Ar tikrai Lietuvos švietimo ministrė turėtų šiandien kartu su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu kviesti mūsų šalies mokinius semtis patriotizmo iš caro Petro I, jo dukters Elžbietos, Jelizavetos, imperinių karo žygių? „Tautos, pilietybės ir pareigos supratimas Lomonosovo kūryboje“ – tokią temą Lietuvos rusiškų mokyklų devintokus ragina nagrinėti neseniai ministrės patvirtinta naujoji rusų kalbos ir literatūros programa.
O Michailo Lomonosovo tautos, pilietybės ir pareigos supratimas atsiskleidžia jo literatūriniuose ir istoriniuose darbuose: herojinėje poemoje „Petras Didysis“, „Pagiriamajame žodyje imperatorei Elžbietai (Jelizavetai), Petro dukteriai“, „Pagiriamajame žodyje Petrui Didžiajam“… Visus šiuos darbus sieja karštas imperinis patriotizmas, Rusijos imperinių karų šlovinimas, valdinio ištikimybės imperatoriui aukštinimas, raginimas aukotis imperijai.
Istoriniuose ir kalbiniuose Lomonosovo darbuose tiesiai išsakomas ir „tautos supratimas“. Rusų kalba sujungiama su Rusijos imperijos jėga, kalbos klestėjimas su imperijos plėtimu. Lietuvius, latvius, senuosius prūsus Lomonosovas skelbia esant slavais.
Prie Nemuno, pasak jo, nuo seniausių laikų gyvenę rusai. Todėl Rusija XVIII amžiuje turinti „susigrąžinti“ savo „senąsias žemes“ su visu Karaliaučiumi.
Mūsų švietimo ministrės patvirtinta programa kviečia Lietuvos septintokus kartu su dabartiniais Rusijos mokyklų septintokais skaityti ir nagrinėti Michailo Lermontovo „Dainą apie carą Ivaną Vasiljevičių, jauną opričniką ir drąsų pirklį Kalašnikovą“.
Poemą, pasakojančią apie Jono Žiauriojo mylimą opričniką, išniekinusį pirklio žmoną ir dėl to drąsaus pirklio nukautą, apie teisingo caro kilnumą: jis viešai nukirsdina tik patį pirklį, bet sutinka pasigailėti ir neišskersti visos jo šeimos…
Galvoju: kai broliai konservatoriai kitais metais viešai piktinsis Rusijos carus ir imperiją šlovinančiais naujais rusų kalbos ir literatūros vadovėliais, jie turėtų prisiminti šiemet pasirašytą ministrės įsakymą.
Kolegos rusistai nuveikė tikrai didelį darbą kurdami naują rusų kalbos ir literatūros programą. Joje daug stiprių, aktualių autorių ir tekstų. Gražu, kad kolegos atsižvelgia ir į viešai išsakytus pasiūlymus: programoje, kad ir be kūrinių, atsirado ir Andriejus Kurbskis, ir Levas Karsavinas, ir Grigorijus Kanovičius. Ir net Sergejus Averincevas su 1990 metais Lietuvai skirtu eilėraščiu „Baltasis riteris“.
Bet taip ir lieku nesupratęs: kodėl stengiamasi išsaugoti Lietuvos mokyklos bambagyslę su Rusijos imperiniu patriotizmu? Ar neturėtume stengtis jaunųjų rusų kilmės Lietuvos piliečių iš šio patriotizmo spąstų išvaduoti?
Kodėl visoje programoje taip ir neatsirado vietos, regis, natūraliai temai „Rusijos despotijos kritika rusų literatūroje“? Ir čia būtų tikę tiek XVI amžiuje Jonui Žiauriajam iš Lietuvos Andriejaus Kurbskio rašyti laiškai, tiek Michailo Lermontovo eilėraščiai, tiek stipri XX amžiaus, tiek šiuolaikinė rusų literatūra.
P. S. Dar vasarą mėginau atkreipti Švietimo ministerijos ir programos rengėjų dėmesį į programos projektą: „Negali nuneigti Michailo Lomonosovo, istoriko, oratoriaus, poeto, nuopelnų Rusijos imperijai, jos kultūrai. Bet kaip suderinti jo „tautos, pilietybės ir pareigos supratimą“ su Lietuvos Respublikos piliečio vertybių ir pareigų supratimu?
Lomonosovas eilėmis ir istoriniais darbais nuoširdžiai šlovino Petro I ir jo įpėdinių imperinius karus.
Tvirtino, kad Rusijos klestėjimo sąlyga yra stipri monarcho patvaldystė, kad pats istorijos mokslas valdinius privalo išmokyti paklusnumo valdovui. Istoriniuose veikaluose Lomonosovas aiškino, kad lietuviai, žemaičiai ir senieji prūsai yra slavai, taigi – rusų pasaulio dalis, o Prūsija – teisėta Rusijos imperatorių tėvonija, kurią šie turi susigrąžinti.
„Lomonosovo imperinis patriotizmas kartais įgydavo grėsmingą pobūdį, prasidėdavo „tėvynės priešų“ paieškos tarp kitaip mąstančių mokslininkų. […] Daug ką iš jo „patriotinės“ kritikos ir kovos su užsienio įtakomis perėmė kaip ginkluotę Stalino kampanijos prieš kosmopolitus organizatoriai“, – rašė 2003-iaisiais Lomonosovo istorinių darbų rinkinį parengęs ir Maskvos „Eksmo“ leidykloje išleidęs istorikas Igoris Losijevskis.
Siūlo programa Lietuvos vaikams nagrinėti ir Rusijos mokyklų septintokams šiuo metu rekomenduojamą Michailo Lermontovo „Dainą apie carą Ivaną Vasiljevičių, jauną opričniką ir narsų pirklį Kalašnikovą“ – siaubingą pasakojimą apie Joną Žiaurųjį, pirklio žmoną išniekinusį caro mylimą opričniką, šį opričniką nužudžiusį ir todėl nukirsdintą pirklį…
Gal šiuo atveju būtų galima elgtis dar drąsiau ir pasiūlyti mokyklai dar porą Lermontovo kūrinių: grupinį merginos išprievartavimą „apdainavusią“ poemą „Ulanša“, erotinius rusų karių nuotykius ligoninėje sodria kalba išaukštinusią poemą „Gošpital“?“.
taigi dar Sąjūdžio pradžioje kažkurios Rosijos partinės mokyklos doktorantas aiškiai išaiškino, jog vadinamieji (lietuviškai – taip vadinami ) prūsai iš tiesų tėra rusai, o Prūsija yra Rusija, tik tie sukčiai pridėjo iš priekio raidę P, ir taip užsimaskavę apvogė Rosiją … Ir jokios Lituos nei buvo, nei ji yra. Viską pavogė!
Neturi būti „Lietuvos rusiškų mokyklų“ (kaip ir lenkiškų). Tada nereikės svarstyti jų programų.