Botanikai tyrė išskirtinę Būktos girios augalų rūšį

Rugpjūčio 2 ir 3 dienomis į Žuvinto biosferos rezervatą, tirti ir pasigėrėti išskirtine gegužraibinių augalų rūšimi, elbiniu skiautalūpiu, Epipactis albensis Nováková et Rydlo, susirinko botanikai ir gegužraibių mėgėjai iš Lietuvos, Lenkijos ir Estijos.

Botanikų ir rezervato žinovų komanda skiautalūpių aptiko ir visai naujose radvietėse. Kelios dešimtys retenybių žydėjo, ruošėsi žydėti ar jau baigė Buktos miško vakariniame pakraštyje, Dalginės miške – ką tik paskelbtoje naujoje Natura 2000 teritorijoje.

Reikia nemenko atidumo, kad tarp pipirlapių, garšvų, pelėžirnių, baltašaknių, kitų skroblyno žolynų lapų pastebėtum šį ganėtinai kuklų bet išskitinį augalėlį.

Kai kurie skiautalūpiai, ypač augantys mažiau įprastose vietose, pasitaikė visai mažyčiai – vos 5 cm aukščio stiebelis su ovaliais, lancetiškais lapais; net ir žydintys augalai gali būti labai maži.

Nors aptikome ir grakščių, gražiai žydinčių, kone pusės metro aukščio augalų. Atrodo, ši drėgnesnė vasara palankesnė skiautalūpiams, nei pernykštės sausros.

Buktos giria yra nutolusi nuo artimiausios atskirtos šios rūšies radimvietės pietryčių Lenkijoje apie 450 km, o iki arimiausio pagrindinio arealo pakraščio – Lenkijos pietuose esančių kalnų, daugiau nei 700 km!

Gegužraibinių šeimos augalai – „orchidėjos“ visame pasaulyje susilaukia daug mėgėjų ir profesionalų dėmesio ir yra gana gerai ištirti, todėl surasti naują rūšį pasiseka gana retai. Tai jau 38 gegužraibinių rūšis Lietuvoje.

Šio skiautalūpio mokslinis rūšies pavadinimas albensis, kaip ir neseniai suteiktas lietuviškas, yra susijęs su Elbės upe, kurios slėnyje aptikta rūšis pirmą kartą aprašyta.

Tai nedideli augalai, jų aukštis svyruoja nuo 7 iki 40 cm, tačiau dauguma augalų – smulkūs ir sunkiai pastebimi tarp kitų žolinių augalų.

Žiedai nedideli, apie 7 mm dydžio. Tai jau penktoji skiautalūpio genties rūšis aptinkama Lietuvoje, tačiau iš kitų išsiskiria tuo, kad pražysta viena vėlyviausių, yra savidulkiai, o žiedai neturi specialių kryžminiam apdulkinimui skirtų prisitaikymų.

Dauguma žiedų taip ir lieka pilnai neišsiskleidę, vamzdelio pavidalo. Rūšies individai dažniausiai pasirenka tamsokus skroblynus su ąžuolu ar liepynus.

Elbinis skaitalūpis, ypač augdamas labai toli nuo arealo, yra saugotinas kaip išskirtinė rūšis. Lenkijoje, Čekijoje ji yra Raudonųjų knygų sąrašuose.

Būtų labai gerai ją matyti ir Lietuvos raudonojoje knygoje. Nors dabartinėms radvietėms Žuvinto biosferos rezervate niekas negręsia, tačiau gal jų yra ir kituose nesaugomuose Žuvinto apylinkių skroblynuose.