Pristatyta virtuali paroda „Kompozitoriui, vargonininkui, dirigentui Jonui Dambrauskui – 130“

Virtualioje parodoje – nuotraukos iš asmeninio muziko archyvo, muzikos kūrinių rankraščiai, susirašinėjimo su kolegomis ir bičiuliais dokumentai.

J. Dambrauskas Varšuvos muzikos instituto direktoriaus E. Mlynarskio kvietimu, remiamas klebono K. Čepano studijavo Varšuvos muzikos institute: vargonavimo mokėsi pas M. Surzyriski, kompozicijos – pas K. Šymanovski (Szymanowsk), taip pat mokėsi ir diriguoti. Mokslus šiame institute (vargonų klasę) baigė 1917 m.

1918–1920 m. vargonininkavo ir mokytojavo Kaltinėnuose (Šilalės rajonas), Valkininkuose (Varėnos rajonas), čia rengė chorus, rengė koncertus ir teatralizuotus muzikinius vaidinimus. 1922–1946 m. dirbo Kauno Valstybės teatro, Lietuvos operos ir baleto teatro orkestro artistu, chormeisteriu.

1922–1939 m. vadovavo Kauno įgulos bažnytiniam chorui. 1923–1928 m. Kaune vadovavo draugijai „Gabija“ ir jos chorui.

1946–1950 m. Kauno universiteto, 1951–1952 m. Kauno politechnikos instituto studentų choro vadovas. Respublikinės dainų šventės konkursuose su paruoštais chorais 1946 m. pelnė antrąją vietą, 1950 m. – pirmąją.

Sukūrė operą „Valdovas“ (1943 m.,  neišliko), oratoriją „Pro hominibus“ (1936 m.), „Patetinę kantatą“ (1967 m.), choro ir solo dainų, giesmių, dramos spektaklių, bažnytinės muzikos.

Harmonizavo daugiau kaip 100 liaudies dainų. Redagavo ir instrumentavo M. Petrausko operą „Eglė žalčių karalienė“ („Eglės“ pavadinimu pastatyta 1939 m.; pats dirigavo).

Išleido dainų rinktines „Uliojo bitelė“ (1962 m.), „Rūtelė rūta“ (1968 m.), „Dainos chorui“ (1977 m.). Nuo 1945 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos narys.

Apdovanotas „Šaulių žvaigždės“ medaliu ir Gedimino ordino palydo garbės ženklu (1939 m.), 1962 m. suteiktas nusipelniusio meno veikėjo

Virtualią parodą iš Lietuvos literatūros ir meno archyve J. Dambrausko fonde saugomų dokumentų parengė Emilija Vaiginytė.