I. Vėgėlė. Paradoksų valstybė

Pastaruoju metu nuolat pašaipiai linksniuojamas Energetikos ministras Kreivys, o aš juo žaviuosi: vienintelis ministras pasakė tiesą. Nežinau, ar sąmoningai, ar suveikė Froido dėsnis.

Gyvename nuolatiniuose paradoksuose. Sakydamas net užsikirto: gal ir pačiam norėjosi riebiai nusikeikti.

Prieš porą metų dauguma rinkėjų atidavė balsą už dešinio sparno politines jėgas, o gyvename valdomi naujos kairės politikų. Tiesa, nei politologai, nei tradicinės medijos nedrįsta esamų politinių partijų priskirti ten, kur joms vieta. Pavyzdžiui, JAV, jei pritari demokratams, esi labiau už kairę, jei respublikonams – už dešinę.

Dabartinė Lietuvos dauguma šlovina JAV kairei priskiriamus demokratus, stengiasi vykdyti panašią demokratams politiką, kartu viešai nepritardami respublikonams ir jų vadovybei.

Bet mūsiškiai tradicinėse medijose – vis tiek dešinieji. Na ir kas, kad vykdo kairės politiką. Socialiai ir ekonomiškai pažeidžiamiausių visuomenės grupių atžvilgiu jie akivaizdūs liberalai: pas nuostolingus privačius elektros tiekėjus suvaryti vartotojai kalti patys, kad anie atsisako tiekti elektrą sutartomis kainomis. Ir jokia valstybė neturi nuo to saugoti. Priešingai, valstybinė valdžia, ketvirtadaliu užkeldama garantinio tiekimo kainą, per prievartą „liberalizavo“ rinką.

Infliacija tirpina santaupas? Irgi patys kalti.

Aukštos energijos kainos? Mažiau vartokit.

Nepadeda? Patys kalti. Nes biudžetas nėra skirtas „pravalgyti“. Jis skirtas investuoti.

Pavyzdžiui, į slaptą 16 mln. skiepų pirkinį, kuriais beveik niekas nebenori skiepytis. Ar išlaidauti taip vadinamoms viešinimo paslaugoms, kurias derėtų įvadinti tiesiai – propaganda.

Taip pat, už šimtus milijonų išsinuomoti namelių pabėgėliams, kuriuose, anot garsių politikų, po šių metų rudens nebeturėtų likti pačių pabėgėlių. Dar – apmokėti brangiausią KAM istorijoje nešaudančių karo mašinų pirkinį (tiesa, džiaugiamės, kad bent važiuoja!)…

Energetikos įmonės Lietuvoje tveria Didžiąją Lietuvos Vielos sieną (kuri, beje, turėjo būti baigta šį rugsėjį), o su loterijomis ir lošimais susijusi įmonė tiekia elektros energiją beveik 200.000 namų ūkių. Vieni paradoksai.

Paradoksalus ir jau keletą metų trunkantis politinės komunikacijos veikimas. Įtariant būsimą problemą ar jau sulaukus valdžios nekompetencijos pasekmių nedelsiant atliekami du veiksmai: arba priešų tarpe randamas kaltasis, kuriuo bandoma užtušuoti savo pačių nekompetenciją ir akivaizdžias klaidas, arba siekiama užgesinti problemą kitu skandalingu įvykiu. Geriausia – kai taikomi abu kartu.

Kaliningrado tranzitas? Kalti visi, kurie ginčijasi ir nesupranta, kad taip reikia. Dar truputį kalta ir Europos Sąjunga. Pirmieji nedelsiant priskiriami prorusiškiems veikėjams. Ir arkliui akivaizdu, kad „vata“ nemoka skaityti ES direktyvų.

Propagandos teisininkai ir šiaip sunkiai skaitantys puola įrodinėti, kad direktyva aiškiai įpareigoja Lietuvą taikyti tranzito į Kaliningradą apribojimus geležinkelio transportu, šaiposi iš visų, turinčių kitą nuomonę.

Kas tingi daug rašinėti – kala riebų rusišką keiksmažodį. Kovodami su viskuo, kas rusiška, įteisino „matą“: dar vienas paradoksas. Kai paaiškėjo, kad direktyvą tie abejojantys aiškino teisingai, o suįžūlėjusią mūsų užsienio politiką ėmė gesinti JAV – valdančiųjų gretose pasimetimas. Užsienio politiką vykdantys asmenys pradėjo tiek painiotis versijose, kad buvo nejauku žiūrėti.

Todėl nuspręsta pasitraukti. Atostogų. Bet grįžus toliau imtasi senų darbų: perskaičiavus pervežamų prekių iš Rusijos į Kaliningradą trejų metų vidurkį buvo nustatyta, kad kai kurių prekių kvotos jau viršytos. Be to, už tranzitą Rusija turi mokėti. Šiuos mokėjimus Lietuva nukreipusi per vienintelį Šiaulių banką, o pastarasis nuo rugsėjo 1-osios grasina nepriimti jokių mokėjimų iš Rusijos. Paprašyti išspręsti mokėjimo už tranzitą klausimus, mūsų diplomatai atšovė, kad pati Rusija turi surasti būdus kaip apmokėti.

Eilinį kartą Lietuvos diplomatijos įkarštį gesina ES Komisija: teigia, kad kvotos tik rekomendacinės, o mokėjimų priimtinumo klausimą turi spręsti pati ES valstybė narė, t.y. pati Lietuva. Istorija dar nesibaigė.

Natūraliai kyla klausimas, kokiu tikslu visas tas „Kaliningrado klausimas“ eskaluojamas? Juk sunku patikėti, kad politikai veikia tyčia kenkėjiškai: apsimesdami pagalba Ukrainai siekia kuo labiau pakenkti Lietuvai. Jei tai nėra tyčinis kenkėjiškas veikimas, tuomet – ta pati politinės komunikacijos schema ieškant kaltųjų. Arba – abu kartu.

Artėja ruduo. Su juo – realių gyventojų pajamų aštrus sumažėjimas, energetikos kainų šuolis. Galų gale – visos ekonomikos nuosmukis, sunkumai verslui ir individualiai veikiantiems asmenims. Kas dėl to bus kaltas? Rusija! Tik reikia vieno elemento: kad specialiai Lietuvai būtų įvestos Rusijos ekonominės sankcijos. Būtų fantastika, kad jos būtų juntamos, bet ne per daug skausmingos. Tuomet bet kuris besipiktinantis blogėjančia ekonomine situacija bus „vata“ ir Rusijos agentas.

Kaliningrado tranzito ribojimas – puikus įrankis erzinti Rusiją, kad pastaroji atsakytų ekonominėmis sankcijomis Lietuvai. Kas kad nei ES, nei JAV Kaliningrado tranzito ribojimui ir tokio pobūdžio situacijos eskalavimui (kuri gali išvirsti į karinį atsaką) nepritaria. Reikia išsilaikyti valdžioje. O tam tėra vienas metodas – maskuojant savo nekompetenciją, rasti patogų kaltininką.

„Perlas energija“ atsisakymas tiekti elektrą? Skandalą gesiname Povilo Vanago ir Margaritos Drobiazko išsišokimo įvertinimu – apdovanojimų atėmimu. Visi socialiniai tinklai ūžia, tradicinės medijos pasigavo. Vadinasi, veikia.

Gana yra gana – griežtai ištaria Prezidentas. Lietuvoje yra šimtai apdovanotųjų, tarp jų, žmonės šneka, ne vienas prisipažinęs, kad bendradarbiavo su Rusijos KGB. Jei jau atėmėme iš Povilo ir Margaritos, o vėliau ir iš buvusio KGB darbuotojo V. Jakunino – reikėtų patikrinti visus. Tas buvo daroma ir prieškaryje. Vien iš kūrėjų-savanorių sąrašo buvo išbraukta 30 asmenų: iš jų atimti Savanorio medaliai ir tuometinės privilegijos. Daugiausia – už melą pateikiant prašymą apdovanoti.

Arba šiais laikais Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu apdovanotas buvęs Ukrainos prezidento patarėjas, vicepremjeras, ilgametis švietimo ministras Dmytro Tabačnik. Jo vardas – sankcijų sąraše, paieškomas Interpolo dėl korupcijos, jo nuosavybė Europoje įšaldyta, teigiama, kad slapstosi Izraelyje.

Šaltiniai sako, kad „negarbės lentą“ vien pagal ES sankcionuotų asmenų sąrašą galima būti tęsti. O trūksta tiek nedaug sulyginti jau dabar ES sankcijų sąrašuose esančių asmenų sąrašus, o taip pat – kreiptis į VSD bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą ir sulyginti prisipažinusiųjų bendradarbiavusių su sovietų NKVD, NKGB, MGB ar KGB sąrašus su apdovanotųjų sąrašais.

Laukiame tęsinio. Juk turime tikėti, kad Prezidentas išsiaiškins, ar tarp apdovanotųjų nėra buvusių KGB agentų ar kitokių Lietuvos priešų. Juk jis turi būti visiems vienodai teisingas ir sąžiningas. „Prisiekiu sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas” – citata iš Prezidento Gitano Nausėdos priesaikos.

Povilas su Margarita neišgelbėjo: „Perlas energija“ skandalas prigeso tik laikinai. Skubiai ieškome kaltų. Randame: visi tie, kurie pasisakė prieš atominės elektrinės statybas. Visai nesvarbūs jų argumentai, pavyzdžiui, investuotojo atsisakymas esmingai dalyvauti eksploatacijos procese, neapibrėžta investicijų kaina, netinkamas grąžos ir energijos gavybos skaičiavimas projekte ar finansinio skaidrumo stoka.

Neklausiame, kaip projektą būtų paveikusi 2011 metais įvykusi Fukušimos tragedija ar Toshiba JAV padalinio „Westinghouse Electric“ – to paties, kuris ir turėjo statyti mūsuose naująją elektrinę – apskaitos klastojimo skandalas ir galų gale bankrotas. Kalti ir tiek. Bet kalčiausia – UAB „Perlas energija“. Dėl to, kad pelno siekiantis verslas siekė pelno ir pamatęs, kad laukia vieni nuostoliai, pasitraukė iš rinkos.

Priminsiu: pelno siekimas yra svarbiausias bet kurio pelno siekiančio juridinio asmens tikslas. Ir… kaltųjų atradimo komunikacija vėl stebuklingai gelbėja! Nekalti tie, kurie įsileido UAB „Perlas energija“ į elektros rinką, bet pats verslo subjektas, teisėtai veikiantis rinkoje.

Dabar UAB „Perlas energija“ kalta dvigubai – ir už tai, kad atėjo į rinką, ir už tai, kad apskaičiavę būsimus nuostolius, nutraukė sutartis su vartotojais ir uždarė verslą. Ir kalti taikant ne vien civilinę ar adminsitracinę atsakomybę, kas būtų teisinga ir logiška, bet ir baudžiamąja: veiklą tirs prokuratūra, nes kažkas iš valdžios į juos kreipėsi.

Dar kalti vartotojai, kad neperskaitė elektros tiekimo sutarties, elektros energetikos įstatymo, šimtų poįstatyminių aktų kartu su Europos teisės aktais ir neišsiaiškino visų elektros teikėjo mokumo klausimų.

Ir visiškai nekalta (juk akivaizdu, net ir tirti neverta) Energetikos ministerija, Vyriausybė ar Valstybinė energetikos reguliavimo taryba, kurios įstatymiškai įpareigotos prižiūrėti minėtą rinką ir užtikrinti saugų bei patikimą elektros tiekimą, įtvirtinti aukštą vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos lygį ir veiksmingas jų teisių gynimo priemones.

Lyg krizių laikais būtų maža krizių. Prikuriame savų. Didžiuojamės geriausiu, kas galėjo nutikti Lietuvai. Paradoksų valstybė, ne kitaip.