Tęsiantis geopolitinei ir ekonominei įtampai žinovai Lietuvai žada rūsčią žiemą.
Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) docento dr. Evaldo Klimo teigimu, iš tiesų turime pamirštą didelį rezervą, kuris 1939-aisiais mažą mūsų valstybę buvo iškėlęs į pirmąjį pasaulio sviesto eksportuotojų penketuką.
Šis rezervas – mums visiems po kojomis ir akimis plytintys žolynų plotai. Ir dabar yra ta akimirka, kada reikėtų ne verkšlenti dėl šalyje mažėjančio gyvulių skaičiaus, o sutelkus centrinės valdžios sprendimus ir regionų bendruomenių sumanymus žalienų gamybą žolę paversti pašarais, vertingais maisto gaminiai, biokuru, kurių pakaktų ir patiems, ir eksportui, ir humanitarinei pagalbai.
Didžiulės reikšmės pervertinti tiesiog neįmanoma
„Lietuvoje vienam gyventojui tenka 1,04 ha žemės ūkio naudmenų.
Tai – didžiausias plotas visoje Europos Sąjungoje (ES), kurioje vidutiniškai vienam gyventojui tenka tik 0,34 ha žemės ūkio veiklai tinkančios žemės, t. y. tris kartus mažiau.
Taip pat turime pakankamai gėlo vandens ir apie 700 mm vidutinį metinį kritulių kiekį. Šios sąlygos palankios augti daugeliui augalų, tačiau ypatingai gerai tinka daugiametėms žolėms, kurios dengia apie ketvirtį mūsų šalies teritorijos.
Neatsitiktinai iš pasaulyje žinomų 1000 žolių rūšių, turinčių pašarinę vertę, Lietuvoje auga apie 500.
Žolynuose, skirtingai nei vienos rūšies pasėliuose, retai pamatysime ir sergančių augalų, mat gamta savo valdose tvarkosi puikiai.
Šalyje turime apie 150 tūkst. ha gyvulininkystės plėtrai ypač palankių užliejamųjų pievų, kuriose vystyti prekinę augalininkystę netgi neįmanoma dėl gamtinių sąlygų.
Deja, 400 tūkst. ha žalienų šiuo metu yra menkavertės, sumažėjus gyvulių skaičiui praktiškai nenaudojamos.
Ir tik 15–20 proc. žolynų yra sėtiniai, kurie neša didelę ekonominę naudą“, – šalies žaliųjų resursų galimybes komentuoja VDU ŽŪA Agronomijos fakulteto docentas dr. E. Klimas, pastebėdamas, kad kiekvieną žalią lopinėlį vertybe laikantiems sausringų Pietų kraštų ūkininkams toks mūsų neūkiškumas būtų nesuprantamas.
Pasak pašnekovo, Lietuvos teritorijoje nėra gausių iškastinių gamtos išteklių, todėl itin svarbu branginti ir veiksmingai išnaudoti ne tik ariamą žemę, bet ir turimus žalienų resursus.
Aukštos kokybės mėsos gaminiai, sviestas, fermentiniai sūriai, pieno miltai ir kiti pasaulyje paklausūs gyvulininkystės gaminiai galėtų ir turėtų tapti išskirtinėmis mūsų šalies strateginėmis atsinaujinančiomis žaliavomis.
Vokiečių mokslininkai yra nustatę, kad karves šeriant vien labai kokybiškais žoliniais pašarais galima melžti iki 8 tūkst. litrų pieno, o VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkų tyrimų duomenys rodo, kad limuzinų veislės buliukai ėsdami tik kokybišką šienainį per parą priauga 1,6 – 2 kg priesvorio. Abu šie našumo rodikliai yra labai aukšti.
„Žolynų reikšmės šiandieniniame žemės ūkyje ir žmonių gyvenime pervertinti tiesiog neįmanoma.
Žolynai atlieka kelias labai svarbias funkcijas. Visų pirma – tiesioginę gamybinę, nes tai pašaras visiems šalyje auginamiems gyvuliams.
Iš žalienų pagamintas kokybiškas pašaras gali būti ir paklausi prekė sausras išgyvenančiose užsienio šalyse. Maža to – žolės geriau negu daugelis kitų augalų gerina dirvožemį.
Neatsitiktinai geriausi ir derlingiausi planetos juodžemių plotai yra susiformavę stepėse ir prerijose, kur tūkstančius metų plyti ištisinė žolinė danga.
Daugiametės žolės turi gausią šaknų sistemą, kuri dirvožemyje kaupia organinę medžiagą kartu konservuodama organinę anglį, o ankštinės žolės fiksuoja biologinį azotą – išskirtinę ekologišką trąšą.
Žolės yra ir svarbi kraštovaizdžio dalis, kurianti estetišką rekreacinę aplinką. Ilgai žaliuodamos jos valo orą.
Moksliniais tyrimais yra nustatyta, kad 35 kv. metrai kokybiškai prižiūrimo žolyno nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens išskiria tiek deguonies, kiek vieno žmogaus kūnbui reikia visus metus.
Kiekvienas žalias lopinėlis, kuriame vyksta fotosintezė, kartu yra ir Žaliojo kurso variklio sraigtelis“, – žalienų reikšmę vaizdžiai iliustruoja doc. dr. E. Klimas, atkreipdamas dėmesį, kad daugiamečių žolių perteklinė biomasė sėkmingai gali būti panaudojama ir energetikoje kuro granulių gamybai, ir kaip biojėgainių kuras – tą yra ištyrę VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkai.
Gyvulininkystės sektorius „įdarbinęs“ vos trečdalį galimybių
Pašnekovo teigimu, skaudi Lietuvos problema tai, kad turėdami didelį žemės ūkio naudmenų plotą, tenkantį vienam gyventojui, nesugebame veiksmingai jo išnaudoti.
Priežastis – apgailėtinoje padėtyje atsidūręs šalies gyvulininkystės sektorius, išnaudojantis vos trečdalį žalienų galimybių.
„Pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje buvo laikoma 839 tūkst. melžiamų karvių, sovietmečio pabaigoje – 1,3 mln., šiuo metu jų belikę apie 250 tūkst.
Parduodami grūdus kaip žaliavą užuot iš jų kūrę didesnę pridėtinę vertę, generuojame vienas mažiausių pajamų visoje ES.
Eurostat duomenimis, Nyderlanduose, kuriuose klesti gyvulininkystė, iš 1 ha pernai gauta 14,5 tūkst. Eur, kaimyninėje Lenkijoje – 1600 Eur, Lietuvoje – tik 869 Eur. Nekeičiant požiūrio į žemės ūkį, padėtis į gera savaime tikrai nepasikeis.
Visose aplinkinėse pažangiose šalyse žemės ūkis remiasi ant dviejų ramsčių – augalininkystės ir gyvulininkystės.
1990-aisiais, Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, daugelis savarankišką veiklą pradedančių ūkininkų rinkosi specializuotą augalininkystę kaip paprastesnę, lengvesnę, trumpuoju laikotarpiu didesnes pajamas nešančią žemės ūkio veiklą.
Ir šiandien iš tiesų galime didžiuotis tam tikrais šio sektoriaus rezultatais, rekordiniais grūdų derliais ir jų eksporto mastais.
Tačiau tai nėra geriausias pasirinkimas, nes jis skatina dirvožemio alinimą ir degradaciją. O mišriame ūkyje Europos žaliasis kursas yra savaime suprantamas dalykas.
Tokiame ūkyje darbas vyksta kasdien, jame kuriama didesnė pridėtinė vertė bei gaminamas vertingas šalutinis gaminys – organinės trąšos.
Šiandien absurdiška yra tai, kad mūsų agrarinėje šalyje augalininkystės ūkiai organines trąšas jau yra priversti pirkti“, – konstatuoja pašnekovas.
VDU Žemės ūkio eksperto teigimu, jei pasirinktas augalininkystės kelias būtų labai sėkmingas ir saugus, šiandien netektų kalbėti apie dirvožemio degradacijos pavojų ir chemikalais teršiamus vandens telkinius.
Specializuoti augalininkystės ūkiai, kuriuose veiksmingai investuojama, taikomos pažangios technologijos ir kuriuose rūpinamasi dirvožemiu, doc. dr. E. Klimo nuomone, bendroje žemės ūkio struktūroje, be abejo, reikalingi.
Tačiau Vokietijos, kurioje yra daug stambių monokultūras auginančių ūkių, žinovai bekraščius rapsų ir kviečių laukus, įspėdami apie pavojų ekosistemoms, šiandien jau vadina ekologinėmis dykumomis.
Daugiausia galimybių turintys ir tvariausi – mišrūs šeimos ūkiai
„Esu įsitikinęs, kad tik mišrus ūkis turi ateitį, nes tai yra vienintelis teisingas kelias, atitinkantis Žaliojo kurso kryptį ir tikslus.
O metano emisijos problemas, priskiriamas gyvuliams, šiandien reikėtų garbingai prisiimti žmonėms, kurie užsiėmę kosmoso užkariavimu ir neregėtos galios ginklų gamyba iki šiol taip ir nėra parodę iniciatyvos sukurti veiksmingoms priemonėms nuo mėšlo lagūnų surinkti išsiskiriantį metaną ir jį panaudoti energetinėms reikmėms.
Žolynų panaudojimo galimybes puikiai įrodo įvairiuose šalies regionuose mėgėjų pastangomis vystomi mišrūs šeimos ūkiai.
Lietuvoje, skirtingai nei kaimyninėje Lenkijoje, valstybė nuo tokių ūkių yra nepelnytai nusigręžusi, nors jų, dirbančių iki 150 ha žemės, tebeturime beveik 90 tūkst.
Šiandien puikiai galėtume pasimokyti iš kaimyninės Lenkijos Punsko valsčiaus lietuvių, vystančių nedidelius mišrius šeimos ūkius.
Ten veikiama susikooperavus ir ūkininkai kartu yra ir pieno perdirbimo įmonių akcininkai. Lietuvoje procesas buvo paleistas savieigai periodiškai tik konstatuojant, kad gyvulių skaičius šalyje mažėja“, – apgailestauja pašnekovas.
Docento įsitikinimu, dabar ypač tinkamas laikas pagalvoti, kaip kuo efektyviau išnaudoti žalienų galimybes bei suprasti, kad žemės ūkis ir jo šaka gyvulininkystė yra svarbiausias strateginis ekonominis verslas, aprūpinantis šalies gyventojus maisto produktais ir užtikrinantis šalies nacionalinį saugumą.
Kuriant sinergiją – ne tik išgyvensime patys, bet ir padėsime kitiems
„Šalis turi turėti savo aiškią strategiją bei žinoti, ar einame mišraus ūkio gaivinimo keliu, ar toliau aliname dirvožemius ir liekame stebėti, kaip auga ir vis blogiau dera rapsai, kviečiai ar cukriniai runkeliai.
Žemės ūkio strategijoje ateinančiam 2023–2027 metų laikotarpiui numatytos remiamos veiklos sritys, siekiant geriau išnaudoti žalienų potencialą. Norisi tikėti, kad tai sudomins jaunus žmones.
Nuo valdžios sprendimų priklauso, kokios bus paramos programos, kokie priimami teisės aktai ir ar sudaromos sąlygos kaime lengviau įsikurti jauniems žmonėms.
VDU ŽŪA Agronomijos fakulteto studentai yra labai motyvuoti dirbti agrosektoriuje. Dažnas jų dar studijų metais pradeda ūkininkauti.
Tačiau pateikę paraiškas paramai gauti šie jaunuoliai dėl įvairių biurokratinių „kabliukų“ labai dažnai sulaukia neigiamų atsakymų.
Šito neturėtų būti. Esame nedidelė šalis, dėl ekonominės emigracijos jau netekusi ketvirtadalio gyventojų, kurie kitų Europos šalių ūkiuose dirba tokius pačius žemės ūkio darbus, kokius būtų galėję dirbti tėvynėje būdami savų ūkių šeimininkais.
Šiuo metu kaip niekada svarbus laikas yra derinti valstybės strategines kryptis ir regionų sumanymus, įvertinti skirtingų regionų specifiką, suskaičiuoti nenaudojamus žalienų resursus, imtis kiekvieno regiono specifiką geriausiai išnaudojančių veiklų ir kartu veikiant pradėti kurti sinergijos efektą.
Tuomet ne tik išgyvensime patys, bet ir galėsime padėti kitiems“, – užbaigia VDU Žemės ūkio akademijos docentas dr. E. Klimas.
