Iki COVID-19 pandemijos atlikti tyrimai rodė, kad po kelių metų Lietuvos mokyklose trūks maždaug kelių tūkstančių skirtingų dalykų mokytojų.
Tačiau, pasak Vilniaus universiteto (VU) Ugdymo mokslų instituto direktorės dr. Sandros Kairės, tikrovė yra tokia, kad šiuo metu Lietuvos švietimo įstaigos yra paskelbusios apie 4 tūkstančių darbo skelbimų.
Tai gali reikšti, kad tikras mokytojų trūkumas yra didesnis nei tikėtasi ir jis rodo greičiau prastėjančią padėtį nei buvo manyta anksčiau.
Pandemija prisidėjo prie mokytojų trūkumo didėjimo
2021 m. Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) atlikta mokytojų poreikio prognozė parodė, kad karantino sukelta įtampa ir nerimas stipriai pagausino darbą mokyklose paliekančių mokytojų gretas.
Po pirmųjų pandemijos metų, 2021 m., darbą žadėjo palikti beveik 1,5 tūkst. mokytojų, o tai yra dviem šimtais mokytojų daugiau nei metus prieš tai.
„Tuomet buvo plačiai diskutuota, kad mokytojų pasitraukimui iš darbo įtakos turėjo dėl pandemijos vykęs nuotolinis mokymas, kuris jiems tapo nemažu išbandymu.
Vis dėlto, manau, kad toks spartus mokytojų trūkumas susijęs ne tik su mokytojų senėjimu ar nuotolinio mokymo sunkumais.
Tokia padėtis rodo ir tam tikras sistemines mokytojų rengimo ir tolesnės karjeros spragas bei bendrai, kaip visuomenėje vertinamas mokytojo darbas“, – sako dr. S. Kairė.
Jai pritaria ir VU Šiaulių akademijos direktorė prof. Renata Bilbokaitė. Jos teigimu, svarbi dedamoji sprendžiant mokytojų trūkumo problemą valstybėje – mokytojo profesijos įvaizdis.
Estijoje, Suomijoje, Airijoje mokytojo profesija yra prestižinė. Šį darbą dirbti yra garbė.
„Žinant padėtį regionuose, kur po penkerių metų nebus kai kurių specializacijų mokytojų, būtina plėtoti mokytojų įvaizdžio gerinimo priemones.
Tai šalies ir jo švietimo sistemos likimo klausimas, nes tik mokytojai parengia mokinį aukštosioms mokykloms, o šios vėliau darbo rinkoms“, – pabrėžia VU ŠA direktorė.
Vienas svarbiausių universitetų uždavinių mokytojų rengime yra nuoseklūs, longitudiniai tyrimai, kurie leistų nustatyti esamus iššūkius, ieškoti sprendimų ir juos pritaikyti.
Todėl turėtume siekti tyrimais grįsto mokytojų rengimo ir tolesnio profesinio tobulėjimo užtikrinimo.
„Ypatingai svarbus universiteto vaidmuo turėtų būti nuoseklios motyvavimo ir palaikymo sistemos kūrimas ugdymo studijas baigusiems absolventams, pradedantiems dirbti mokykloje.
Nors stipendijų mokėjimas ugdymo studentams rodo tam tikrą teigiamą poveikį mokytojų pasiūlai, tačiau nerimą kelia tai, kad gana maža dalis pedagogines studijas baigusių studentų nepasirenka mokytojo kelio arba dirba mokyklose labai trumpai ir pasitraukia“, – sako ugdymo žinovė S. Kairė.
Bene labiausiai trūks matematikos ir specialiųjų mokytojų
Kairė teigia, kad šiųmetiniai abiturientų matematikos egzamino rezultatai jau dabar neišvengiamai signalizuoja, ką gali reikšti mokytojų stygius mokinių pasiekimams, o vėliau ir studentų skaičiui universitetuose bei visam Lietuvos švietimui tiek dabar, tiek ateityje.
„Skirtngi Lietuvoje atlikti tyrimai jau nebe pirmus metus rodo, kad Lietuvoje artimiausiu metu daugiausiai trūks mokytojų tiksliųjų ir gamtos mokslų specializacijose.
2021 m. STRATA pateikta mokytojų poreikio prognozė parodė – per artimiausius keturis metus didžiausią mokytojų trūkumą jausime gamtamokslinės, informacinių technologijų, matematikos, lietuvių ir anglų kalbų specializacijose“, – primena Ugdymo mokslų instituto vadovė.
Bilbokaitė priduria, kad siekiant valstybės išsikelto strateginio tikslo – įtraukiojo ugdymo – taip pat kils didžiulis specialiųjų mokytojų poreikis.
„Manoma, kad jų visoje šalyje iki 2025 metų reikės apie 2000–3000, jei tikrai sieksime sėkmingos ir kokybiškos skirtingų poreikius turinčių vaikų integracijos“.
Ugdymą studijuoja ir po magistro
Kairė pastebi, kad ugdymo studijas besirenkantys jauni žmonės pasižymi veržlumu, noru dirbti būtent šiuolaikinėje mokykloje ir, svarbiausia, siekiu kurti ateities mokyklą, nukreiptą ir į globalius, ir į lokalius iššūkius.
„Tad vienas svarbiausių bruožų (o tuo pačiu ir iššūkių) mokytojų rengime – įgalinti šių jaunų žmonių turimas galimybes ir motyvaciją studijų metu išlaikyti ir panaudoti jiems jau pradėjus dirbti mokytojais“.
Ugdymo studijomis vis dažniau susidomi net ir tie, kurie jau turi bakalauro ar net magistro laipsnį. Šiemet mokytojo kvalifikaciją Vilniaus universitete įgijęs Liutauras Paulauskas į mokyklos ugdymą stojo po geografijos bakalauro ir istorijos magistro studijų.
„Mokytoju svajojau tapti ir anksčiau, tačiau artimieji atkalbėjo. Dabar po baigtų geografijos ir istorijos studijų nusprendžiau, kad kažkaip reikia jas realizuoti ir norėjosi tai padaryti būtent mokykloje.
Dirbti pradėjau dar studijų metu. Privačioje „Forvardo“ mokykloje vaikus mokau geografijos ir istorijos“, – pasakoja vaikinas.
VU mokytojo kvalifikaciją galima įgyti Filosofijos fakultete pasirinkus mokyklos ugdymo studijų programą arba VU Šiaulių akademijoje pasirinkus ugdymo profesines studijas.
Ją gali rinktis asmenys, kurie jau yra įgiję bakalauro laipsnį. Be to, šios profesijos studijas bakalauro studentai gali rinktis kaip gretutines – taip absolventai įgyja bakalauro laipsnį ir pedagogo kvalifikaciją.
Pedagogikos studijas pasirinkusiems jaunuoliams, patekusiems į valstybės finansuojamas vietas, skiriama 300-500 eurų skatinamoji stipendija.
VU žengė naują kokybinį žingsnį mokytojų rengime
Vilniaus universiteto atstovai įsitikinę, kad būtent švietimas turės lemiamos reikšmės pasauliniams ir vietiniams šiuolaikinio pasaulio iššūkiams, tokiems kaip klimato kaita, migracija, epidemijos, kariniai konfliktai, skaitmenizacija ir tapatybių krizės, įveikti.
Todėl pasak VU Senato pirmininkės doc. Eglės Lastauskienės, universiteto įsitraukimas į mokytojų ugdymą nėra naujas dalykas, tačiau neseniai patvirtinta VU pedagogų ugdymo koncepciją yra naujas kokybinis žingsnis mokytojų rengime.
„Šia koncepcija universitetas įsipareigoja dalytis savo turimais intelektiniais (žinojimo, mokslinių tyrimų) ištekliais su būsimais mokytojais.
Labai svarbus dalykas šitoje koncepcijoje yra mokymosi visą gyvenimą sumanymas. Tai reiškia, kad mes ne tik ruošime mokytojus, ką darėme ir iki šiol, tai reiškia, kad ir baigus studijas mes jų nepamiršime.
Universitetas prisiima atsakomybę ugdyti juos toliau per papildomas mokytojų tobulinimo(si), kvalifikacijos kėlimo, konsultavimo, įtraukimo į praktinę, laboratorinę veiklą programas“, – pasakoja E. Lastauskienė.
Šiame dokumente numatomas ugdymo doktorantūros mokyklos sukūrimas. Žadama, kad ugdymo studentai, baigę Vilniaus universitetą, galės tapti ne tik tam tikros srities mokytojais, bet baigę bakalaurą, magistrą ir doktorantūrą jie turės galimybę tapti edukologijos daktarais.
„Ateities mokykloje mokytojai liks vieni svarbiausių veikėjų. Todėl mokytojo rengimas ir tolesnis profesinis augimas, turėtų būti skatinantis kurti ir keisti ugdymo turinį bei mokymo(si) procesus taip, kad būtų atsižvelgiama ne tik į besimokančiųjų, bet į planetos ateitį“, – sako S. Kairė.
” Tai šalies ir jo švietimo sistemos likimo klausimas, nes tik mokytojai parengia mokinį aukštosioms mokykloms, o šios vėliau darbo rinkoms“, – pabrėžia VU ŠA direktorė. ” Gal padėtis būtų kitokia, jei mokyklos ne gamintų darbo jėgą , o ruoštų vaikus gyvenimui ? Ugdytų Žmogų. Mąstantį, kūrybingą, sveiką kūnu ir siela. Gal tada ir visuomenė į mokytojus žiūrėtų ne į kaip vergvaldžių aptarnavimo personalą. Žmogus nėra tik darbo priemonė, pelnymosi įrankis.
Vilniaus licėjaus direktorius: teks spręsti, ko norima iš mokyklos – linksmybių ar gero mokymosi
– alfa.lt/aktualijos/svietimas/vilniaus-licejaus-direktorius-teks-spresti-ko-norima-is-mokyklos-linksmybiu-ar-gero-mokymosi/260424/
„Valstybė nedeklaruoja pagrindinių mokyklos paskirčių – mokyti ir auklėti, nors jos ir yra apibrėžtos Konstitucijoje“, – nuogąstavo geriausios mokyklos Lietuvoje direktorius”.
Tęsiasi stojimas į aukštąsias mokyklas.
Studijuoti ekonomiką KTU kainuoja 2704 eurai per metus.
Medicinos studijos stojantiems kainuoja 5135 € metams, aukštesniuose kursuose – 6572 € (LSMU).
Šeimos turi veržtis diržus arba imti paskolas.
O dabar – dėmesio.
Vilniečiai Austėjos Landsbergienės “Vaikystės soduose” už darželinuko ugdymą be maitinimo su stojamuoju mokesčiu turi mokėti 7640 €.
O tos pačios savininkės Mortos mokyklos gimnazistams be maitinimo, pavėžėjimo, išvykų, kelionių ir ugdymo priemonių, be uniformos ir egzaminų, už ką reikia primokėti papildomai, kainuoja 8460 €.
Per 2020 metus “Vaikystės sodas” gavo pajamų
3 665 718 € ir uždirbo pelno 1 191 066 €.
Šauniai sekėsi ir “Karalienės Mortos mokyklai”. Pajamos
3 911 103 €, pelnas 933 348 €.
Pas landsbergius, dieną naktį kovojančius už “demokratines vertybes”, darželiai daug brangesni už universitetinį išsilavinimą ir kelis kartus rentabilesni už monopolinius prekybos tinklus.
Su kiekvienais metais jų gerovė vis kyla.
Kokia krizė? Reikia tik grynuosius uždrausti, kad, kai bankai bankrutuos, visi liktų basi ir priklausytų nuo valdžios malonių.
O už visa kita žmonės susimokės, niekur jie nedings.
Vilnius pagal aukščiau išvardintus skaičiukus jau seniai “okupuota” teritorija, tai – “kita Lietuva”, tik kalba ta pati, kaip Rytų Ukrainoje.
“Galima būtų į “kitą Lietuvą” jau ir vizas išdavinėti”, – sako Algimantas R.
“Lietuvoje vis labiau įsitvirtina diktatūra. Kaltė – kolektyvinė. Kančia – visuotinė. Komunizmas užprogramuotas kartotis. Atėjo laikas pajusti pavojų, – rašo Jurga Lago, – metas išjungti kvailą optimizmą, nes Europa skęsta.
Pilnos gatvės “spalvotų laisvių”, išsiviepusių belyčių žmonių. Klesti tolerancija beprotybei.
Į valdžią sulipa “paveldėtojai”, vidutinybės, nieko neišmanantys niekšeliai.
Grįžta planinė ekonomika.
Auga biurokratų kasta. Nestabdomai pučiasi valstybinis sektorius. Didysis verslas dar sugeba “vartytis”. O mažasis, privatus verslas, suvokia viena: jei ir kils trečiasis pasaulinis karas, tai pirmiausia jis kils tarp privataus ir valstybinio sektoriaus.
Menas pavirto propaganda. Bereikšme abstrakcija.
Žmonės vertinami ne pagal profesionalumą, o pagal pažintis, nepotizmą, ideologiją, įtikimą sistemai, pagal padų laižymą valdžiai. Grįžta “kyšiai” ir “ryšiai”.
Valstybė apžiojo viską – privatumo vis mažiau, kontrolė vadinama gerove. Grynųjų pinigų naikinimas yra valdžios siekiamybė.
Puolamas tikėjimas. Grįžta tai, ką skatino sovietai.
Ardoma šeima.
Dirbtinai maišomas pasaulis – tautos, kultūros, lytys.
Komunizmo statytojai renkasi Lenino NEP’ ą – palieka kažkiek ekonominės laisvės, bet rezultate jos mažėja. Vienintele laisve ir laime tampa pinigai.
Prakutę turtuoliai tampa naujaisiais guru, nors daugelio nagai sukišti į vakdišką kišenę ir į valdiškas paramas – kyšius, ryšius.
Smulkusis verslas išeina į pogrindį – mažas jaukias kepyklėles su šeimininkais už baro keičia didelės korporacijos. Nes tik gigantai gali atlaikyti 200 kontroliuojančių institucijų virš savo galvos, komunistinius mokesčius bei korupciją”, – sako Jurga.
“Alternatyvuąją ekonomiką biurokratai vadina senoviškai – “juodąja rinka”. Slėpti mokesčius tampa svarbiausia išgyvenimo sąlyga. Biurokratams būtinai reikia smaugti verslą ir tuos mokesčius surinkti. Slėpti mokesčius tampa ne tik svarbu, bet ir garbinga.
Ir vėl viskas iš pradžių – iki griūties.”
Laisvas žodis – užsmaugtas. Jau ir socialiniams tinklams iškilo grėsmė – čia jau sėdi naujieji “Pavlikai Morozovai”, kurie turi įgaliojimus reguliuoti, drausti, blokuoti, užčiaupti, nutildyti.
Atsirado klausimų, kurių viešai negalima kelti. Draudžiama apie tai rašyti, kalbėti, viešinti.
“Žodžio laisvė atimta. Kartais mes patys ją atiduodame, kai nusprendžiame, kad “geriau patylėti”, – sako Kristina, – žodžio laisvę atiduodame tada, kai už kampo bailiai žiūrime,
kaip doroja mūsų bendramintį.
Visa tai pakerta laisvos visuomenės pagrindus.
Griaunami žmonių gyvenimai dėl neįtikusius nuomonės ar nepatogios kritikos.”
Valdantieji elgiasi ciniškai, destruktyviai.
Turėtume jausti pareigą netylėti, kai už ištartą žodį linčiuojamas kitamintis, kai suvedinėjamos sąskaitos, kai reikalaujama sisteminio paklusnumo.
Žiauriausia, kad visa tai vykdoma už mokesčių mokėtojų pinigus.
Atsirado nauji diktatoriai ne tik valdžioje, bet ir pramogų pasaulyje, kai bausmes nustato jau ne teismai, o sistemos “chalujai”. Kai pramogų pasaulio “diktatoriai” nurodo, kam negalima nuomoti arenų, kieno dainų negroti radijuje ir valstybinėse ir miesto šventėse, kurios vyksta už mokesčių mokėtojų pinigus.
Ir niekas nedrįsta stoti į teisybės pusę.
Tai yra režimas.
Vis mažiau langų iš diktatūros beprotnamio atsiveria į visuomenės pusę.
Neišmokę istorijos, būsime priversti ją pakartoti.
( Nuomonė)
“Kaltė – kolektyvinė . Kančia – visuotinė”. Taikliai.
Švietimo sistemos naikinimas – tai irgi valstybės naikinimas iš vidaus. Ne šiaip Kremlius Ukrainoje švietimo ir mokslo įstaigas griauna. Iš vaikų bus atimta bent keletas metų lavinimo. O mes per tiek metų nesusigriebėme, kad nuo mokyklos reikia pradėti statyti valstybę ant kojų, neleisti kitiems kištis į mūsų švietimą, mūsų jaunimo ugdymą.