Pastaruoju metu į Kauno klinikas vis dažniau atvyksta vaikai, patyrę sužeidimus įkandus šunims. Nuo sausio 1 dienos Kauno klinikose gydyti 107 šunų apkandžioti vaikai. Ypatingai daug nukentėjusių nuo naminių gyvūnų ligonių atvyko liepos mėnesį – jų buvo net 30.
Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas prof. Rimantas Kėvalas teigia, kad nors aiškios tendencijos pagal amžių įžvelgti negalima, tačiau šiais metais dažniausiai pagalbos prireikė 6-11 metų vaikams. „Jauniausias pacientas, nukentėjęs nuo šuns, buvo 4 parų naujagimis, – sako prof. R. Kėvalas. – Dažniausiai vaikus sužaloja šunys ir tik maža dalis kačių, žiurkių bei šeškų. Per paskutinius dvejus metus didėja tik nukentėjusių vaikų nuo šunų skaičius, kai tuo tarpu sužalojimų dažnis nuo kitų naminių gyvūnų nesikeičia.“
Vaikų intensyvios terapijos skyriaus (VITS) vadovas doc. Vaidotas Gurskis pritaria, kad liepos mėnesis nustebino gausa mažamečių pacientų, skyriuje gydytų dėl laukinių ar naminių gyvūnų įkandimų. „Liepą skyriuje iš viso gydyta 60 vaikų, iš kurių 3 atvyko dėl namuose laikomų šunų daugybinių įkandimų, – pastebi doc. V. Gurskis. – Atrodytų, kad sužalojimus patyrusių vaikų skaičius nedidelis, bet lyginant su ankstesniais metais – neįprastas. Ankstesniais metais VITS būdavo gydoma vos vienas tokius sužalojimus patyręs vaikas arba iš viso tokių pacientų nebūdavo visus metus.“
Šunys vaikams apkandžioja galūnes, veidą, kartais ir kitas kūno sritis, priklausomai nuo vaiko amžiaus ir gyvūno dydžio. „Šunų ir kitų augintinių įkandimų žaizdos sunkiai gyja, neretai supūliuoja. Kartu su vietiniu žaizdų gydymu tenka skirti ir antibakterinį gydymą. Kartais, esant tam tikroms aplinkybėms, skiriama pasiutligės imunoprofilaktika, – aiškina prof. R. Kėvalas. – Įkandus augintiniui, atsiranda psichologinės traumos. Be to, lieka žaizdų randai, kartais ir visam gyvenimui.“
Neretai sužalotiems vaikams prireikia operacijos, po kurios mažiausiai 24 valandas reikalinga intensyvi priežiūra. Doc. V. Gurskio teigimu, VITS dažniausiai gydomi tie pacientai, kuriems diagnozuotos daugybinės gilios žaizdos, ypatingai veido srityje, reikalaujančios chirurginio gydymo. „Veido, ypač burnos ir lūpų srityje, audiniai linkę greitai tinti, todėl gali sutrikti kvėpavimo takų funkcija, vaikai negali gerti, valgyti. Dėl šios priežasties pacientams skiriama lašinė infuzija, o nuo skausmo – stiprūs nuskausminamieji vaistai“, – pasakoja docentas.
Kartais, patyrus atvirus ir gilius pilvo srities sužalojimus, pacientams prireikia pakartotinių tyrimų dėl galimo vidaus organų sužeidimo. „Reikia pastebėti, kad gyvūno seilės nėra švarus ir sterilus skystis, todėl net po profilaktinio antibiotikų skyrimo, gali atsirasti odos ir gilesnių minkštųjų audinių infekcija, reikalaujanti ilgalaikio medikamentinio gydymo ar pakartotinės chirurginės intervencijos“, – tikina doc. V. Gurskis.
Įprastai vaikai nukenčia nuo savų ar artimų draugų namuose laikomų gyvūnų. Mažieji pacientai, atvykę į gydymo įstaigą, pasakoja įvairias įkandimų istorijas: netikėtai šuo apkandžiojo bėgiojantį kieme, svečiuose besilankančiam vaikui, peršokęs voljero tvorą, įkando šuo. Pasitaikė atvejų, kai net savas augintinis, bežaidžiant pradėjo kandžioti veidą. „Vertinant aplinkybes, kodėl nuo gyvūnų nukenčia vaikai, matoma, kad jie neatsakingai elgiasi glostydami nepažįstamus šunis. Taip pat daug sužalojimų įvyksta tiesiog su jais žaidžiant arba augintiniui užpuolus netikėtai“, – priduria prof. R. Kėvalas.
Siekiant išvengti skaudžių nelaimių, įkandus augintiniui, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo valdybos Kinologų poskyrio viršininkas Audrius Petrėnas pataria nepamiršti, kad šuo – itin aktyvus gyvūnas, todėl jį reikia dresuoti, „iškrauti“ jo energiją tiek fiziškai, tiek protiškai. „Jis yra ne tik šeimos narys, bet ir gyvūnas.
Šunį reikia mylėti, prižiūrėti ir juo rūpintis, bet jis taip pat turėtų laikytis taisyklių, kurios aiškiai apibrėžtų, kaip galima ir kaip negalima elgtis, – tikina A. Petrėnas. – Leidus šuniui ką nors daryti, to negalima jam uždrausti staiga. Kitu atveju augintis gali pradėti nepasitikėti šeimininku, jam gali būti neaišku, koks elgesys tinkamas. Šunį nuo mažens auginant tinkamai ir dresuojant, jis šeimos nario, neturėdamas tam jokios priežasties, tikrai nepuls.“
Auginant namuose šunį, kai šalia auga vaikas, svarbu bendrauti ir su juo. Vaikui reikia paaiškinti, kad augintinis nebūtinai norės žaisti su juo tiek, kiek nori jis. Be to, svarbu stebėti šuns kūno judesius, nes dažnai augintinio agresija yra išprovokuojama. „Uodegos vizginimas ne visada reiškia, kad augintis laimingas, ypatingai tada, kai uodega vizginama lėtai, šuns kūnas įsitempęs, o ausys stačios. Šunį gali išprovokuoti ėjimas link jo šaukiant ar mosikuojant rankomis“, – pažymi A. Petrėnas. Jis priduria, kad nereikėtų trukdyti šuns, kai jis ėda ar miega, bei stengtis nepalikti vaikų vienoje patalpoje su šunimi be priežiūros.
Visgi, jei nutiko taip, kad augintis užpuolė, norint apsisaugoti ir atbaidyti šunį, reikėtų prisidengti daiktu. Pasak Kinologų poskyrio viršininko, tai gali būti susukta striukė ar kitas drabužis, rankinė, kuprinė ir pan. „Prisidengus daiktu, šuo kąs į jį, o žmogus nukentės mažiau, – aiškina jis. – Neturint pagalbinio daikto, galima pabandyti užlipti ant aukštesnės pakylos. Nepatartina šuns baidyti šaukiant ar mosikuojant rankomis. Taip pat nerekomenduojama bėgti, nes šuo – medžiotojas, todėl pradės vytis.“
Medikai ir pareigūnai ragina gyventojus išlikti atsakingais ir tinkamai auginti bei dresuoti savo augintinius. Tokiu būdu bus galima išvengti skaudžių nelaimių ir išsaugoti savo sveikatą.
