Antrame pokario dešimtmetyje, įsikūręs Amerikoje, eilėraščių cikle „Devintoji banga“ poetas Bernardas Brazdžionis rašė:
Aš klausiau poetus: Horacijų, Ovidijų ir Goethę,
Rabindranath Tagorę, Dantę ir Maironį,
Ir jų atsakymas man buvo vienas ir tas pats:
Jis Vienas buvęs, Esantis ir Būsimas,
Jis vienas akimi – nematomas –
Gyvenimas, tiesa, įstatymas…
Tai lyg Poeto kūrybos moto, kuriuo jis ir jo bendraminčiai rašytojai Vakarų pasaulio priverstinėje tremtyje vadovavosi.
Susipažinę su išeivijos, 1944 metų vasarą (70 procentų!) nuo sovietinės okupacijos į Vakarus pasitraukusių lietuvių rašytojų kūryba, neabejojame, jos iki sovietų okupacijos (1940) ji teisėtai jau buvo atsistojusi į priešakines Vakarų rašytojų gretas, o toliau ja rūpinosi ir tobulino išeivija, nes paimta į komunistų/kolaborantų rankas ji prarado savo veidą.
B. Sruogos atsiminimuose galime perskaityti perspėjimus LR Sąjungos pirmininkui P. Cvirkai, kad jis su žiauria savo kritinio socializmo ideologija greitai išžudys visų buvusių Lietuvos klasikų gretas…
ŠLB senoji išeivija gerai prisimindavo ženeviškės dailininkės Juzės Katiliūtės savo brolio Viktoro Katiliaus, Antano Miškinio ir kt. iš Sibiro gautus laiškus, kuriuose jie plyštančia sklausmu širdimi raudojo dėl lietuvių rašytojų režimo kolaborantų piktadarysčių žlugdančių lietuvių literatūrą…
Vilniaus universiteto istorijos fakulteto dėstytojas dr. Norbertas Černiauskas pabrėžia, toji istorija suvokiama kaip priedėlis,o ne kaip integrali Lietuvos istorijos dalis.
LR švietimo ministerijai laikas susirūpinti, kad vidurinių mokyklų mokytojai savo mokiniams turi aiškiai atskleisti tokių sovietinių kritikų, kaip P. Cvirka, A. Venclova, E. Mieželaitis ir kt. veikėjų agresyvius padarinius lietuviškos literatūros idėjiniams nuopuoliams okupacijos metais.
Laisvojo Vakarų pasaulio filosofai jau pirmaisiais pokario dešimtmečiais pastebėjo, kad iš Tėvynės pasitraukusiųjų lietuvių rašytojų kūrybos kryptį nulėmė Antrojo pasaulinio karo tragizmas: išeivių kūryboje įsivyravo egzistencializmas, estetizmas ir kitos modernistinio meno pakraipos, kuriomis rimtai domėjosi ir skaitytojai, ir pasaulinės literatūros kritikai.
Apie nuo sovietų sunaikinimo į Vakarus pasitraukusius genialius lietuvių rašytojus poetas M. Martinaitis atsiliepdavo kaip apie lietuviškos tautinės literatūros pagrindėjus/saugotojus neprarandant išskirtinį tautinį savitumą bei meninės išraiškos spalvas menininkus, atkakliai kovojusius už aukštesnes menines aspiracijas, dėl gilesnio idėjiškumo raiškos estetinės formos.
Išeivijai rūpėjo sava lietuviškoji kultūra, jos puoselėjimas ir apvalymas nuo idėjinių socrežimo piktžolių. Jų pastangos neliko tik praeities paminklu, o įsiteisino kaip valstybingumo ir kultūros istorijos simbolis.
Nuo baudžiavinio sukilimo (1831–1863 m.) Londone veikė lietuviško rašto spaustuvė Nida, platinusi sukilimo dalyvių, iš Lietuvos pasitraukusių ir Europoje įsikūrusų emigrantų atsiminimus.
Po Antrojo pasaulinio karo Londone karo pabėgėlių išeivių įkurta Lietuvių Sąjunga (1952) iš suaukotų lėšų įsigijo lietuvio emigranto B. Daunoro įsteigtą spaustuvę Nida, ir karo pabėgėliams finansiškai remiant, ėmė spausdinti A. Škėmos, K. Barėno, K. Almeno, B. Brazdžionio ir kitų grožinės literatūros kūrinius.
Nida spaustuvės sumanynas buvo pradėtas leisti išeivijai skirtas laikraštis „Europos lietuvis“, ypač vertinamas dėl būtinų žinių bei karo pabėgėlių bendrų sumanymų vienijimosi į kovą prieš Lietuvos okupaciją…
Sovietinės Lietuvos Teismo nuteistiems už akių sušaudyti ir grąžinti karo pabėgėlius sovietinei Lietuvai reikalavo J. Paleckio ir A. Sniečkaus griežti sovietiniai įstatyminiai aktai Šveicarijos vyriaysybei, tačiau Šveicarijos vyriausybė į sovietinės valdžios raginimus atsakė, jog neutralios Šveicarijos konfederacijos įstatymai gerbia žmogaus teises ir priversti karo pabėgėlius vykti ten, kur jiems gresia pavojus gyvybei, niekada nedarys: Šveicarijos pabėgėliai turi teisę iš šalies išvykti ten, kur jie nori!
Gedos prisiminimuose skaitome įdomų faktą, kaip 1949–05–13 sovietinės Lietuvos komunistų partijos suvažiavime E. Mieželaitis svarstytas už lyrikos rinkinio „Tėviškės vėjas“ apolitiškumą ir dekadenciją, pasiteisino, kad visada ėmė pavyzdį iš Brazdžionio, Kossu-Aleksandriškio ir kitų pažangių lietuviškos literatūros plunksnos meistrų, nes pastarieji gerai žinojo prancūzų: Verlaino, Baudelairo (Baudelaire), Malarmo (Mallarme), Paulo Valerio (Paul Valery) kūrybą, iš jų mokėsi ir savo tautiškojo išskirtinumo pagrindu kūrė puikią literatūrą, garsindami ją Vakaruose.
Elena Baliutytė-Riliškienė knygoje „Eduardas Mieželaitis…“ (2019) kalbėdama apie aktyviausią sovietinio režimo redaktorių E. Mieželaitį, cituoja išdrįsusį sąžiningai pareikšti savo nuomonę dėl keliamos politinės kompanijos (1958) prieš Antrojo pasaulinio karo pabėgėlius rašytojus Aistį ir Brazdžionį, pacituoja Mieželaitį, drąsiai pareiškusį savo nuomonę:
…Lėkštais straipsniais čia nepasieksime nieko… Abudu jie didžiai talentingi, tikri poetai.. (p. 62.)
Iš jų privalome mokytis, o ne smerkti. Nesvarbu, kokia jų ideologija. Tai drąsiausias įrodymas, pasipriešinantis tada okupuotos Lietuvos rašytojams žiauriai brukamam sovietinio realizmo būdui, reikalavimams kūrybos puslapiuose skleisti lietuviams svetimas revoliucines impresijas.
Pirmais pokario dešimtmečiais lietuviškame egzilyje pradėti tobulinti seni ir kuriami nauji teisingi lietuvių tautinės kultūros pagrindai, kurie sėkmingai skrido į Vakarų pasaulio literatūros erdves, sulaukdami pripažinimo.
Turime parodyti, jog nesame jokia vergų tauta, jog branginame Vakarų civilizaciją ir demokratines laisves ne vien ant popieriaus, ir kad esame pasiryžę kovoti už savo tautinius idealus…
Rašė Stasys Barzdukas drauge su Pranu Skardžiumi ir J. M. Laurinaičiu išleisdami lituanistiniam išeivijos švietimui reikalingą „Lietuvių kalbos vadovą“ (1950).
Tos pačios nuostatos buvo kartojamos ir pagal J. Bačiūno ir Stasio Barzduko sumanymą JAV pradėtame leisti žurnale „Pasaulio lietuvis“ (1963).
Tik nugriaudėjus paskutinėms Antrojo pasaulinio karo salvėms, 1946 metais pabėgėlių stovykloje Vokietijoje pasirodė A. Nykos Niliūno eilėraščių rinkinys „Praradimo simfonija“.
Jo pastangoms tais pačiais metais išleistas Lietuvos rašytojų metraštis „Tremties metai“, kuriame paskelbti 72 lietuvių autorių kūriniai, kurie Vakarų pasaulyje savo branda nenusileido vakarietiškiems.
Europos lietuvių karo pabėgėlių suaukotomis lėšomis 1947 m. Romoje buvo išleistos Vytauto Mačernio „Vizijos“, 1961 m., o Čikagoje K. Bradūno parengtas lietuviškos „Poezijos“ rinkinys ir kt.
Amerikos senoji emigrantų karta jau 19-tame amžiuje, spaudos draudimo metais, JAV buvo įkūrusi spaustuvę „Saulė“, kurioje leido J. Basanavičiaus, M. Valančiaus ir S. Daukanto raštus.
1949 metais amerikietiška „Dirva“, „Draugas“, „Laisvė“ ir „Vilnis“ aktyviai rūpinosi lietuviškos spaudos reikalais, o jų pavyzdžiu sekė Kanados Toronte naujai susikūrusios spaudos bendrovės: „Žiburiai“, „Rūta“, “Baltija“. 1945 m. Australijoje įkurta leidykla „Mintis“ leido laikraštį viso pasaulio išeivijai „Mūsų pastogė“.
Negalutiniais duomenimis 1944–1990 metų laikotrapyje užsienyje buvo išleista 8000 naujų lietuviškų knygų su anglų, vokiečių, ispanų kalbų anotacijomis ar trumpais įvadiniais paaiškinimais.
Kasmet laisvajame pasaulyje pasirodydavo lietuvių autorių kūriniai: 1946 A. Škėmos „Svetimame krašte“, 1953 „Raudonasis tvanas“; 1946 M. Katiliškio „Feljetonai“; 1946 J Meko redaguotas avangardistinis „Kultūros žurnalas“; 1947 m. L. Dovydėno „Nuodėguliai ir kibirkštys“; 1948; P. Andriušio „Siela lagamine“; 1949; (JAV) N. Mazalaitės „Apversta valtis“; 1947 m. JAV išleistas F. Kiršos „Eilėraščiai iš tolumos“, 1951 – „Šventieji akmenys“; Alės Rūtos romanas „Trumpa diena“ ir eilė kitų brandžių kūrinių pristatytų reikliems Vakarų skaitytojams ir kritikams: daugumai jų vakaruose paskirti apdovanojimai.
Kazys Bradūnas Vokietijoje pradėjo redaguoti „Aidų“ kultūros žurnalą, kuriame spausdinosi ir rašytojai, ir kritikai, vyravo vakarietiški kūrinių vertinimai.
Įsikūręs Baltamorėje (JAV) K. Bradūnas pradėjo leisti „Literatūrinius lankus“, o 7-jame dešimtmetyje Čikagoje ėmė redaguoti „Draugo“ kultūrinį priedą.
1951 metais JAV išleista „Poezijos antologija „Žemė“, kurioje išryškinti sakralaus santykio su Žeme motyvai, mitologijos ir tautosakos reikšmė lietuviškos išeivijos kūryboje.
Egzistencinei žemininkų pasaulėjautai priskiriami: J. Kėkštas, K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas H. Nagys, B. Pūkelevičiūtė, Lietuvoje pasilikęs anksti žuvęs Vytautas Mačernis.
1957 metais pasirodė Broniaus Katiliškio romanas „Miškais eina ruduo“, kurio įvade dr. J. Girnius vertino rašytojo įžvalgumą pasiskirti savo kūryboje daugiareikšmį svorį gimtiškajam žmonijos pradui, – krikščioniškajam Vakarų modernizmui.
Ryškų vaidmenį Vakarų literatūroje suvaidino A. Nykos-Niliūno filosofinė hermetistinė poezija bei H. Radausko ekspresyvi, žaisminga, estetizuota kalba – tai ryškiai žymėjo naują modernistinės literatūros kryptį lietuviškoje Vakarų literatūroje.
Išeivijos rašytojams rūpėjo grąžinti literatūros, kaip tautinės estetinės kūrybos nepriklausomybę, objektyviai ją įvertinti, o su Vakarų literatūra palaikyti ir stiprinti glaudžius ryšius, artimiau susipažinti su Vakarų literatūros talentais ir jų kūriniais.
Tam prireikė pasirūpinti tobulais vertimais. Buvo išversta eilė talentingų Vakarų rašytojų knygų: T. S. Elioto, F. Garsijo Lorko (Garcia Lorca), lietuviškos kilmės rašytojo Č. Milošo (Cz. Miloszo) (rašiusio prancūziškai) kūriniai ir daug kitų knygų.
1952 metais JAV buvo išleistas žemininkų žurnalas „Literatūros lankas“, jo pirmame numeryje suformuluoti tikslai: grąžinti literatūrą, kaip estetinę kūrybą Lietuvos nepriklausomybei palaikyti, stiprinti nuolatinius ryšius su Vakarų literatūra.
Iškeltas pažangiausias ir protingiausias reikalavimas – stiprinti kompetentingų literatūros kritikų gretas, kuriuose jau buvo pradėję reikštis Nyka-Niliūnas, Kaupas, Girnius ir kt.
(Kad dabartiniams Lietuvos kritikams yra keliami tautiniai reikalavimai – sunku pastebėti! Ar literatūros kritiku pasivadinęs turi teisę recenziją apie knygą parašyti jos neskaitęs?
Šis klausimas, visai neretorinis, Lietuvos kultūros ministerijai, kuri per 30 nepriklausomybės metų nepasistengia išugdyti kompetentingą literatūros kritiką!
Jeigu nebūtų tokių neleistinų klaidų, dabartinėje spaudoje nepasirodytų ir tokie menkaverčiai “kūriniai“, kaip 2019 m. PLB valdybos išleista „PL rašytojų anotacija“…
Apie tokį „šedevrą“ Čechovas pasakytų: „Didysis chamas“ į išeivijos veiklos istorijos paniekinimą – tikrai atėjo!..
Tarp išeivijos atliktų darbų tautinei kultūrai auginti ir dabartinių emigrantų siekianačių nepelnytai užsiimti sau pirmenybę Lietuvos kultūros istorijoje – nėra nieko bendro.)
Klasikinis suvokimas teigia, kad tautos istoriją kuria asmenybės. Istorinio išeivijos kultūrinio paveldo neįvertinimas – yra neleistinai neįvertinimas asmenybių, kurios tą kultūrą kūrė emigracijoje.
Naujiems emigrantams brukti iš socrežimo laikų paveldėtą menkavertį sovietinį reliktą – nesąžininga ir negarbinga.
Visus Tėvynės okupacijos metus tautinių vaizdinių artimumas išeivių skaitytojų sieloms buvo šventumo atgaiva, brangus patriotinis jausmas, kai lietuviška literatūra įsirašydavo į įvairiaspalvius Vakarų literatūros puslapius.
Skaitytojai laukė progų nugrimzti į išskirtines, tik lietuvio patirtimi pasvertas, tragiškai išgyvento karo ir okupacijos tragedijų išmatuotas gelmes, kokių neteko patirti gyvenusiems laisvajame pasaulyje.
Atminties bendrystė – didžiausias turtas, kokį gali turėti ir didžiuotis visos pasaulio tautos. Išeivijos literatūros puoselėjimo patriotų dėka 1957 m. gimė metraštis „Pradalgė“, (Vokietijoje), 1959 m. žurnalas „Metmenys“ (Amerikoje).
Pervertus šių žurnalų archyvus, vargu kam kiltų mažiausi priekaištai dėl jų tobulumo, juos lyginant su tuometiniais aukštais Vakarų literatūros pasiekimus.
Kokį indėlį lietuviškos kultūros augimui ir sklaidai yra įnešusios pirmosios pasaulio lietuvių bendruomenės.
Jų veiklos apimtį, atliktą Tėvynės okupacijos metais, būtų sudėtinga aprėpti ir įvertinti, nes ji labai reikšminga ir plati, tačiau, kad dabartinio jaunimo švietimo vidurinių mokyklų programose išmetama tautos kūrybinės istorijos dalis išeivijos išgelbėta Lietuvos okupacijos metais – ateitis neatleis…
