Apie mokslą ir valstybinę kalbą

Jau mažai ką stebina jaunimo bendravimo kalba – dažnai, kalbėdami lietuviškai, atrodo, nei iš šio, nei iš to pereina prie anglų kalbos.

Mat esą taip lengviau pasakyti mintį, anglų kalbos žodžiai talpesni, ypač kai aptariamos internete plintančios gyvenimo naujienos.

Aplinkiniai dažnai tai laiko bravūra, susireikšminimu. Kartų elgesys ir požiūris vienų į kitus verti atskiro aptarimo, šį kartą tikslas pažvelgti į vieną anglų kalbos invazijos bruožą.

„Na ir kas čia tokio, nieko naujo, reikia su tuo susitaikyti“, – jau girdėta dalies visuomenės nuomonė.

Suprantama, kalba nėra statiškas dalykas, ji keičiasi kartu su visuomene, laiku ir gyvenimu.

Ir kai tokia maža tauta kaip lietuvių neramiai reaguoja į savo kalbos stūmimą iš įvairių sričių, vieniems tai atrodo nepriimtina, kiti neįžvelgia nieko grėsmingo, o kai kas net džiaugiasi, kad taip ir turi būti – reveransas „laisvei ir demokratijai“.

Argumentą, kad, sunaikinęs kalbą sunaikinsi ir tautą, kiekvienas supranta savaip.

Galima įvairiai žiūrėti į tai, kai jaunuoliai tarpusavyje pusiau lietuviškai, pusiau angliškai aptaria internetinių žaidimų aktualijas, o interneto platybėse anglų kalbą dažniau vartoja už lietuvių.

Teigiamas šio reiškinio rezultatas – puikūs valstybinio anglų kalbos egzamino rezultatai. Bet štai dėl lietuvių kalbos egzamino, kaip ir dėl gimtosios kalbos vartojimo, kyla vis daugiau keblumų.

Viena iš kalbos vartojimo sričių – mokslo kalba. Anot kalbininkės Onos Aleknavičienės, mokslo kalba pristato protinį valstybės pajėgumą, palaiko valstybinės kalbos statusą ir stiprina socialinį jos vardą.

Šios srities kalba itin svarbi visuomenės raidai: tai ne tik mokslo komunikacijos priemonė, bet ir socialinės bei kultūrinės tapatybės dėmuo, turintis įtakos tautos savivertei.

Mūsų šalis ne vienintelė susiduria su mokslo pasaulyje vartojama anglų kalba.

Ona Aleknavičienė apžvalgoje „Ilgalaikės valstybinės kalbos politikos galimybių studija“ (ją galima parsisiųsti iš interneto), pateiktoje Kultūros ministerijai, teigia, kad mokslo kalbai pastaraisiais dviem dešimtmečiais daug dėmesio skiria visos Europos Sąjungos valstybės.

Europos nacionalinių kalbų institucijų federacijoje EFNIL Lietuvai atstovauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) ir Lietuvių kalbos institutas (LKI).

Mokslininkai jau 2014 m. atkreipė dėmesį, kad sparčiausia anglų kalbos plėtra vyksta mokslo ir studijų srityse.

Tose valstybėse, kuriose anglų kalba jau anksčiau buvo įsitvirtinusi akademinėje aplinkoje, pastebėta, kad šios kalbos sklaida itin sustiprėjo per penkerius metus, t. y. 2010–2014 m.

Dar greičiau ji įsitvirtina trečiojoje studijų pakopoje: 2007 m. Danijoje, Estijoje, Islandijoje, Nyderlanduose ir Suomijoje beveik visos disertacijos jau rašytos anglų kalba (kiek mažiau tik humanitarinių mokslų srityje).

Per penkerius metus panãšios tendencijos išryškėjo ir Maltoje, Norvegijoje, Švedijoje, sparčiai prie jų artėja Vokietija.

Aleknavičienė apžvalgoje pabrėžia Vilniaus universiteto (VU) mokslo doktorantūros reglamente numatytą nuostatą, kad disertaciją rašyti lietuvių kalba neprivaloma, ji gali būti rašoma ir anglų arba kita kalba, o santrauka – lietuvių arba anglų kalba (kita kalba negu disertacija).

VU doktorantūros reglamentas neišlaiko būtinybės bent santrauką parengti lietuvių kalba.

Per 30 Nepriklausomybės metų sukurta daug priemonių lietuvių mokslo kalbai veikti:

išleista įvairių mokslo sričių terminų žodynų: aiškinamųjų, enciklopedinių, dvikalbių, daugiakalbių. Juose teikiamus terminus įvertina VLKK Terminologijos pakomisė, kviestiniai žinovai ir recenzentai.

Terminai iš paskelbtų žodynų keliami į Lietuvos Respublikos terminų banką.

Vis dėlto, Aleknavičienės nuomone, nuosẽkliai mokslo kalbos raidai iškilusi reali grėsmė ir Lietuvoje, ir daugelyje Europos šalių, todėl jau galvojama apie politinius sprendimus – kaip sutvirtinti nacionalinių kalbų vietas mokslo srityje.

Apie grėsmes lietuvių kalbai rašo ne tik kalbininkai, bet ir teisininkai. Valstybinės kalbos statusas reiškia, kad turi būti užtikrintas jos veikimas visose viešojo gyvenimo srityse.

Teisininkai, stebėdami jos konstitucinio statuso įgyvendinimą, atkreipė dėmesį į sritis, kurioms kyla didžiausias pavojus netekti valstybinės kalbos vartojimo pirmenybės:

elektroninę erdvę, viešuosius užrašus, darbo rinką (valstybinės kalbos nemokančių asmenų įdarbinimą) ir mokslo sritį.

Padėtis šioje srityje konstitucinės teisės žinovų siejama su ydinga mokslo politika.

Aleknavičienė įžvelgia dar vieną grėsmę lietuvių kalbai – kai mokslo darbai, parašyti užsienio kalba, vertinami geriau nei parašyti lietuviškai. Taip sukuriamos sąlygos nykti lietuvių moksliniam stiliui.

Norint įvertinti lietuvių kalbos kaip mokslo kalbos vartojimo tendencijas, „Ilgalaikės valstybinės kalbos politikos galimybių studijai“ buvo atlikta straipsnių, paskelbtų Lietuvos mokslo žurnaluose 2016–2020 m., analizė.

Ji parodė, kad beveik visuose humanitarinių ir socialinių mokslų žurnaluose prie lietuviškų straipsnių dedamos santraukos anglų kalba ir atvirkščiai.

Tik „Kalbotyros“ žurnale nuo 2016 m. t. 69 santraukų lietuvių kalba nebėra, išskyrus po vieną t. 69 ir t. 72, kur jos pridėtos papildomai greta angliškų.

Mokslininkė daro išvadą, kad „Kalbotyros“ redaktorių kolegija nekelia reikalavimo autoriams parengti santrauką lietuvių kalba ir nepasirūpina pateiktų kitomis kalbomis santraukų išversti į lietuvių.

Šiame žurnale iš lygintų dešimties paskelbta daugiausia straipsnių ne lietuvių kalba. Lygintuose tiksliųjų mokslų žurnaluose straipsniai lietuvių kalba sudaro apie 51 proc.

Studijoje teigiama, kad nemažai mokslo žurnalų Lietuvoje skelbiami tik anglų kalba. Itin daug straipsnių anglų kalba paskelbiama Lietuvos mokslo žurnaluose, indeksuojamuose duomenų bazėje „Clarivate Analytics Web of Science“.

Jie šioje bazėje pradėti indeksuoti 2002 m., indeksavimas ypač išaugo 2007–2008 m. Tokių žurnalų 2017 m. Lietuvoje buvo 28: VGTU – 8, VU – 6, KTU – 5, LMA – 1, GTC, LSMU, LAMMC, ŠU – 8.

Didžioji dauguma jų iš tiksliųjų mokslų srities. Kai kuriuose žurnaluose lietuviška santrauka dar pridedama, bet dažniausiai jos nėra.

Aleknavičienė, apibendrindama atliktą analizę, teigia, kad grėsmę lietuvių kalbai kelia per platus anglų kalbos vartojimas.

Lietuvių kalbai nepalankią padėtį lemia globalizacija, aktyvinanti technologijų ir žinių judėjimą tarp valstybių ir skatinanti didesnę komunikacinę vertę turinčios anglų kalbos plitimą, bet priežasčių reikia ieškoti ir Lietuvos mokslo politikoje. Minėtinos dvi su ja susijusios problemos.

Nepagrįsti tarptautiškumo reikalavimai mokslo žurnalams ir knygoms.Keliant tarptautiškumo reikalavimus skatinamas užsienio autorių publikavimasis Lietuvos mokslo žurnaluose, todėl plečiasi kitų kalbų, ypač anglų, vartojimas.

Užsienio kalbų mokėjimas ir vartojimas atveria daug galimybių, būtų neatsakinga jomis nepasinaudoti, tik, mokslininkės teigimu, reikėtų nepamiršti posakio nemesk kelio dėl takelio, ieškoti pusiausvyros, darnos tarp gimtosios ir užsienio kalbų.

Dėl užsienio autorių straipsnių pageidavimo nuo 2017 m. ėmė mažėti galimybių savo tyrimus skelbti Lietuvos mokslininkams, taigi ir straipsnių lietuvių kalba.

Toks santykis suprastas kaip grėsmingas ir 2018 m. reikalavimas pakeistas: užsienio autorių prieskyrų dalis buvo sumažinta iki didesnės nei ketvirtadalis visų prieskyrų. Šitoks užsienio autorių prieskyrų kiekis išliko ir 2021 m.

Aleknavičienės teigimu, MOSTA’os 2018 m. atlikta bibliometrinė analizė rodo, kad užsienio autorių straipsniai nepadidina Lietuvos mokslo žurnalų prestižo, net jei jie referuojami duomenų bazėje „Clarivate Analytics Web of Science“.

Tarptautiškumo siekis išstumia Lietuvai aktualias problemas, ir tai yra neracionaliõs mokslo politikos padarinys, šiuo atveju matomas ne tik lietuvių kalbos, bet ir tematikos požiūriu.

Tai rodo, kad pavojaus veiksniai yra kompleksiniai, ir jiems įveikti reikia aiškių politinių sprendimų, kuriuos turėtų priimti tam gãlios turinčios institucijos.

Analizuodama pirmosios problemos bruožus, mokslininkė pabrėžia ir tai, kad nors Lietuvos žurnalų tarptautiškumas vertinamas pagal užsienio autorių prieskyras, tačiau daugėja angliškai rašančių Lietuvos mokslininkų ‒ taip siekiama žinomumo ir didesnio citavimo.

Studijoje siūloma nusistatyti protingas tarptautiškumo ribas ir suvokti, kam dirbama: Lietuvai ar užsieniui?

Nemažai Lietuvos mokslo žurnalų leidžiama valstybės lėšomis, todėl turėtų būti labiau telkiamasi į Lietuvos visuomenę ir lietuvių mokslo kalbos palaikymą.

Mokslo darbų vertinimas ir institucijų finansavimas taikant bruožų tarptautinis/netarptautinis

Kadangi užsienyje išleistos knygos vertinamos aukščiausiais balais, Lietuvos mokslininkai stengiasi daugiau jų paskelbti užsienyje, dėl to mažiau mokslo žinių skleidžiama Lietuvos visuomenei.

Prognozė dėl lietuvių kalbos kaip mokslo kalbos labai nepalanki gamtos, technologijos, medicinos ir sveikatos, žemės ūkio mokslų srityse, kur keliami dar didesni tarptautiškumo reikalavimai nei humanitariniams ir socialiniams mokslams.

Taip valstybinė kalba stumiama iš protingiausios savo vartojimo srities, silpnėja mokslo įtaka visuomenės išsilavinimui ir kultūros pažangai.

Aleknavičienės nuomone, mokslo kalbai gyvybiškai svarbu terminija, tačiau už socialinių, gamtos, technologijos, medicinos ir sveikatos, žemės ūkio terminų žodyną, mokslinį žinyną, enciklopediją teskiriamas vienas taškas už autorinį lanką, už humanitarinių mokslų taikomąjį leidinį – du taškai už autorinį lanką.

Toks menkas žodynų, kaip netarptautinių leidinių, vertinimas nepritraukia aukštos kvalifikacijos specialistų prie terminų žodynų kuriamųjų darbų.

Toliau analizuojant antrosios problemos aspektus teigiama ‒ dėl diskriminacinių nuostatų neišvengiamai mažėja socialinis lietuvių kalbos žinomumas, turintis įtakos ir kalbos naudingumui:

kurti mokslinę gamybą lietuviškai tiek mokslininkams, tiek mokslo institucijoms darosi nenaudinga.

Mokslininkams tokios nuostatos taikomos ir vertinant kvalifikaciją.

Studijoje primenama, kad Konstitucinis Teismas 2020 m. gruodžio 7 d. paskelbė nutarimą Nr. KT208N17/2020.

Jame sakoma, jog nustatant reikalavimus mokslininkams, kad jie galėtų pretenduoti į atitinkamas pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose ar institutuose, negali būti laikomasi formalių publikavimo vietos ar kalbos bruožų.

Vien tai, kad mokslo darbai nėra paskelbti leidiniuose, kurie referuojami tarptautinėse duomenų bazėse, savaime nereiškia, kad jie yra nereikšmingi.

Apžvalgoje pabrėžiama, kad mokslo darbų reikšmingumas turi būti vertinamas visų pirma pagal naujumą, originalumą, fundamentalumą, įtaką naujų mokslinių tyrimų sričių ir (arba) krypčių formavimui, reikšmę valstybės funkcijoms, visuomenės tikslams.

Remiantis Konstitucinio Teismo nutarimais (2007 m. gegužės 5 d., 2008 m. vasario 1 d., 2020 m. gruodžio 7 d.), mokslo darbai, paskelbti lietuvių kalba, turi būti laikomi lygiaverčiais darbams užsienio kalba.

Dabar taikoma mokslininkų vertinimo sistema laikytina diskriminacine ir turėtų būti keičiama.

Konstitucinis Teismas taip pat priėmęs nutarimą, kad pagal Konstituciją, ypač jos 40 straipsnio 3 dalį, 42 straipsnio 1, 2 dalis, ir konstitucinį teisinės valstybės principą, nustatant mokslo ir studijų institucijų mokslinės veiklos rezultatų vertinimo kriterijus, lemiančius joms skiriamų valstybės biudžeto lėšų dydį, turi būti paisoma reikalavimo šios veiklos reikšmingumą vertinti visų pirma pagal mokslo darbų naujumą, originalumą, fundamentalumą, įtaką naujų mokslinių tyrimų sričių ir (arba) krypčių formavimui, reikšmę iš Konstitucijos kylančioms Lietuvos valstybės funkcijoms, Lietuvos visuomenės ir valstybės tikslams bei uždaviniams.

O dabartinė mokslo gamybos vertinimo strategija, lemianti ir kvalifikacinius reikalavimus, ir mokslo institucijų finansavimą, yra nepalanki lietuvių mokslo kalbai, nes apriboja mokslininkus ir mokslo institucijas keliais požiūriais:

• iki 2022 m. skatino leisti mokslo žurnalus, kuriuose, siekiant tarptautiškumo, daugiau kaip ketvirtadalis straipsnių turėjo būti užsienio autorių, dėl to sumažėjo erdvė straipsniams lietuvių kalba;

• skatina mokslininkus straipsnius, monografijas ir studijas skelbti ne Lietuvoje, o užsienyje ir ne lietuvių, o užsienio kalba;

• riboja mokslininkų galimybes skelbti straipsnius tematiką geriausiai atitinkančiuose ir savo auditoriją turinčiuose žurnaluose, skatina ieškoti tokių, kurie laikomi tarptautiniais.

Studijoje daroma išvada, kad, mokslo politikoje laikantis diskriminacinių nuostatų, neišvengiamai mažėja socialinis lietuvių kalbos prestižas: kurti mokslinę produkciją lietuviškai darosi nenaudinga, todėl mokslininkai renkasi anglų kalbą.

Turint omeny lituanistikos reikšmę tautiniam tapatumui, nepagrįstas šios srities mokslo darbų vertinimas pagal tarptautiškumo bruožus laikytinas nenaudingu ir mokslui, ir visuomenei:

nepakanka sąlygų rengti gramatikoms, žodynams, žinynams ir kitiems svarbiems darbams, nes jie neatitinka tarptautiškumo reikalavimų ir darbas prie jų dabar yra nuostolingas.

Mokslo kalbos veikimas iš esmės priklauso nuo mokslo politikos, o ji pastaruoju metu nėra palanki lietuvių kalbai, ir dėl to kyla grėsmė mokslo srityje jai sunykti.

Todėl patariama:

• siekti, kad būtų paisoma konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę kalbą ir neleisti, kad jos veikimo erdvė būtų siaurinama;

• užtikrinti, kad mokslo darbų vertinimas nebūtų diskriminacinis lietuvių kalbos atžvilgiu

Pavyzdžiui:

taikant kvalifikacinius mokslo darbuotojų reikalavimus, vertinant mokslo darbus ir skiriant tyrimams biudžeto lėšas, būtina atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimą Nr. KT208N17/2020, kad mokslo darbai, paskelbti lietuvių kalba, turi būti laikomi lygiaverčiais darbams užsienio kalba;

• motyvuoti mokslininkus daugiau tyrimų rezultatų skelbti valstybine kalba, ypač tuose žurnaluose, kurie leidžiami Lietuvos biudžeto lėšomis;

• įpareigoti anglų kalba leidžiamų žurnalų redaktorių kolegijas skelbti santraukas lietuvių kalba;

• sumanyti veiksmingiausias taikomąsias priemones, padedančias palaikyti mokslo kalbą ir terminiją, rengti valstybinės kalbos statusui ir korpusui palaikyti būtinus leidinius.

Studijos pabaigoje Ona Aleknavičienė pataria Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai ar jos įgaliotai institucijai parengti programą, kaip į mokslo sritį grąžinti valstybinę lietuvių kalbą, kartu numatant teisines ir ekonomines priemones, kurios padėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp mokslo rezultatų skelbimo lietuvių ir kitomis kalbomis.

Parengė Asta Barzdenienė

„Gimtoji kalba“, 2022 m. Nr. 9, p. 17–21.