Kazlų Rūda – miškų kraštas, kurį verta aplankyti

Valstybinių miškų urėdijos Kazlų Rūdos regioninio padalinio miškininkai didžiuojasi savo krašto istorija, giliais miškininkystės papročiais ir kviečia miestelėnus bei miesto svečius pasivaikščioti pažintiniuose miško takuose, sužinoti apie brolių Kazlų lydytą geležies rūdą, aplankyti muziejų, kuriame galima susipažinti su miškininkystės papročiu bei pamatyt įspūdingus Tado Ivanausko muziejuje kurtus eksponatus.

Miško muziejus

Miškų apsuptoje Kazlų Rūdoje 1919 m., buvo įkurta Kazlų Rūdos miškų urėdija, kurios būstinė iš pradžių buvo Šalniškės kaime, tačiau vėliau, 1938 metais krašto miškininkai persikėlė į naująjį pastatą pačiame Kazlų Rūdos mieste.

Šiandien šiame mediniame name įrengtas Kazlų Rūdos miškininkų istoriją menantis, miško augmeniją ir gyvūniją pristatantis muziejus, kurio sumanytojas – tuometinis bandomojo miškų ūkio gamybinio susivienijimo generalinis direktorius, nusipelnęs miškininkas Juozapas Zigmantas Paltanavičius.

Muziejuje pristatoma Kazlų Rūdos miesto istorija, lankytojai supažindinami su urėdijos veikla, įžymiais miškininkais, jų darbo ypatumais bei kultūrine veikla.

Taip pat rodomos įspūdingos miško gyvūnų bei paukščių parodos, kurias sukūrė Tado Ivanausko muziejaus taksidermistai.

Muziejuje veikia mokomoji klasė, kurioje pasakojama apie miško auginimą, jo teikiamą naudą, lankytojams suteikiamos žinios, kaip teisingai prižiūrėti mišką.

„Šio muziejaus paroda – viso kolektyvo komandinis 8 metų darbas, nes darbuotojai buvo pasiskirstę, kas kokią dalį turi paruošti, visi, kas kiek galėjo rinko medžiagas parodoms“, – apie muziejaus sukūrimo istorija pasakoja miško muziejuje ekskursijas vedantis Valstybinių miškų urėdijos Kazlų Rūdos regioninio padalinio gamtotvarkos žinovas Redas Rutkauskas.

Miško takas

Visai šalia muziejaus driekiasi pažintinis miško takas, kuris išsiskiria miško žvėrelių skulptūromis, tikroviško dydžio partizanų žeminės maketu, „Vokiškais kalnais“ bei masinių renginių vieta, kurioje įrengti krašto istoriją bylojantys maketai – geležies lydymo rudnelė bei medžio anglių deginimo stirta.

„Prasideda Kazlų Rūda nuo Brolių Kazlų rūdos liejyklų, pirmiausiai reikėdavo pasiruošti anglį, tam naudojama anglies deginimo stirta.

Toliau tą anglį dėdavo į geležies lydymo krosnį – rudnelę ir lydydavo tokia tvarka: sluoksnis anglies, sluoksnis pelkės rūdos, anglies, rūdos ir t.t., kol gaudavo metalą.

Panašių liejyklų mūsų krašte apie 7 priskaičiuota. Kadangi brolių Kazlų buvo 6 ar tai 7, ir visi buvo atsiskyrę, kiekvienas po savo liejyklą turėjo, – įdomią krašto istoriją pasakoja Redas Rutkauskas.

Toliau keliaujant taku galima pailsėti prisėdus ant jame įrengtų suoliukų, ilgesniam laikui sustoti poilsiavietėje, praturtinti savo žinias sustojus prie aprašomųjų stendų, įlipus į apžvalgos bokštelį pažiūrėti į miško augaliją iš aukščiau.

Pažintinį miško taką galima apvažiuoti ir dviračiu, visas tako ilgis – apie 6,5 km.

Buktos miškas

Valstybinių miškų urėdijos Kazlų Rūdos regioninis padalinys didžiuojasi ir dar viena gausiai lankoma vieta – Buktos mišku ir gamtiniu-pažintiniu taku vinguriuojančiu pro saugomą, senais dūlančiais medžiais apvirtusią miško glūdumą.

Buktos miškas – viena iš UNESCO „Žmogus ir biosfera“ biosferos rezervatų tinklo vertybių. Taip pat šis miškas yra „Natura 2000“ teritorija, svarbi paukščiams bei natūralioms gyvūnų ir augalų buveinėms.

„Lietuvos mastu šis miškas ypatingas, nes jame yra skroblynų buveinės, o tai nėra būdinga vidurio ir rytų Europoje.

Taip pat šiame miške gausu retai Lietuvoje sutinkamų gebenių lipikių“, – sako VMU Kazlų Rūdos vyriausiasis miškininkas Ramūnas Mažėtis.

Buktos miškas – labai natūralus ir išskirtinis Sūduvos miškas, garsėjantis vertingais, tik pietvakarių Lietuvai būdingais liepiniais skroblynais, kitomis lapuočių ir mišrių miškų bendrijomis, retomis gyvūnų, augalų ir grybų rūšimis.

Visais metų laikais jame galima aptikti ką nors naujo ir netikėto. Dėl to Buktos girią ypač vertina botanikai ir gamtininkai.

Buktos gamtinis-pažintinis miško takas

Buktos Gamtiniame-pažintiniame take galima iš arti pamatyti saugomas miškų buveines: skroblynus, aliuvinius miškus, pelkėtus lapuočių miškus, pabuvoti kertinėje miško buveinėje, iš arti stebėti mažai kur išlikusias retąsias augalų rūšis, susipažinti su miško paukščiais.

Vien tik žolinių augalų čia suskaičiuojama daugiau nei 500.

Buktos gamtinis-pažintinis takas – tai 2 km ilgio pažintinis pasivaikščiojimas ratu einančia trasa.

Įdomiausiose tako vietose įrengta apžvalgos pakyla bei 8 aprašomosios lentelės, kuriose galima susipažinti su skroblynais, aliuviniais miškais, pelkėtais lapuočių miškais, su tako aplinkoje augančiomis ir gyvenančiomis augalų bei gyvūnų rūšimis. Užmirkusiose vietose nutiesti lieptai.

Amalvos gamtinis-pažintinis takas

Netoli Buktos miško telkšo Amalvos pelkė – ji didžiausia visoje Suvalkijoje. Susipažinti su pelke galima pasivaikštant 121 m. ilgio pėsčiųjų taku, kuriame įrengti aprašomieji stendai pasakoja apie pelkės istoriją, gyvūniją bei augaliją.

Pažintinio tako pradžioje įtaisyta apžvalgos platforma, nuo kurios atsiveria nuostabi Amalvos pelkės panorama bei tolesnis Žuvinto biosferos rezervato kraštovaizdis.

Amalvos pelkėje gyvena arti šimto rūšių paukščių, o specifinė pelkių aplinka daro įtaką gyvūnijai, todėl čia galima sutikti pelkinių satyrų, paprastųjų angių, briedžių ir vilkų bei kitų žvėrių, kuriuos įdomu pamatyti gamtos mylėtojams.

Daugiau žinių apie Valstybinių miškų urėdijos veiklą: www.vmu.lt.