Tęsinys. I dalis ČIA, II dalis ČIA, III dalis ČIA, IV dalis ČIA, V dalis ČIA.
Įvadas
Šio Vydūno novelės tema – žmogaus likimas.
Ši tema labai domino Vydūną („Likimo kilmė“, „Slėpiningoji žmogaus didybė“, „Žvilgis į gyvenimo gelmes: gyvenimas – kelionė tobuluman“, „Žmonijos kelias“). Per savo gyvenimą jis patyrė ne vieną likimo smūgį. Vingiuotas buvo ir jo mylimos Lietuvos likimas.
Jo žodžiai apie likimą stiprūs ir pilni skausmo: Likimas viską sudarkė. Užgriuvo ir viską išnaikino. Likimas yra, be abejonės, didžiausias žmogaus, žmonijos nevidonas. Likimas kaltas dėl visos nepalaimos, visų gyvenimo skausmų.
Jis nenusakomas ir nepaaiškinamas: Nežinai, iš kur jis tave užniks, kokiu būdu tave užpuls. Visuomet ir kiekvienam jisai kitoks. Nėra du žmogu, o būtų juodu brolis ir sesuo, vyras ir moteris, bernelis ir mergaitė, kurių likimas būtų visiškai vienokias. Tik tame jis tas pats, kad jis kiekvienam skaudus yra.
Aišku, Vydūnas ieškojo atsakymo į visus šiuos klausimus.
Išskirsime Vydūno idėjas apie žmogaus likimą, kurios užima centrinę vietą novelėje.
Pasak Vydūno, žmogus yra likimo vergas tik tol, kol yra ribotas, visiškai priklausomas nuo konkrečių aplinkybių, tik savimi besidomintis, iš visos begalinės gyvenimo ir pasaulio įvairovės išskiriantis tik savo mažą gyvenimą ir tik juo besirūpinantis. O tapęs vieningas su žmonija ir gamta, žmogus tampa nepriklausomas nuo atskirų savo gyvenimo aplinkybių ir nuo likimo vingių. Tikrasis žmogus yra ta jėga, kuria pasaulis gražinamas, kuria jis peršviečiamas ir tobulinamas, kuria… vedama į Amžinybę („Likimo kilmė“).
Galingos ir prakilnios dvasios žmogus tarytum visą savo aplinkenybę iškelia į prakilnumą. Tokiu būdu tūli, pasiduodami tam, kas gražu, skaistu, teisu ir dora, ir nežinodami tarnauja gražiausiu ir švenčiausiu būdu kitiems ir juos veda pažangos ir palaimos taku. Galiausiai jie tuomi ir tarnauja visai žmonijai. Su dvasišku kiekvieno sustiprėjimu ir visa žmonija, kad ir dar tiek menkai, pakyla („Likimo kilmė“).
Novelė „Du likimai“ apie tai.
Novelė
Ninka su senele turi skubiai palikti savo gyvenamą kaimą. Du jos vyresnieji broliai ir tėvas jau žuvo nuo vokiečių rankos. Užnuodyta strėle sunkiai sužeistas vokiečių didikas von Gehrenas. Pasklido gandas, kad tai padarė vienintelis gyvas likęs Ninkos brolis. Jis ieškomas. Jokių abejonių, kad vokiečiai kiekvieną akimirką gali ateiti mergaitės ir jos senelės.
Prieš kelionę mergaitė užmiega ir susapnuoja keistą sapną. Jame baisus tamsus karys ir stebuklinga šviesioji moteris jai pranašauja likimą. Mergaitė sužino, kad jai lemta išgyventi du likimus: vieną – tamsų, pilną nelaimių ir skriaudų, kitą – laimingą, kupiną šviesos ir džiaugsmo.
Keistas buvo jos sapnas.
Jos sapne tamsus ir niūrus kambarys, kuriame ji miegojo, jau nebebuvo mažas ir siauras. Jis tapo labai erdvus, platus ir aukštas. Be to, atrodė, kad jis toliau platėja ir aukštėja.
Staiga Ninka išvysta prie lovos stovinčią baltai apsirengusią aukštą, nuostabiai gražią dieviškąją moterį šviesiu spinduliuojančiu veidu.
Paskui mergaitė pamato už jos nugaros, prie pat durų stovintį milžiniško ūgio tamsų vyrą. Jis stovi toliau, prieblandoje, pasirėmęs dideliu, sunkiu arbaletu. Jo veidas raudonas. Jis apsirengęs kaip medžiotojas, tamsiai žaliais drabužiais. Iš pradžių Ninka netgi pamano, kad tai vienas iš pono von Gehreno sargybinių ir kad jis atėjo būtent jos. Vyriškis žiūri į Ninką, neatitraukdamas sunkaus, niūraus žvilgsnio.
Ir staiga milžinas prabilo. Jis ne kalbėjo, o riaumojo. Atrodė, kad jo balsas skamba iš toli, atsimuša į Kartuvių kalną, į mūrines pilies sienas ir sugrįžta su aidu.
Jis išpranašauja mergaitei nelaimingą, tragišką likimą. Sako, kad jos laukia daug vargo, daug neteisybės, kad jos laukia gyvenimas, pilnas nesibaigiančio skausmo, didžiulių nusivylimų, žmonių abejingumo, jų buko žiaurumo, begalinės neapykantos, nenugalimo savanaudiškumo. Jis pranašauja jai trumpą gyvenimą ir ankstyvą mirtį.
Jis sako, kad šis likimas – bausmė už jos ir jos šeimos nepaklusnumą vokiečiams, už jų maištingumą:
Tu mirsi, nes būdama niekas, būdama vergė išdrįsai suardyti Dievo nustatytą tvarką – sumanei, kad esi lygi kilmingiesiems. Ir už tai tu mirsi.
Stipriai sukrėtė Ninką šie šiurkštūs ir negailestingi žodžiai, ji pradėjo nenumaldomai verkti. Ir tada nuostabioji moteris apkabino ją.
Nuostabus šios stebuklingosios moters aprašymas. Štai kaip aprašomas jos drabužių baltumas:
O nuostabioji moteris vilkėjo švytinčiais baltais, aukso siūlais siūtais drabužiais. Akinantis buvo jos rūbų baltumas…
Tai buvo stebuklingas baltųjų lelijų baltumas.
O gal tai buvo ne lelijos, o ką tik iškritusio pirmojo sniego baltumas?
O gal tai buvo ne lelijos ir ne sniego, o vaikiškai nekaltos ankstyvojo pavasario snieguolės baltumas?
Moteris paglosto Ninkai plaukus ir pradeda tyliai kalbėti.
Ji patvirtina milžino žodžius apie tragišką Ninkos likimą, bet kalba apie kitą, laimingą, jos likimą, kurį jai irgi lemta išgyventi ir dėl kurio, nepaisant visko, jos gyvenimas bus laimingas.
Stebuklingosios moters pasakojimas apie šį antrą, laimingą, likimą – tai nuostabus meninis ir filosofinis pasakojimas apie du kiekvieno žmogaus likimus.
<…> Ninka! Mieloji!..
Aš tau pasakysiu, kas yra šis prie durų stovintis grėsmingas milžinas.
Jį, kaip ir mane, atsiuntė dievai.
Aš esu tavo laimingas, o jis yra tavo skausmingas likimas.
Taip, Ninka. Kiekvienas žmogus turi ne vieną, o du likimus. Abu jie visada su juo, jo širdyje. Abu veda jį per visą jo gyvenimą.
Tau tik gimus, tik pirmą kartą įkvėpus, dvi dieviškosios būtybės, du žemiškojo gyvenimo likimai jau stovėjo tau iš kairės ir iš dešinės.
Daug vargo tau teks patirti. Daug neteisybės paruošė tau tavo tamsusis likimas. Jis tau bus negailestingas.
Tavęs laukia gyvenimas, pilnas nesibaigiančio skausmo. Tu patirsi didžiulių nusivylimų. Susidursi su žmonių abejingumu, jų buku žiaurumu, begaline neapykanta, nenugalimu savanaudiškumu.
Bet visą laiką greta būsiu aš – tavo šviesusis likimas. Tu patirsi, kad tavo likimas ne tik skausmingas, bet ir kartu laimingas.
„Kaip tai!?“ – pagalvojame mes. Kodėl du likimai? Mes gi žinome, kad kiekvienas žmogus turi tik vieną. Toliau baltoji moteris paaiškina, kas yra tas antras, laimingas, likimas.
Taip, Ninka! Dievo pasiaukojimas ant kryžiaus, kuris kvailiams atrodo beprasmis ir gėdingas, kartu yra ir didysis likimas. Tai laimingas, kupinas didžiausio pasiaukojimo, meilės ir išminties didysis likimas. Jis irgi laukia tavęs.
Žinok, kad tikroji kiekvieno gyvenimo esmė – šie du likimai. Tau skirtas ir vienas, ir kitas. Tavo gyvenimas bus pilnas kančios ir skausmo. Bet kartu jis bus kupinas aukščiausios dieviškosios laimės.
Ir abu likimai reikalingi, kad pasitarnautum ir padėtum amžiniesiems dievams jų kūryboje.
Tamsusis karys papasakojo tau apie tavo nelaimingą, tragišką likimą.
O aš tau papasakosiu apie tavo šviesųjį likimą.
Tu bėgi nuo vokiečių. Taip lemia tavo tamsusis likimas.
Bet kartu tai ir šviesusis likimas. Iš tikrųjų tu ne bėgi, o keliauji į miško gilumą pas senuosius miško dievus. Miško gilumoje tau skirta bendrauti su jo dvasiomis. Iš jų tau skirta sužinoti, ką galvoja ir jaučia miškas, medis, vėjas, saulė. Tu išmoksi jų kalbą. Tu pažinsi jų išmintį.
Tūkstantį kartų nustebsi. Tūkstantį kartų susižavėsi, žiūrėdama į pūkuotą medžio lapą, į rasos lašą ant žolės stiebo, į bitę, prigludusią prie gėlės, į tankią lapiją, kuri apipils tave ką tik praėjusio lietaus lašais.
Tai tavo šviesusis likimas, kurio nieks iš tavęs neatims.
Kiekvienas lašas tau kels susižavėjimą. Ir šis susižavėjimas atvers tau didžiąją išmintį. Tu suprasi, pamatysi, kad kiekvienoje žolytėje slypi visas pasaulis: ir miško pievelė, kurioje ji auga, ir visas bekraštis miškas, ir visas begalinis pasaulis. Ir kiekvienoje žolytėje tu įžiūrėsi jos dvasią: žolės dvasią, pievos dvasią, miško dvasią ir viso pasaulio dvasią.
Ir viena žolelė tau pasakys apie tave ir pasaulį daugiau nei tūkstantis knygų.
Kaip minėjome, Vydūnas sakė, kad žmogaus vienybė su pasauliu išlaisvina jį nuo aklos priklausomybės nuo savo likimo, jis nustoja būti mažas sutrikęs žmogelis ir tampa žmonijos ir visatos žmogumi. Ir baltoji moteris pasakoja Ninkai, kaip šis laimingas likimas pakeis ją:
Šis žinojimas užpildys tavo sielą ir ji taps dar gražesnė, dar turtingesnė, dar platesnė.
Tai tavo šviesusis likimas, kurio iš tavęs nieks neatims.
Žiūrėdama į žolelę, tu pamatysi tai, ko nemato kiti. Pamatysi, kad pavasario žolė yra, kaip ir tu, vaikas ir kad ji, kaip ir tu, stebisi nuostabiu pasauliu. Jai malonu, kai nematoma vėjo ranka glosto ją, dėl to ji lenkiasi ir išsitiesia kartu su vėjo bangomis.
Ir tu įžvelgsi kitus dalykus, kurių nemato kiti. Pamatysi, jog ji, ši žolelė, kaip ir tu, laiminga, kad gyvena šiame pasaulyje.
Kai tai suvoksi, įvyks naujas stebuklas. Staiga ji ir visa žolė aplinkui taps dar žalesnė ir pasaulis suspindės naujomis puikiomis spalvomis.
Tada suprasi, kad žalia žolės spalva ir dangaus mėlynumas yra laimės spalvos ir vieversėlio daina aukštumoj yra laimės daina. Tai laimė, kad esate, kad gyvenate, kad kvėpuojate, kad matote visą tą nuostabų pasaulį.
Patikėk, šito iš tavęs nieks neatims.
Ir tu išgirsi, kaip žolė dainuoja tavo vardą. Tu patirsi naują, anksčiau nepažintą džiaugsmą.
Vydūnas manė, kad vis geresnis pasaulio pažinimas neatsiejamas nuo meilės jam. Toliau novelėje puikiai aprašoma ši meilė:
Ir suprasi, kad visada mylėsi šį pasaulį. Tu gyvensi su visu tuo ir visa tai gyvens tavyje. Laimės ašaros suspindės tavo akyse, kai matysi, kaip auga žolė, kaip vėjas siūbuoja medžius, kaip saulės spindulėlis prasiskverbia pro lapiją ir uždega tamsią žemę.
Ir tu suprasi, kad visada mylėsi šį pasaulį.
Taip pat suprasi, kad tavo siela apima viską.
Saulė šviečia geltonai, dangaus gelmė mėlyna, žolė sodriai žalia, o nakties tamsa juoda. O tavo sieloje telpa viskas. Ji yra kaip vaivorykštė – šviečia visomis pasaulio spalvomis.
Visa tai užpildys tave. Tu jau negalėsi kvėpuoti be viso to, negalėsi gyventi nei be šios žalumos, nei be to žydrumo.
Tavo gyvenimas iš pilko, pilno nelaimių ir skriaudų taps be galo šviesus ir gilus.
Ir tada tau atsivers didžiausia išmintis. Tu suprasi, kad visas pasaulis yra tavyje ir viskas iki pat paskutinio žolės stiebo ir ant jo žvilgančio rasos lašelio yra pripildyta didžiosios prasmės. Suvoksi, kad šiame pasaulyje nėra nieko beprasmio ir nereikalingo.
Ir tavo mintys, ir tavo žodžiai bus kupini išminties. Žmonės su nuostaba žiūrės į tave. Jie manys, kad esi paslaptinga žynė, išmintinga, ne tokia, kaip visi kiti, kad gali bendrauti su aukščiausiaisiais dievais. O iš tikrųjų tu būsi tokia pat, kaip ir visi šie žmonės, tik sugebėsi kur kas daugiau.
Tu tikrai galėsi tai, ko negali kiti. Gebėsi bendrauti su visu pasauliu, su jo siela. Kaip ir aplinkiniai, gyvensi mūsų pilkoje ir žiaurioje kasdienėje realybėje, kaip ir kiti, turėsi tik vieną gyvenimą. Bet kartu gyvensi nuostabiame daugiaspalviame pasaulyje, kuriame yra dvasios bei dievai ir kuriame tau skirta tūkstantis gyvenimų. Ir, patikėk manimi, šis antras puikus pasaulis toks pat realus.
Vydūnas tikėjo, kad „sąmonėjimas“ – vis gilesnis gamtos ir pasaulio pažinimas – taip pat neatsiejamas nuo meilės kiekvienai gyvai būtybei ir meilės žmogui. Nuostabioji moteris pasakoja ir apie tai:
Ir tada tavo sieloje sužydės nuostabiausias sugebėjimas. Tai sugebėjimas suprasti kitą būtybę. Žvelgdama į kiekvieną augalą, kiekvieną būtybę pamatysi jų nuostabią sielą ir nepaprastą grožį. Tai suteiks tau dar nuostabesnį gebėjimą suprasti žmones, pamatyti kiekvieno jų sielą ir jos grožį, pamilti kitą žmogų. Jų nebeskirstysi į gerus ir blogus, draugus ir priešus, protingus ir ne, tau naudingus ir nenaudingus. Pamatysi kiekvieno jų nuostabų pasaulį. Ir pajusi troškimą padėti jiems, pasidalyti su jais savo turtais, atverti jiems savuosius pasaulius ir įeiti į jų pasaulius. O su tuo jausmu ateis ir noras mylėti kiekvieną žmogų, kad ir koks jis būtų.
Ir toliau pateikiamos mintys, itin svarbios ir Vydūnui, ir novelės autoriui, ir jos pagrindinei veikėjai. Tai mintys apie visų jų skausmą – vokiečius ir jų santykius su lietuviais.
Žinok, kad šį nuostabų gebėjimą bendrauti su pasaulio dvasiomis anksčiau turėjo ir vokiečiai. Bet jų sieloje tamsusis niūrusis karys nustelbė viską. Jis užvaldė vokiečių sielą. Jų meilę ir pagarbą pasauliui nugalėjo noras jaustis jo valdovais, domėjimąsi kitu žmogumi pakeitė panieka jam, meilę gamtai užgniaužė siekis užkariauti ir išnaudoti ją, o užuot nuoširdžiai domėjęsi kitomis tautomis jie paskelbė save išrinktaisiais.
Ir jų pasaulis tapo tuščias. Vokiečiai pamiršo kito žmogaus pažinimo laimę. Jie pamiršo nuostabų žavėjimosi kitu jausmą, kada kitame žmoguje tau staiga atsiveria netikėto grožio pasaulis. Vietoje šio nuostabaus pasaulio jie mato tik vergą ar laukinį, užuot žavėjęsi juo, jaučia panieką jam ir pasididžiavimą savimi, užuot mokęsi iš jo, perėmę jo neįkainojamus dvasinius turtus, jie tik siekia sunaikinti jame tai, kas iš tikrųjų vertingiausia ir svarbiausia.
Mintys apie vokiečius tampa ir mintimis apie mus, dabartinius žmones, apie mūsų civilizaciją, apie tą kainą, kuri sumokėta už technikos pažangą, ir apie mūsų ateitį.
Tamsusis karys gali daug ką. Jis gali užkariauti naujas žemes, sukurti neįtikėtino sudėtingumo galingą techniką, įgyti turtų ir valdžią, bet jo siela tuščia.
Vokiečiai viską pasaulyje vertina tik pagal vieną matą – mano ar ne mano. Sielos tuštumą jie bando užpildyti vis naujais užkariavimais. Jų dievas – jėga ir valdžia.
Vokiečių pastoriai liepia jiems mylėti vieniems kitus. Bet vokiečiai to negali. Juk viskas skiria juos vienus nuo kitų, viskas supriešina: nuopelnai ir nuodėmės, interesai ir siekis būti aukštesniam už kitus, charakterių ir patirties skirtumai. Jie nesugeba įžiūrėti kitų žmonių grožio, nemato begalinių jų sielų pasaulių. Už ką gi jiems mylėti artimą?
Tau, Ninka, ir tavo tautai skirta sužadinti šią sielą, atgaivinti ją.
Pabaiga
Kas pasikeis skaitytojo sieloje, jam išgyvenus kartu su Ninka šį keistą sapną, šias dvi pranašystes?
Tikriausiai skaitytojas – tipinis šiuolaikinis žmogus, susirūpinęs karjera ar verslo reikalais. Ko gero, jis panašus į Vydūno pavaizduotą „geidulų žmogų“, kurio nuotaika, savijauta, pasitenkinimas savimi ir gyvenimu priklauso nuo daugybės įvairiausių kasdieninių rūpesčių. Jis tikisi, kad kada nors išspręs jas ir tada bus laimingas. Tačiau, tam pagaliau įvykus, kažkodėl jaučia ne laimę, o tuštumą…
Perskaičius novelę, didžiausias atradimas jam bus tai, kad galima ir reikia būti laimingam ne retkarčiais, o visada, kad galima ir reikia būti tokiam net ir turint rūpesčių.
Perskaitęs novelę, šis žmogus pirmą kartą gyvenime pagalvos, kad, nepaisant visų jo rūpesčių ir nesėkmių, jam pasakiškai pasisekė. Jis pagalvos, kaip jam pasisekė, kad jis apskritai gyvena šiame pasaulyje. Jis pagalvos, kaip pasakiškai jam pasisekė, kad jis gyvena fantastiškai gražioje ir įdomioje planetoje, kad gali gėrėtis jos grožiu.
Jis pagalvos ir apie tai, kokiu įdomiu laiku jam pasisekė gyventi, kiek daug įdomaus jam pavyko patirti ir pamatyti. Jis pagalvos apie nepaprastai įdomius žmones, su kuriais teko susitikti ir bendrauti. Jis su dėkingumu pagalvos apie žmones, kurie jam padėjo.
Ir vėl jam į galvą ateis ta pati mintis: „Kaip man pasisekė! Koks laimingas žmogus aš esu! Juk galėjau jų ir nesutikti.“ Kokios mažos ir nereikšmingos yra visos tos problemos, su kuriomis susiduriu, palyginus su ta didžiule laime, kuri man teko.“
Paskui jis tikriausiai pagalvos apie tūkstančių tūkstančius žmonių, kurie neturėjo tokios laimės ir viso to nematė.
Tačiau dar didesnę nuostabą skaitant novelę jam sukels kitas atradimas. Pasirodo, toks požiūris ne tik leidžia būti laimingam, bet ir atveria kelią į kitus žmones ir pasaulį.
Jis supras, kad medis, kurį jis mato, ne tik malkos. Jis visų pirma Medis – fantastiškas, nuostabus, be galo įdomus gamtos kūrinys. O žmogus, kurį sutiko, – ne tik pavojingas konkurentas. Jis visų pirma Žmogus su tokiais pat troškimais, problemomis, baimėmis ir norais, kaip ir jis pats. Jis Žmogus, kurį būtų labai įdomu geriau pažinti, iš kurio galima daug išmokti, su kuriuo būtų įdomu bendrauti.
Pagaliau, didžiausias atradimas būtų tai, kiek jį praturtins šis naujas požiūris, koks įdomus, spalvingas ir laimingas taps jo gyvenimas.
Ir jis panorės tapti Vydūno žmogumi.
(Bus daugiau)
