Lenkiu žemai galvą prieš tuos, kurie žygiuoja ilgus atstumus. Ką reiškia ilgas atstumas? Kiekvienam pagal galimybes ir jėgas.
Vienam tai gali būti 10 km, kitam 25 ar 50, o dar kitam – 100 km. Manau, ilgas maršrutas yra toks, kuris yra ribinis tavo kūnui.
Reikalauja iš tavęs psichologinio ir fizinio tvirtumo, kuriuo turi pasikliauti eidamas.
Tai riba, kuri tą kritinę akimirką reiškia: jeigu reikėtų eiti dar bent vieną kilometrą – tai turbūt nepajudėtum nei iš vietos.
Ko gero, galima būtų tokį mąstymą sugretinti su viso gyvenimo iššūkiais. Juk visas mūsų buvimas čia, žemėje, tai nuolatinis ėjimas, judėjimas link kažkokio tikslo.
Galima visą savo amžių prastovėti ar išgulėti vietoje – bet tai tik iliuzija: laikas nuolat juda, ir mes nesustojam – kasmet juk keičiamės patys, keičiasi ir mus supanti aplinka.
Skirtumas tas, ar pasiduosim tik lengvam srautui, ar išeisime iš komforto zonos ir padarysime kažką, kad mums duotas laikas būtų kažkuo įdomus ir vertingas.
Likimas dosnus įvairiausių išbandymų.
Būna ir tų ribinių – kai atrodo, priėjom sieną, kurios kakta nepramušim, neperžengsim.
Tačiau išgyvenam, ištveriam ir iš susiklosčiusios padėties išeinam tvirtesni.
Panašiai kaip raumenys mankštinami nesustabarėja, taip ir nuolat dirginami: gyvybingumas, tvirta valia, gera energija tobulina žmogaus asmenybę.
Įžvalgesni portalo skaitytojai žino, kad žygiuoti pradėjau šių metų sausio mėnesį. Pirmas išbandymas buvo 16 km trasa.
Po to visus metus kažkur ėjau: su Punsko žygeiviais, su TrenkTuru (Kuršių nerijoje 25 km, Labanore 33 km) ir kitur.
Nueitų kilometrų buvo kaskart daugiau. Ir galiausiai nusprendžiau šiuos metus užbaigti Druskininkuose 50 km trasa, pačia ilgiausia.
Taip susiklostė, kad iš Punsko į žygį nuvykau pati, pražygiavau jį ir po to laimingai parvairavau namo.
Žygio sąlygos nebuvo ypatingai sunkios, bet ir ne pačios lengviausios. Žiūrint, kas kaip buvo jam pasirengęs ir nusiteikęs.
Tačiau visą laiką šildė mintis, kad kas kelyje benutiktų, žygeivius saugo ir rūpinasi rengėjai.
Trasoje buvo įrengti net 9 poilsio punktai, kur galima buvo įsipilti karštos arbatos, pasivaišinti užkandžiais, suvalgyti pietums karštos košės, o reikalui esant, paprašyti bet kokios pagalbos – budėjo visa minia besišypsančių jaunų savanorių ir buvo pasirengusi padėti.
Taigi, net ir sutemus, galima buvo jaustis saugiai. Ir nors žygio dieną pasnigo, spustelėjo šaltukas (naktį temperatūra nukrito iki -10 laipsnių), norinčių pereiti Trenkturo maršrutus susirinko apie 5000.
Siūlomos distancijos: 6, 13, 23, 29 ir 50 kilometrų. Garsiausia trasa buvo 23 km. Pusė šimto kilometrų ryžosi eiti 402 žygeiviai.
Renginyje dalyvavo žygeiviai iš įvairių Lietuvos miestų ir vietovių, taip pat iš Lenkijos, Latvijos, Ispanijos, Vokietijos, Baltarusijos, Angolos šalių.
Vidutinis dalyvių amžius 34 metai, bet buvo ir visai mažų vaikučių, kuriuos tėvai nešėsi su savimi, ir garbaus amžiaus žmonių (vyriausiai žygeivei – 80 metų).
Kelyje savo šeimininkus lydėjo ir 288 šuniukai. Kaip visada renginio atmosfera, nepaisant žandus gnaibančio šaltuko, buvo puiki.
Pirmas sniegas, pro debesis besiskverbianti saulutė, nuostabus Druskininkų kraštovaizdis dar labiau skatino smagiai žygiuoti.
Pradžioje mūsų buvo daug.
Visų maršrutų dalyviai pajudėjo kartu, o paskui palaipsniui skirstėsi ir galiausiai tie, kurie ėjo ilgiausią trasą, visiškai išsisklaidė: vieni paspartino žingsnį ir nulėkė finišuoti, kiti priešingai – sulėtino, nes į pabaigą jau seko jėgos, o anksti sutemus, sudėtingiau buvo žengti miško takais.
Man įveikti 50 km prireikė 11 valandų.
Kaip minėjau, šį kartą žygiavau viena.
Tai išbandyti man patarė viena bendražygė:
„Pamatysi, tai visai kita patirtis nei eiti grupėje, eini pati su savim, turi laiko pabūti su savo mintimis…“.
Iš pradžių nelabai sekėsi eiti visiškai vienai – aplink buvo daug žmonių – trasoje maišėmės:
vieni kitus aplenkdavome, sustodavome postuose, girdėjosi linksmos kalbos, klegesys…
Net buvau kiek nusivylusi – kada gi galėsiu pabūti „tik su savimi“, kaip sakė draugė.
Tai įvyko maždaug apie 32 km, praėjus postą, kuriame gavome pietų. Pamažu pradėjo temti, vis labiau spigino šaltis.
Ilgiausią trasą kiekvienas ėjo savo tempu, vienas nuovargį jautė, o kitas – ne.
Kiekvienam įveikti 50 km reiškė visiškai skirtingus potyrius – vieniems tai buvo pramoga, kitiems – rimtas iššūkis.
Taigi, man tas išpranašautas buvimas su savimi ir vidinė kova prasidėjo likus keliolikai kilometrų iki finišo.
Visą dieną esi „ant kojų“, jauti, jėgos senka ir nepavyksta paskubėti greičiau miklinant raumenis, kad nesustingtų nuo krintančios temperatūros.
Tamsa tamsai nelygi:
miške yra labai tamsu.
Turi ant kaktos prožektorių, bet jis sunkiai ją išsklaido.
Sukaupi dėmesį į rodykles – tirštoje tamsoje sunku jas įžiūrėti, prieini prie pat medžio ir, žiūrėdamas į strėliukę, keliskart įsitikini, kuria kryptimi pasukti, kad nepamestum tako.
Juk nelauksi, kol iš paskos kažkas prieis ir palydės – šalta.
Šviesdamas sau taką, žiūri po kojomis, galvoji, kur turi žengti, kad neužsigautum už kyšančių medžio šaknų ar akmens…
Prieini kitą postą, supranti, kad dar liko 9 km, o kojas – tai skauda… Nesinori nei prisėsti – padarius pertrauką, dar labiau jauti besiskverbiantį per pirštines, batus, striukę šaltį.
Eini vėl, jausdamas kiekvieną savo numintą žingsnį.
Kažkas pasivijęs paklausia, ar gera kryptim? „Bus matyt“, – šypteli, nors nebūtum patenkintas, jeigu suklystum. Pralenkia.
Seki iš paskos – bent jau nereikės ieškoti pačiam rodyklių, susigaudai pagal priekyje mirgantį žiburėlį.
Į galvą ateina slegiančios mintys („Sunku! Ir kokiems galams aš čia bastausi! Galėčiau sėdėti šiltuose namuose ir skaityti knygą…“), bet tuoj pradedi save raminti ir skatinti:
„Dar truputį, jau tikrai nedaug liko, tau pavyks!“
Galiausiai nusikeiki:
„Kada gi išeisiu iš to prakeikto miško!“ Ir pagaliau medžiai retėja, pastebi miesto žiburius, prieš akis atsiveria Eglės sanatorija. Finišas.
Dar tik reikia pereiti aikštę, dar skverelį… dar žengi kelis sustabarėjusius, kaip kažkuri žygeivė šmaikščiai įvardijo, „išsišiepusio gandro pensininko“ žingsnius ir… jau! Finišas!
Savanoriai siūlo:
vaišinkitės koše, duona…
Juokaudamas sakai:
„Duokite man greičiau medalį!“
Į klausimą „Ar žygiuosite kitą kartą?“ atsakai:
„Tikrai taip, bet nežinau, ar 50…“ Dar tik fotografija podiume, atminčiai. Ir „gandro pensininko“ žingsniais nusivelki iki apšalusios, visą dieną tavęs laukusios, mašinos.
Susikeli „gandro kojas“ į vidų, užsivedi mašiną, įjungi visus šildymus ir pagalvoji:
„Taip. Aš tai įvykdžiau! Dabar suprantu, ką reiškia pasiekti žygeivio ribą.“
Kažkam, kas skaito šituos žodžius, gali kilti klausimas:
ir kam to reikia? Belstis vienai naktimis, eiti be prasmės miškais, šalti ir taip save kankinti.
Yra žmonių, kurie tokių pojūčių ieško visą laiką ir nuolat save bando peržengdami įvairias ribas. Kokiu tikslu alpinistai kabariojasi po aukščiausius pasaulio kalnus?
Kokiu tikslu bėgikai dalyvauja maratonuose? Kam motociklininkai, ralio dalyviai, kitų aktyvumo sričių mėgėjai užsiima pavojingomis veiklomis? Kam to reikia?
Manau, patyrę tokias ribines padėtis, kuomet peržengia save, savo saugumo zoną, jie pajunta, kad gali pasiekti daug ne tik savo srityje, bet ir šiaip, visam gyvenime.
Įgauna pasitikėjimo savimi, drąsos, noro veikti, ieškoti, patirti dar daugiau.
Tą lapkričio 19-osios naktį Druskininkuose Trenkturo savanoriams pasakiau, kad nenoriu kito 50-tuko.
Bet šiandien, kai kojų jau neskauda, nešalta, jaučiuosi puikiai ir rašau šitą tekstą – įsivaizduoju, kad tai neturi būti paskutinis kartas.
Šįmetį sugalvotą iššūkį priėmiau ir įvykdžiau. Jų gali būti dar daugiau, tai priklauso nuo manęs – ar norėsiu dar kartą save išbandyti.
Džiaugiuosi, kad išdrįsau ir nuėjau. Esu dėkinga. Už šitą patirtį ir už žmones, kurie mane uždegė žygiavimui ir kurie tikėjo, kad aš tai padarysiu.
Božena,esi labai gabi tautietė iš Punsko krašto -ne tik puikiai rašai straipsnius,kuriuos malonu skaityti bei pasižymi naudingais fiziniais gabumais. Puiku ir tai,kad punskiečių tarpe panašių į Tave yra daugiau. Tad, sėkmės !