėm naują Romuvą. Pasiskolinom tik valstybės valdymo modelį, kur valdo vienas kunigaikštis arba karalius, o visos gentys jam galvas nulenkę paklūsta.

Dievus savus pasilikom. Jie mums buvo tikresni, artimesni, nei tie šalti, iš akmens iškalti, ar nulieti iš vario. Akmeninį dievą gali sudaužyt, varinį – išlydyt, o saulę, vėją, žemę – žemynėlę – papūsk mą į uodegą.

Apie mūsų grįžimą Prūsijon kažkas sukūrė legendą, kad mus romėnai esą išvijo ir mes apiplaukę visą Europą parsibeldėm Sembon namo. Paikystė ir tiek. Ir ginčai tie dėl Palemono legendos kvaili, nes tokių žygių į Romą ir atgal buvo ne vienas, ne du, o dešimtys ir gal net šimtai. Nežinom, anuomet nei rašyt, nei skaičiuot nemokėjom. Nu bet jei reikia vaikams legendos – tai pasakokit. Negaila.

Nuo aštunto amžiaus po Kristaus kūrėm valstybę. Kūrėm, surinkdami krūvon tas pačias, panašias, panašiai ir ne visai panašiai, ir net nesuprantamai kalbančias tautas: žiemgalius, sudūvius, rusėnus, žydus, totorius, žodžiu, visa, kas buvo gyva nuo seniai mums žinomų kelių – Mazguvos, Dniepro, Dunojaus, Vyslos.

Tos gentys, kurios nematė, kaip atrodo Roma, visaip priešinosi ir nesileido jungiamos. Teko priverst. Todėl nuo Mindaugo laikų iki Algirdo su Kęstučiu ta valstybė buvo lipdoma po kruopelę, o kartais ir gabalais. Jei kas labai išsišokdavo, tai taukšt makaulėn kalaviju – ir baigtas kriukis.

Algirdas ir Kęstutis stebuklingai valdė dviese, matyt, buvo girdėję apie Romėnų triumviratą, bet trečiojo jiems kažkodėl nereikėjo. Ir ta milžiniška valstybė, pripažinkim, buvo tikrų tikriausia imperija, kurioje laisva ir nelaisva valia gyveno ir beveik sugyveno įvairios tautos tautelės. Ir tame pačiame Kyjjive Vilniaus statytinis Skirgaila su leičiais buvo įkurdintas kaip valdovas, o šalį Gediminaičiai valdė 350 metų. Ta šalis vadinosi Kyjivo Rusia.

Katrie iš jų buvo rusėnai, katrie lietuviai – niekas tada vietomis gerai nežinojo, ir nelabai susigaudė, kur ta tikroji tautų atskyrimo riba. O ir to visai nereikėjo, nes tautinės valstybės samprata pasaulyje atsirado tik XIX amžiuj.

Beveik vienodai arba panašiai kalbėjo žmonės, gyvenantys prie Dniepro, prie Mazguvos upės, Gudijoj iki Vyslos, ir dar toliau. Ir dievus panašius išpažino. Lietuviai Perkūną, o slavai – Peruną. Tik paskui tos kalbos kažkokios kitokios pasidarė, matyt rytiniams baltams apsiženijus skitų palikuones, visokias iranėnes, finougres, galimai buriates ir sukūrus šeimas su gausybe mažų, šalia dabartinės Maskvos gyvenančių tautelių, išsivystė vadinamieji rytų slavai, mokslininkų vadinami periferiniais baltais.

Toks garsus, bet jau iškeliavęs anapilin kalbininkas Toporovas, palyginti neseniai yra sakęs, kad maskoliai iki šiol litovcais vadina visus, kurie gyvena į vakarus nuo Maskvos.

Kalbama, kad bobutė kažkuriam Mazguvos apylinkių kaime pasakys, jog girdėjo, kad ten, netoli, už miško, litovcai gyvena. Kas tie litovcai – rusiškai kalbantys lietuviai ar suslavėję galindai – vieni tik dievai težino. Bet žodis litovcas dar daug daug šimtmečių po lietuvių imperijos žlugimo daug kam buvo bendrinę tautų grupę ar tautą apibrėžianti sąvoka.

O didžiulį juodą lietaus debesį vasarą, kartu su kruša ir smarkiu vėju medžius laužantį, dar dabar kai kur Rusijoje Litva vadina. Taip ir sako: Litva idiot (Lietuva eina).

Aišku, kai kuris dabartinis lietuvis dėl to labai baisiai supyks – kaip čia jį dabar painioja su kažkokiais ten maskoliais. Bet yra kaip yra – Maskva – buvusi galindų žemė, o pats žodis Maskva kilo nuo upės pavadinimo, o upės pavadinimas nuo lietuviško žodžio „mazgoti“, nes galindai labai uoliai mazgodavo Maskvoj savo nešvarius undarokus.

Prie Maskvos dar sugrįšim, bet kol dar neuždrausta kalbėt apie imperijas, priminsim ir savąją, kuri anuomet buvo didžiausia Europoje. Ir ne tik didžiausia, bet ir išmintingiausia. Mes juk pirmieji sukūrėme statutus, pirmąją Europoje konstituciją, kurioje apibrėžtos sienos, piliečių, bajorų, kitų žmonių teisės ir pareigos, numatytos bausmės ir net – įsiklausykit – administracinė atsakomybė.

Teisinis valstybės pamatas anuomet buvo pavyzdys visai Europai. Varliavalgiai, netikri prūsai ir angelų žemės gyventojai net išsižioję žiūrėjo. Gaila, kad dabartiniai lietuviai nemėgsta lenkakalbių ir apsimeta, kad jie nerašė konstitucijos, nes ji parašyta lenkiškai. Po teisybei, anuomet lietuviai į tą lietuvybę žiūrėjo labai jau pro pirštus. Nes kai kūrėsi raštija, lietuviškas raštas, dauguma lietuvių kalbos išradėjų dirbo Karaliaučiuje, tame tarpe ir Mažvydas, ir Bretkūnas.

Daugelis movė anuomet lauk iš Vilniaus, kur lietuvybė buvo visai nemylima. Bet baikim šią temą, nes girdim, kaip bruzda ir kalbos kertelės kuoka mojuoja pikti lietuvybės sargai.

Tai štai kiek naudingų dalykų buvom nudirbę per kokius septynis šimtus metų – sukūrę naują, europinius standartus atitinkančią valstybę, Romos imperijos pavyzdžiu, su išskirtiniu teisynu, įstatymais, sienom, kariuomene, tautų teisėm ir laisvėm.

Kad Europos Sąjunga iš mūsų pasiskolino šitą tautų sąjungos modelį, tas tai yra visiškai garantuota, nes mes pirmi tą Eurobendrystę sukūrėm, o ne Briuselis. Europa tada buvo visai nukvakusi, gyveno nuolatiniuose karuose ir badavo.

Tik va, – taip uoliai tą Europą kurdami nepastebėjom, kaip užanty užsiauginom gyvatę, kurią laikėm savo gimine ir kaimynu. Maskoliją!

Maskolija neatsirado savaime iš niekur, čia jums ne panos Marijos stebuklas. Ji atsirado iš mūsų ir aplinkinių genčių samplaikos. O kariaut ir valstybę kurti maskoliai mokėsi iš mūsų, lietuvių – daugiau neturėjo iš kur. Nu, gal trupiniuką iš kietakakčių mongolų.

Ir išmoko. Išmokę nutarė nušluot nuo žemės paviršiaus Vilnių, kaip dabar Kyjivą. Kadangi mes tą Maskvą sukūrėm, prižiūrėjom Vytauto padedami, tai dabar labai didelė sarmata, kad pasaulis turi bėdų su mūsų nepavykusiu kūriniu. Nors skradžiai žemę prasmek.

Reikėjo tada prijungt neatjungiamai prie Lietuvos ir paskirt kokį Katkevičių Maskvos kunigaikščiu – niekas vargo lig šiol nematytų!

Bet kadangi tada Maskvos nesugriovėm, tai dabar turim atbaigt seną darbą. Sugriaut naujųjų laikų Mazguvą. Gal ne iki pamatų. Didybę jų galvose reik išmušt. Mūsų didybės tai juk nei kvapo neliko. Ir nieko. Gyvenam, keliaujam, vėl ieškom laimės, kaip prieš keturis tūkstančius metų, ir visai ramūs esam. Nieko užkariaut nebenorim. Matyt, kad jau prisikariavom.

O su maskoliais dabar tai jau bus atskira kalba. Reiks skubiai uždaryt tą nepavykusį galindų projektą, kad jį kur galas. Galėtų gi tie maskoliai gyvent sau ramiai ir turtingai, bet ne, vis sau ir kaimynams ramybės neduoda. Kaip istorikai ir politikai sako, vis tą Trečiosios Romos imperiją ar tai atkurt, ar tai sukurt, ar tai sugriaut negrįžtamai, bet vis mėgina.

Ir todėl kariauja jie taip, kaip viduramžių barbarai, kaip laukiniai paskutiniai, kuomet žmones ant laužų degino, galvas kapojo ir ant kryžių kaldavo gyvus. Va tik kaip juos dabar perauklėt – klausimas rimtas. Visų jų neuždarysi, nenugalėsi taip paprastai.

Vėl langą reikia kirst jiems į Europą, bet ne tam, kad galėtų joje unitazų ir skalbiankių prisvogt. Smegenyse reikia tą langelį praurbint – europines vertybes ir dorybes suinstaliuot. Jei reik – su lazda. Kad išmoktų, rupūžė rudoji, nors vieną ir ne savo kalbą, kad skaitytų ir dainuotų ne tik ta vienintele, iš kurios visi matj pareina. Kad žinotų – be Puškino ir Ostankino pasaulyje yra ir daugybė tikrai gražių dalykų.

Na, o mes jau matom, kad jūs pavargot, nežinot, rimtai čia mes ar tik juokais, tai tuomsyk ir baigiam. Einava lazdų išsidrožt, maskolius auklėt.

Iliustracijai panaudota D. Babensko nuotrauka:

P.S. Tai – alegorinis esė, vaizdumo dėlei, jame naudojama lietuvių kalba, kuri neatitinka normatyvinės leksikos ir nesilaikoma lietuvių kalbos rašybos taisyklių.

Dėkojame, kad esate kartu ir suteikiate mums galimybę sakyti tai, ką iš tiesų galvojame. Juridinius asmenis kviečiame sudaryti paramos sutartis. Norėtumėt pasikviesti diskusijai ar mokymams? Rašykite: info@visagentura.com

Visuomenės informacinio saugumo agentūra, sąskaitos Nr. LT447300010172065624