I. Čuplinskas: Istorikų užduotis – „sukomplikuoti“ žmonėms jų tapatybės suvokimą

Spalio 27–29 d. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vyksiančiame Pasaulio lietuvių universiteto simpoziume dalyvaus Albertos universiteto profesorė Indrė Čuplinskas.

Simpoziume ji pristatys nepriklausomybės pradžioje VDU veikusį Šv. Antano Religinių Studijų Institutą.

„Tai, kaip mes įsivaizduojame savo praeitį, daro įtaką tam, kaip gebame suvokti save dabartinio pasaulio kontekste.

Lietuvoje vis dar gvildenami opūs klausimai apie Antrąjį pasaulinį karą, žydų, musulmonų istoriją.

Turime skatinti istorikus ir toliau dirbti šį darbą bei viešai kalbėti apie savo tyrimus – „sukomplikuoti“ žmonėms jų identiteto suvokimą.

Tai yra dalis valstybės, tautos, pilietiškumo formavimo.

Kai „sukomplikuoji“ istoriją, tada tampa sunkiau užsidaryti labai siaurame savo identiteto suvokime“, – pastebi Kanados Edmontono lietuvių bendruomenės pirmininkė, istorikė, religijotyrininkė dr. Indrė Čuplinskas.

Apie patirtį dėstant atkurtame VDU, Kanados lietuvių gyvenimą ir lietuvišką identitetą – pokalbis su profesore dr. Indre Čuplinskas.

Į lietuvių bendruomenės veiklą įsitraukė dėl dukros

Gimusi Toronte ir užaugusi didžiausioje lietuvių bendruomenėje Kanadoje, prisimindama savo vaikystę, I. Čuplinskas pasakoja, jog visą laiką jautėsi lyg augtų dideliame lietuviškame kaime.

„Vaikystėje lankiau lietuviškas mokyklas, šokau tautinius šokius, dainavau chore. Čia Toronte yra įsikūrusios net dvi lietuviškos parapijos, veikia lietuviškos kapinės.

Visas mūsų socialinis gyvenimas buvo lietuviškas: visi tėvų draugai buvo lietuviai, kalbėjome lietuviškai, bendravome su lietuvių bendruomenėmis kitose šalyse“, – teigia pašnekovė, šiuo metu jau 16-us metus gyvenanti vakarų Kanadoje, Edmontone, kur taip pat yra ir vietinės lietuvių bendruomenės pirmininkė.

Pasak I. Čuplinskas, įsitraukti į Edmontono lietuvių bendruomenės veiklą paskatino keletas veiksnių, iš kurių svarbiausias – noras, kad jos pačios dukra geriau suvoktų savo identitetą.

„Noriu toliau galėti kalbėti lietuviškai, o tam būtina rasti ta pačia kalba bendrauti galinčių žmonių. Vadovauti lietuvių bendruomenei Edmontone nusprendžiau dėl savo dukros.

Šiuo metu jai yra 12 m. ir noriu, kad ji ne tik suprastų ir kalbėtų lietuviškai. Noriu, kad ji turėtų savo bendruomenę, kuri yra dalis jos identiteto.

Kalbos mokėjimas atveria naujas galimybes pažinti šalį per jos žmones, kultūrą ir geriau suvokti savo vietą pasaulyje.

Aš noriu, kad šias galimybes turėtų ir mano dukra. Kad lietuviškas identitetas netaptų vien privačiu dalyku, svarbu puoselėti bendruomenę, kuri išeina už šeimos ar privačių draugysčių ribų“, – pastebi Kanados lietuvė ir priduria, jog šiomis dienomis prie identiteto išsaugojimo klausimo prisideda ir besikeičianti politinė padėtis.

„Pati augau Šaltojo karo metais ir tas lietuviškos kultūros puoselėjimas taip pat turėjo politinę prasmę. Rusijai pradėjus karą Ukrainoje identiteto išsaugojimo klausimas tampa kaip niekad svarbus.

Svarbu, kad lietuviai, gyvenantys už Lietuvos ribų, skatintų savo šalių valdžias remti ukrainiečius, o šio tikslo lengviau siekti bendruomenėje nei pavieniui“, – tautiečius susivienyti skatina I. Čuplinskas.

Vis dėlto, Edmontono lietuvių bendruomenės pirmininkės teigimu, pagrindine bendruomenės ašimi turi tapti siekis puoselėti draugystės ryšius.

„Norint auginti bendruomenę, neužtenka vien kartu švęsti Kūčias ar susirinkti pavalgyti cepelinų. Reikia nepamiršti, kad, visų pirma, žmonės čia tiesiog susirenka pabendrauti vieni su kitais, tad svarbu rasti juos vienijančių bendrų dalykų.

Štai pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria Edmontono lietuvių bendruomenė – daugiau nei pusė jos narių yra dipukų, į šalį atvykusių Antrojo pasaulinio karo metu, kartos atstovai, kurie jau nebekalba lietuviškai.

Būtent čia ir iškyla klausimas – kuria kalba bendrauti, kokiomis veiklomis užsiimti, kurios nereikalauja kalbos? Reikia gebėti surasti pusiausvyrą“, – iššūkius, su kuriais susiduria savo veikloje, apibūdina I. Čuplinskas.

Išskirtinis gyvenimo laikas – galimybė dėstyti Lietuvoje

Kalbėdama apie savo ryšius su Lietuva, pašnekovė prisimena ir 1987 m. įvykusį pirmąjį vizitą į savo tėvų ir senelių šalį.

„Kai augi bendruomenėje, kurioje nuolat kalbama apie Lietuvą, pažįsti ją per literatūrą, dainas, tačiau nesi jos niekad matęs, ji atrodo kartu ir sava, ir svetima.

Tuomet atvykęs suvoki, kad čia gyvena dar trys milijonai žmonių, kuriems tai taip pat yra ir jų Lietuva, o lietuvių kalba nebėra vien tik tavo vieno „privati“ kalba“, – prisiminimais dalijasi istorikė dr. I. Čuplinskas.

Praėjus keleriems metams po pirmojo apsilankymo Lietuvoje, pašnekovė į šalį grįžo šiai jau atgavus nepriklausomybę.

Šįkart – ne tik aplankyti artimųjų, bet jau ir kaip dėstytoja Šv. Antano Religinių Studijų Institute, kuris tuomet ruošėsi afilijuotis su Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetu.

Kelerius metus trukusį dėstymo laiką šioje, nors ir trumpai veikusioje, aukštojoje mokykloje, istorikė ir religijotyrininkė prisimena kaip išskirtinį tarpsnį savo gyvenime.

„Buvau ką tik baigusi magistro studijas Liuveno universitete, Belgijoje. Nepriklausomybė buvo ką tik atgauta, o kolegija dar tik kūrėsi.

Studentams staiga atsivėrė galimybės mokytis naujų dalykų, nes iki tol sovietinėje Lietuvoje studijuoti su krikščionybe susijusius dalykus beveik nebuvo įmanoma.

Kadangi pažinojau keletą pranciškonų ir studenčių, taip pat studijavusių Liuvene, pasiteiravau, ar mane, turinčią tik magistro laipsnį, priimtų šiek tiek padėstyti krikščionybės, bažnyčios istorijos ir anglų kalbos.

Ir mane priėmė“, – savo dėstymo karjeros pradžią apibūdina dr. I. Čuplinskas bei akcentuoja, kad tai buvo labiausiai motyvuota studentų karta, su kuria jai kada yra tekę dirbti.

„Duodavau jiems rašyti atsiskaitymus, o jie klausdavo, ar gali parašyti dar vieną. Ore tvyrojo tam tikra euforija, susidomėjimas ir noras mokytis vien dėl paties mokymosi proceso buvo didžiulis.

Kolegija buvo nedidelė, čia susiformavo ypatinga bendruomenė. Tuo metu išgyvenome esminį laiką – virsmą tarp komunizmo ir kapitalizmo, kai vienas pasaulis jau tarsi pasitraukė į užribį, bet tas naujasis dar nebuvo pilnai išsivystęs.

Apie šį išskirtinį laikotarpį užsimenu ir dėstydama savo studentams Kanadoje, kuomet bandau jiems paaiškinti skirtumus apie komunizmo ir kapitalizmo sistemas ir, kad man pačiai teko gyventi akimirkoje, kai nė viena iš šių sistemų dar nebuvo pakankamai vyraujanti“, – dėstymą Šv. Antano Religinių Studijų Institute 1992–1994 m. prisimena pašnekovė.

Dalyvavimas simpoziume – tarsi šeimos papročių tęstinumas

Pranešimą apie šią išskirtinę aukštąją mokyklą dr. I. Čuplinskas skaitys Pasaulio lietuvių universiteto simpoziumo, vyksiančio spalio 27–29 d., metu.

Kaip pastebi pati renginio dalyvė, dalyvauti simpoziume jai yra ne tik didelė garbė, bet ir šeimos papročių tęstinumas.

„Mano darbo kabinete kabo 1934 m. VDU odontologijos studijų baigiamosios laidos nuotrauka, kurioje yra dvi mano giminaitės: mano močiutė Aniceta Stonkutė Matulionienė, kuri buvo vyr. padėjėja ir dėstė VDU, bei jos vyro sesuo, tuo metu taip pat studijavusi VDU.

Augdama išeivijoje, ypač ateitininkų gretose, buvau nuolat apsupta buvusių VDU profesorių ar studentų, kurie, nors ir nedėstė mums formaliai, tačiau tikrai prisidėjo ugdant mūsų pasaulėžiūrą.

Vėliau pati atvykau į Lietuvą ir netikėtai sudalyvavau VDU gyvenime, prisijungusi prie Šv. Antano religinių studijų instituto, o dabar vėl grįžtu į universiteto rengiamą renginį.

Dalyvaudama simpoziume galvosiu apie savo močiutės kartą, apie jos drauges, kurios mokėsi Vytauto Didžiojo universitete.

Manau, pats faktas, jog augau tokių moterų, kurios jau XX a. pradžioje buvo įgijusios bakalauro diplomą, o kai kurios ir tęsė mokslus toliau, apsuptyje, mane taip pat paskatino siekti mokslo“, – pabrėžia istorikė, savo pranešimą skaitysianti plenarinėje sesijoje „Kas neša liepsną, kai aplink tamsu?

Lietuvos universiteto paprotys Lietuvoje ir išeivijoje“.

Pasiteiravus, kokią Lietuvą mokslininkė mato žvelgdama į ją iš šalies, istorikė atkreipia dėmesį, jog šiuo metu svarbiausiais tampa tiek Lietuvoje, tiek Kanadoje ar kitose šalyse keliami opūs, su istorine atmintimi susiję klausimai.

„Galvodama apie temą „Kas neša liepsną kai tamsu“, pastebiu, kad istorikų darbas yra labai svarbus. Lietuvoje istorikai puikai atlieka savo darbą, tyrinėja ir pristato istoriją iš įvairiausių pusių.

Svarbu, kad jie savo tyrimų rezultatus garsintų pasitelkdami romanus ar žinomą kultūrą. Tiek Lietuvoje, tiek ir kitur pasaulyje tai, kaip mes įsivaizduojame savo praeitį, daro įtaką tam, kaip gebame suvokti save dabartinio pasaulio kontekste.

Šiuo metu Kanadoje vyksta debatai ir keliami opūs klausimai dėl vietinių čiabuvių teisių ir kaip jie buvo vertinami švietimo įstaigose. Be abejo, į tai įsipina ir krikščionybės bei katalikų bažnyčios istorija.

Tas pats vyksta ir Lietuvoje. Vis dar gvildenami opūs klausimai apie Antrąjį pasaulinį karą, žydų, musulmonų istoriją Lietuvoje.

Turime skatinti istorikus ir toliau dirbti šį darbą bei viešai kalbėti apie savo tyrimus – „sukomplikuoti“ žmonėms jų identiteto suvokimą.

Tai yra dalis valstybės, tautos, pilietiškumo formavimo. Kai „sukomplikuoji“ istoriją, tada tampa sunkiau užsidaryti labai siaurame savo identiteto suvokime“, – pastebėjimais dalinasi religijotyrininkė dr. I. Čuplinskas.

Daugiau žinių apie simpoziumą ir registracija.