Jei dar kas nepažįstate Virginijaus Kašinsko – pats metas susipažinti. Jis yra etnotapytojas, nes visa jo kūryba, visa žiūra, visas dėmesys, visos mintys nuolat sklendžia ir telkiasi ties mūsų tautos prigimtiniais medžiaginiais ir dvasiniais turtais – tautiniu paveldu.
Ten kur griežta ir sausa mokslininko mintis linkusi sustoti ar net atsitraukti nes dar nepakanka moksliškai pagrįstos medžiagos stebimam, tiriamam reiškiniui paaiškinti, Virginijus kaip menininkas leidžia sau drąsiai žengti pro pažinimo miglos skraistę į jį dominančio paslaptingo reiškinio erdvę. Tas kas mokslo taisyklėse uždrausta negalioja menininkui…
Didžiausias malonumas kartu su Virginijumi pakeliauti ir jo žvilgsniu pamatyti erdvėlaikio kuriame gyveno ir tebegyvena mūsų protėviai vaizdus įsikūnijančius ne tik jo nepakartojamuose vaizduotę budinančiuose paveiklsuose, bet ir pasiklausyti tartum iš belaikės bendrystės erdvės lengvu srautu tekančių kūrėjo žodžių…
Juk to negali būti, – suabejosite paklausę. Negali, bet galės – kai tik išmoksite sustoti, pakeisti, minčių skubėjimą, lėkimą, blaškymasi į sustojimą, sodnų apsibrėžimą ir dėmesį…
Štai šitas 2014 metais Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje (Kulionių k., Molėtų r.) įrašytas V. Kašinsko pasakojimas, jo tapybos darbų parodoje „Protėvių kelias“, gerai atskleidžia V. Kašinsko etnotapytojišką žiūrą į mūsų protėvių paveldo turtus, jų pasaulėžiūros brangakmenius kuriuos mes saugome savo sielose, nešdami į ateitį savo vaikams ir anūkams dažnai net patys neįsisąmonindami, kad paslaptingieji protėviai jau esame mes patys…
Tad kviečiu pažiūrėti ir paklausyti.
Praėjo 8 metai. Dabar Virginijus Kašinskas – dar toliau paėjėjęs protėvių pramintu keliu…
Mane tebešildo
Prisiminimai,-
Ko jūs verti muns paskirti
Mūsų likimai…