A. Navys, M. Sėjūnas. Putinas, Putino brolis dvynys

Pasikalbėkime. Šįkart, kaip seni bičiuliai, kaip žmonės, kurie neturi vienas nuo kito ko slėpt. Einantys tuo pačiu keliu daugelį metų, todėl tyloje, nes viskas jau pasakyta.

Bet vis gi.

Pasakyk, tik atvirai, ar ir Tu apsidžiaugei pasirodžius žinioms, kad mirė Dmitrijus Kovtunas, Litvinenko žudikas? Galbūt net suplojai rankomis?

Blogis juk atidavė galus, galima ir pasidžiaugt, ar ne? Ar ir Tu, kaip dauguma, lauki Putkos mirties? Jis mirs greitai, o gal ir nelabai.

Informacija apie Putlerio būklę pasiekia ir dirgina Tave lyg erzinantis kepamos duonos su česnaku kvapas.

Kaip ir visai nieko, kai valgai pats, ir dar su alum, bet tuoj tampantis „ką jie ten blia degina“, kai sklinda iš pirmame aukšte gyvenančių kaimynų buto.

Mintis apie Putlerio mirtį tapo pridegintų riebalų tvaiku, kabančiu virš makdonaldo. Iš mados neišeinančia preke. Jau vasara, o žiemos pardavimai nestoja.

Kai Putinas mirs, daugelis plos. Nusiramins. Džiaugsis. Nurašys jam visus karo nusikaltimus. Kaip ant kokio Sorošo sukars visus šunis.

Būtent todėl tragedija, tik kur kas didesnė, ir vėl pasikartos. Nes Putinas sąlyginai niekuo dėtas. Kaltas jis lygiai tiek, kiek mes jam atrišom rankas. Ir net ne jam, o visai Kremliaus „opričninai“: GRU praporščikams, FSB leitenantams, armijos generolams ir visokiems naryškinams, kurių perykla yra Maskolija.

Mes nuolat kartojam tas pačias klaidas ir jas užprogramuojam ateičiai, nes praradom gebėjimą mąstyti, matyti perspektyvą. Mes nebeturime istorinės atminties.

Joje atsivėrė spraga kaip tarp Vytauto ir Kudirkos giesmės.

Mūsų gebėjimas suvokti istorinius įvykius ir jų sąsajas, ypač Vakaruose, yra nudilęs kaip devyniasdešimtųjų Abidas treningas iš Kinijos už penkis litus.

Mes šiaip ne taip išmokstam kelias datas ir tuo užbaigiam pažintį su dulkinai nereikalingais istorijos faktais. Mes mąstome apie įvykius tik šių dienų šviesoje, dažnai nenorėdami ar negebėdami įžvelgti sąsajų.

Priežastingumo ryšių ir visuomenės raidos – net mūsų pačių šalyse, ką ten bekalbėt apie Rusiją – pažinimas trumpas ir vienadienis kaip hamburgeris greito maisto restorane. Pašildžius suvartoti per pusvalandį, o nesuvalgius – išmesti.

Nieko čia nuostabaus, mus įpratino viską greitai vartot. Mes norime maksimalaus malonumo čia ir dabar, ir mūsų tempai, atleisk už citatą, tapo kaip katėms krušantis.

O čia dar tas atsibodęs, iki gyvo kaulo įgrisęs, karas Ukrainoje, virtęs kasdienine rutina. Šešios trisdešimt žadintuvas, nes aštuntą prie staklių darbe. Mes persisotinom ja kaip česnakine duona, aptekusia riebalais ir gumine ryte.

Pastebėjai?

Nesikrimsk, tai yra visiškai normalu, faktų lavina nužmogina pačius baisiausius gyvenimo momentus. Mes matom skaičius, tačiau nematom žmonių, kol tai nepasibeldžia asmeniškai į kiekvieno iš mūsų duris. Prie Charkovo iškartais šunimis, kuriems gyviems buvo nudirta oda.

Automobilio numeriu, pritvirtintu prie kryžiaus šviežiai supiltame kape, nes niekas nežino tų žuvusių žmonių vardų ir pavardžių. Iššaudytomis karvėmis pakėlėse, suplėšytais civilių kūnais Kramatorsko geležinkelio stotyje.

Tai visiškai natūralu, nes žinoti apie karą faktus arba žinoti istorines datas ir pamatyti tai iš arti, pažinti, suprasti – nesulyginama.

Mes žinom, kad fašizmas ir komunizmas – blogis, bet pažinti, suvokti jų veikimo principus – visai kas kita.

Ir kenčiam mes būtent dėl pažinimo ir suvokimo stokos. Nes mes nepažįstam Putino, mes nepažįstam Putino Rusijos.

Nesąmonė, greičiausiai sakai Tu, visi iki vieno supranta, kad Putinas absoliutus blogis, o Kremlius mirtinai pavojingas.

Tačiau taip mes mąstome tik šiandieniniame greito politikos maisto restorane.

Tik šiandien ir tik jums, mūsų lankytojai, greitajame meniu – Putino karas su Ukraina!

Mano drauge, Tu pamiršai, bet vakar dienos meniu buvo kitas. Jame irgi buvo Putinas, bet gerasis, jis mums patiko.

Mūsų, Vakarų, valstybių vadovai stengėsi visais būdais tvirtinti ryšius su juo ir Rusija, plėsti ekonominį bendradarbiavimą, o Aljansas svarstė, gal ir ne visai rimtai, Putino norą priimti Rusiją NATO nare.

Kad dujos būtų pigesnės, ir pienas keliautų į Maskvą be apribojimų.

2010-aisiais ir Rusija, ir Putinas, regis, buvo kiti. Na, truputį ten gal žudė čečėnus, truputį pakariavo Gruzijoje. Bet dar nedaug. Ne per daug. Tiek, kad mums labai jau norėjos draugaut ir to, kas nepatogu, nematyt.

Kad Putinas žudikas pamatėm staiga ir visais informaciniais pabūklais pratrūkom: taip – nevalia!

Ypač garsiai šaukia tiek, kurie anuomet Putino kažkodėl nepažino. Dabar jie tapo ekspertais – madinga – ir tvirtina, kad nuvertus Putiną viskas Rusijoje pasikeis.

Deja, taip nebus. Putinas yra tik vadybininkas, atstovaujantis valdančios mažumos, Rusijos „elito“ pageidavimus ir planus.

Rusijos spectarnybų ir armijos generolų produktas, KGB klerkas, vaidinantis kietą bičą sukčių ir zekų rate. Jis toleruojamas, nes visiems patogu.

Nemenkinam Putino, bet problema – ne tik jis. Problema yra mūsų santykis su tuo, kas vyksta šalia, o svarbiausia – kas vyksta mūsų galvose.

Ar mes nematėm ar apsimetėm, kad nematom, kai Putinas su savo generolais, o prieš tai – Jelcinu ir kartu su juo, vykdė patį baisiausią čečėnų tautos genocidą?

Degino kaimus, skerdė vaikus, jų motinas ir senelius, iki pamatų griovė miestus? Kur mes buvom tada? Kodėl mes neišėjom į gatves su Gruzijos vėliavomis, kai Rusija užpuolė šią šalį? Du kartus.

Kodėl mes žiūrėjome į skaičius suvestinėse ir projektavome Nord Stream – 2, nors per tuos aštuonis metus Donbase galvas padėjo 14 tūkstančių Ukrainos žmonių?

Ne, bičiuli, Litvinenko žudikų mirtis, ir paties Putino mirtis yra niekas. Apskritas nulis. Kitas Putinas, kiti žudikai jau laukia eilėje prie raudonojo inauguracijos kilimo.

Ir visai nesvarbu, kokią galvą po Putino iškiš drakonas, nesvarbu, kokią galvą mes nukirsime; svarbu, jog gyvas liks pats drakonas.

Patikėk, visai nesvarbu, kokios galvos styro iš drakono kūno: Dvornikovo, Patruševo, Gerasimovo, Šoigu – vietoj šių išaugs šimtai naujų, tokių pat, o gal ir dar baisesnių prievartautojų ir žudikų, karo nusikaltėlių ir teroristų galvų.

Laiku pažinę Putiną, mes būtume iš anksto pasiruošę. Iš anksto aprūpinę Ukrainą ginklais, nukirtę dujų ir naftos čiuptuvus, užsukę korupcinių pinigų srautus, pasodinę nupirktus politikus ir šiandien karo, tikriausiai, būtų nebuvę.

Tačiau tam mes turėjome pradėti ruoštis prieš dvidešimt metų, kai Putinas mums atrodė kitoks, toks gal ir visai nieko. Antras po Klintono.

Nebedarykim klaidų. Supraskim, kad kiekvienas naujas ateinantis Putinas yra dabar nueinančio Putino brolis dvynys.

Mes privalom išmokti matyti būtent taip, kol Rusija mirksta kraujyje ir atgailos procesas net hipotetiškai nėra prasidėjęs.

Tau brukama gerojo Putino mintis yra kelis kartus šildytas, seniai atšalęs hamburgeris, kurį būtina – ir jokiu būdu neragavus – išmesti į savartyną.

Nuoširdžiai dėkojame mus skaitantiems ir kitaip jau parėmusiems. Tik Jūsų, brangieji, dėka, esame visiškai nepriklausomi ir galime sakyti būtent tai, ką galvojame.

VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūra, LT447300010172065624.

Mūsų rašinius perskelbia kitos žiniasklaidos priemonės, tačiau mes jokio atlygio už tai neimam. Jūs – vieninteliai rėmėjai.