Suošė Bukveidis po pranešimo, kad Lietuvos Garbės donorai gali iš anksto, nelaukdami pensinio amžiaus, ruošti dokumentus II laipsnio valstybinei pensijai gauti. Kilo noras išsyk pareikšti savo požiūrį, juolab, kad ir keli mano labai gerbiami žmonės parašė man, skatino eiti „kryžiaus kelius”, tvarkant šiuos dokumentus. Susiturėjau vis tik – idant atvėsčiau ir blaiviau prakalbčiau.
Šiąnakt atėjo laikas ir man pasisvaidyti visažinyste šioje srityje, o, jei rimčiau, tai šnektelti apie trūkstamus kablelius ir daugtaškius. Nemanau, kad brūkšteltos čia mintys patiks Sveikatos apsaugos ministerijai, taipogi nutuokiu, kad sulauksiu ir mūsuose pastaraisiais metais įsigalinčių patyčių. Mieli kraujo Broliai ir Sesės, o taipogi galvojantys prisijungti prie mūsų, – nepergyvenkit dėl galimų priekabių man, nes, kaip kadais sakė mano bičiulis Liutauras – anais aš tik užkandžiauju 
***
Pradėsiu nuo to, kad niekad, net ir sužinojęs apie galimą II laipsnio valstybinę pensiją, negalvojau apie ją kaip paskatą donorams, taipogi nematau savęs, ją gaunančio. Kas pažįsta visų jūsų Kęstuką, patvirtins. Tad kalbėsiu dėl kitų Garbės bei dar tapsiančių jais, donorų.
Ir noriu šį bei tą pasakyti tiems, kurie, patys niekad nedavė kraujo ar padarė tai tik vienąsyk savireklamos tikslais: nebandykit pliaukšti apie taurumą, varganą valstybės biudžetą bei panašiai.
***
Gal nesibarsit labai, kad iš savosios varpinės dėliosiu, nors, manau, dažno kraujo donoro patirtys labai panašios.
Taigi, pradėkim nuo ABC: kraujo donorystė dar vadinama SKYSTĄJA ORGANŲ TRANSPLANTACIJA. Daugybę metų žmonija stengiasi sukurti kraujo pakaitalą, susintetinti gyvybės syvus. Deja, visos pastangos buvo bevaisės, o ir liks tokiomis ilgus amžius.
Gi dabar apie pinigus vakar ir šiandien.
„Prieškario Lietuvoje donorams už 400 mililitrų kraujo pacientas mokėdavo apie 100 litų. Kad įsivaizduotumėte tuometinę 100 litų vertę: jaunas, tik mokslus baigęs mokytojas, uždirbdavo apie 350 litų per mėnesį, vyresnieji – daugiau, bet ir jų atlygis neviršydavo 500 litų. Darbininko alga buvo 150-180 litų. Vilnonis megztinis kainavo 50 litų, kostiumas – 70. Pats kraujo perpylimas kainavo 50-75 litus, kraujo grupės nustatymas – 15. Iš viso kraujo perpylimas atsieidavo 165-180 litų, kas prilygo vienam medicinos sesers atlyginimui” („Lietuvos kraujo donorystės metraštis”, psl. 15, Vilnius, 2016).
Aha, o šiandien?
Kraujas trokštantiems gyventi – nemokamas. Bet tik ne donorams, nes už atiduodamą kraują donorui tenka ir primokėti. Kaip? Kokiu būdu? Kaip ūktelėjau aukščiau, kalbėsiu iš savų lankų bei kraujo Brolių ir Sesių patirčių.
Tarkim, kad donoras atidavė kraują 40 kartų (o jei 80? 100? ar dar daugiau?). Praktiškai tai būna darbo dienos, kurias pasiimi savo sąskaita, ir už jas negauni jokio atlygio – kai galėtum uždirbti po 50-70 ir daugiau eurų. Dažniausiai į kraujo centrą važiuojama sava mašina – dega kuras, automobilio amortizacijos išlaidos. Vėlgi rūpinamasi savo sveikata, o kaip kitaip?! – donoro kraujas privalo būti tinkamas bet kuriuo metu. Tad vitaminai, papildai, maistas, patikros pas gydytojus – neatsiejama mūsų, donorų, gyvenimo dalis.
Iliustracijai – tik viena istorija (o jų, panašių, buvo tiek, kad ochocho!). Prieš kelis metus per atostogas išvažiavau Ventspilin (Latvija) į draugo jubiliejų. Puspenkto šimto kilometrų. Tik susėdom prie stalo, kai suskambo telefonas: „Kęstuti, gimė berniukas, bet miršta gimdyvė, vaikelis liks be mamos – labai reikia jūsų trombocitų”. Gerai, kad dar nebuvau stikliuko pakėlęs – sėdau mašiniukan ir po keturių valandų gulėjau ant kušetės Žolyno gatvėje. 90 minučių prireikė paimti mano trombocitus. Ir po to 450 km atgal…
***
Vėl būsiu nepatogus žmogėnas, nes man jau seniai rūpi: kodėl statutiniai pareigūnai Garbės donorai negali pretenduoti į II laipsnio valstybinę pensiją? Gal kas nors iš SAM vadovų ar vyriausybės klerkų paaiškintų šią nesąmonę? Ką, jų kraujas kitoks?
***
Ką gi, parėjom prie, mano manymu, svarbiausio. Kad būt aiškiau, dar viena istorija.
1996 metų liepą iš Neries ištraukiau du mažamečius broliukus. Vieną iš jų teko gaivinti, bet atvažiavus greitajai, jos gydytojas, senas geras pažįstamas Vytenis su rusva ševeliūra, nuramino: „Viskas gerai, Kęstuti”. Parvažiavau namo, teko pasiaiškinti – iš kur toks šlapias, o sūnus išsyk klausia: „Tėte, tau ordiną duos?”. Šyptelėjau: „Ne dėl to, sūneli, šokau vandenin”. Ir užmiršau.
Praėjusiais metais, praėjus ketvirčiui amžiaus, tie broliukai, jau suaugę vyrai, turintys savo šeimas, per tą patį gydytoją susirado mane, padėkojo ir prasitarė, kad stengsis dėl „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus”. Atsakiau jiems lygiai kaip ir sūnui tada…
Kodėl jums papasakojau šį nutikimą? Nes jis turi tiesioginį ryšį su Garbės donorų dokumentų tvarkymu II laipsnio valstybinei pensijai gauti. Kraujo donorystė – žmonių gelbėjimas. Donoras yra tarsi ir eilinis žmogelis, bet iš tikrųjų – ypatingas. Duoti, dovanoti gali tik ypač gilūs žmonės (labai prašau atleisti tų, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių negali duoti kraujo, nors ir labai to norėtų). Vilniaus Arkikatedros švento Kazimiero koplyčioje regėsit Šventojo paveikslą su dviem dešiniosiomis rankomis (heraldikoje dešinioji ranka – dovanojanti). Tad jūs, mano Broliai ir Sesės, esat tie – su dviem dešiniosiomis.
Truputį nuklydau į detales… Tai štai, man regis, kad teikimu bei dokumentų tvarkymu gauti valstybinę pensiją privalo rūpintis SAM ir kraujo centrai. Nes, bent jau mane, žeistų mano paties bėgiojimas ir prašinėjimai. Čia kaip šventoriuj ubagauti… Tokis tai jautruolis esmi
Atskira, seniai seniai atsiradusi, mano nuomonė apie apdovanojimus: ko gero, yra tik vienas vyriausybinis apdovanojimas, kurio neįmanoma nusipirkti – Garbės donoro vardas, ir tik vienas valstybinis apdovanojimas – „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius”.
***
Dar dėl veiklos, skatinant donorystę. Keistai atrodo, kad kiekvieną sykį, atvedęs ar paskatinęs ateiti būsimą donorą, turiu jį „užregistruoti”. Pondie, jų jau bene trys dešimtys, bet taip ir neužrašiau nei vieno.
***
Ir iš kitos pusės dar…
Gavęs Garbės donoro vardą, pašiurpau, išvydęs ženklelį, segimą atlape. Ir prieš du metus juvelyrų iš „Alperos” („Alpera” gamina didįjį Garbės donoro paauksuotą medalį) paprašiau sukurti medalio miniatiūrą, kurią nešiojant niekam nebūtų gėda. Visos išlaidos, kurių, patikėkit, buvo labai daug, pasiteisino – tai ženklas, kurio daug kas pavydi ir kurį bemat į savo Valstybinių ir vyriausybinių apdovanojimų katalogą įtraukė bene įžymiausias pasaulyje apdovanojimų žinovas Vilius Kavaliauskas.
Formą, kurioje gaminama miniatiūra ir kuri yra mano nuosavybė, palikau „Alperoje” ir dovanoju esamiems ir būsimiems Garbės donorams (galima pasigaminti auksinę, paauksuotą ir žalvarinę miniatiūras – kainuos tik paties ženklo gamyba).
Liūdna kitkas… šį ženklą prieš du metus nuvežiau ir palikau NKC Žolyno gatvėje su sąlyga, kad jis bus apsvarstytas ir įteisintas Vyriausybės. Bet lig šios dienos, nors ir teiravausi dar porą kartų, iš NKC vadovybės nesulaukiau jokio atsakymo. Tad, jei kas norėsit, patys kreipkitės į Alperą” Vilniuje, Titnago g. 10.
***
Kolei kas tiek.
Autorius – Kęstutis Tamašauskas yra Sine cera – Lietuvos Garbės donoras, TSRS Garbės donoras.
tik pralieję kraują už ahbar Ukrainą yra kažko nusipelnę. Visi kiti – slėpkitės.
Jei trumpai, tai straipsnis labai “narciziškas”.
Sveikinu valstybės sprendimą dotacijas padaryti nemokamas.
Pats pamenu savo dotacijos pradžią 2011 m. Net jei tuo metu galiojo piniginės išmokos, atlygis čia turi būti vienintelis – mintis ar idėja, jog kraujas gelbsti gyvybes, nežinau kokių miniatiūrų ar paminklo sovietinių “zamierų” papildomai ir reikėti gali.
Neskubant, 14 metų bėgyje ir pats tapau garbės donoru, o štai kaip tik šiandien dar ir kvietimą gavau, tad dėmesys rodomas. Papildomai dar ir pensija žadama, tai ko čia dejuoti ir bambėti ?