M. Kundrotas. Kur ta Rusijos opozicija?

Mes, vakariečiai, mėgstame sapnuoti idiliškus vaizdelius. Vienas tokių – apie Rusiją. Maždaug – spustelėsime sankcijomis, dar sykį spustelėsime, ir į gatves išeis minios, kurios nuvers kruviną Vladimiro Putino režimą, ir ateis opozicija, kuri per kelias dienas, mėnesius ar metus padarys Rusiją kitokią. Humaniškesnę, demokratiškesnę ir draugiškesnę kaimynams.

Šiuo klausimu dažnai svyruojama tarp dviejų kraštutinių vaizdinių. Pirmasis jų – kad visa rusų tauta (su visomis tautinėmis mažumomis) – beviltiškai sugedusi ir verta tik sunaikinimo. Kitas – kad siaurutis režimo klanas laiko po prievartos jungu absoliučią normalių žmonių daugumą – normalių, be abejo, mūsiška, vakarietiškąja prasme.

Pastarąjį vaizdinį dar pastiprina įsivaizdavimas, kad Rusijoje masiškai klastojami rinkimai, o iš tiesų žmonės ten – už laisvę, teisingumą ir taiką.

Žvilgtelkime į akis faktams. 2011 m. Dūmos rinkimų dieną judėjimas „Balsas“ („Golos“) užfiksavo 7800 pranešimų apie pažeidimus, 2016 m. Dūmos rinkimų dieną – 3768 pranešimus, 2018 m. prezidento rinkimų dieną – 3236 pranešimus. 2021 Dūmos rinkimuose rasti 5788 pažeidimai. Itin kuklu rinkimams, kuriuose dalyvavo nuo 52-jų iki 73-jų milijonų piliečių.

Regis, dabartinio režimo stabilumo priežasčių reikia ieškoti sudėtingesniuose reiškiniuose, nei visur daugiau ar mažiau pasitaikantis balsų klastojimas.

Antras svarbus klausimas – ar rusai išties turi platų pasirinkimą? Šiuo metu parlamentinę opoziciją sudaro sovietinio kirpimo komunistai, socialdemokratinė „Teisingoji Rusija“, šovinistinė Liberalų demokratų partija ir liberaliai konservatyvi partija „Naujieji žmonės“. Visos jos esminiais klausimais, o pirmas iš tokių šiandien – Rusijos invazija į Ukrainą, balsuoja išvien su prezidentine „Vieningąja Rusija“.

Neparlamentinė opozicija – liberalus nacionalistas Aleksejus Navalnas, liberalios partijos „Jabloko“, „Parnas“ ir Augimo partija, tiesa, pasisako prieš šią invaziją, bet iš jų tik Augimo partija atstovaujama Dūmoje, kur turi lygiai vieną balsą, o kitos – už parlamento ribų.

Kas sąlygoja, kad parlamente atstovaujamos tik daugiau ar mažiau prorežiminės jėgos, o „Vieningoji Rusija“ jau trečiąsyk surenka konstitucinę daugumą?

Į tai atsako „Balso“ statistiniai tyrimai. Prieš paskutinius Dūmos rinkimus „Vieningoji Rusija“ žiniasklaidoje paminėta 21987 kartus, Komunistų partija – 17428 kartus, „Teisingoji Rusija“ – 14543 kartus, liberalai demokratai – 8976 kartus. Lygiai toks eiliškumas atsispindėjo rinkimuose.

Tolesnis eiliškumas, lyginant su rinkimų rezultatais, galėtų stebinti. Po liberalų demokratų rikiavosi „Jabloko“ – 8517 paminėjimų, toliau – konservatyvi partija „Tėvynė“ – 4207, tik tada – „Naujieji žmonės“ – 3862 paminėjimai, nuo jų vos atsiliko Augimo partija – 3621 kartai. Tad kodėl parlamentinę frakciją gavo būtent „Naujieji žmonės“?

Atsakymas pateikiamas kitame „Balso“ tyrime. Lyginant teigiamos, neutralios ir neigiamos informacijos proporcijas „Naujieji žmonės“ gavo 97% teigiamos informacijos, kai net „Vieningoji Rusija“ – tik 79,88%. „Jabloko“ partijai teko tik 42% teigiamos informacijos ir 29% – neigiamos, Augimo partijai – 75% teigiamos informacijos, o apie „Tėvynę“ teigiamos informacijos duomenų išvis nėra.

Taigi, padaryta viskas, kad alternatyvus elektoratas iš daugybės partijų rinktųsi režimo draugus. Už keturias kitas partijas balsavo anksčiau apdoroti lojalistai, nes žiniasklaida joms dirbo jau nuo seniau.

Kodėl žiniasklaida tokia tendencinga? Į tai atsako faktai, kam ji pavaldi. 2017 m. duomenimis valstybė kontroliavo 51% Pirmojo kanalo akcijų: 38,9% – per valstybinę įmonę „Rosimuščestvo“, 9,1% – per valstybinę įmonę „TASS“, 3% – per valstybinę „Ostankino“ įmonę. Dar 25% priklausė Nacionalinei media grupei, kurios direktorių tarybai vadovauja glaudžiai su V. Putinu siejama Alina Kabajeva.

NTV priklauso įmonei „Gazprom-media“, kurios motininė įmonė – „Gazprom“, o joje virš 50% akcijų kontroliuoja valstybė. Kanalai Rusija-1, Rusija-2, Rusija-24 ir RTR-Planeta priklauso Visos Rusijos valstybinei televizijos ir radijo kompanijai, kuri savo ruožtu priklauso valstybei.

TV-Centro kanalo steigėjas – Maskvos miesto savivaldybė per Turto departamentą, jam priklausė virš 99% įstatinio kapitalo. Dabartiniai akcininkai – slepiami. Generalinė direktorė – Julija Bystrickaja, 2014 m. Ukrainos įtraukta į nepageidaujamų asmenų sąrašą dėl pozicijos Ukrainoje vykdomo karo klausimu.

Akivaizdžiai režimui patikima persona. Dar du populiarūs kanalai iš esmės kontroliuojami jau minėtos Nacionalinės media grupės – tai Penktasis kanalas (72% akcijų) ir REN TV (82% akcijų).

Taigi, pagrindiniai federaliniai kanalai arba kontroliuojami valstybės, arba su režimu susijusių įmonių bei įstaigų. Akivaizdu, jog tokiomis sąlygomis patogu manipuliuoti politine informacija, ją pateikiant tendencingai arba tiesiog nutylint. O pasak opozicijos ir alternatyviosios žiniasklaidos šia galimybe mielai naudojamasi, įskaitant rinkimų kampanijų laiką.

Politikos ir žiniasklaidos suaugimas – tikroji dabartinio politinio žemėlapio priežastis. Politiniai subjektai, iš esmės prieštaraujantys režimui, išstumti į visišką užribį.

Žmonės balsuoja taip, kaip yra informuoti. Taip kad vargu, ar verta tikėtis, kad artimiausiu metu Rusijos politika nors kiek keisis. Nebent įvyktų perversmas, kurį galėtų surengti V. Putiną supantys oligarchai, tačiau net jeigu jie nuspręstų keisti Rusijos vidaus ar išorės politiką, reiktų labai daug laiko, kad pasikeistų pati tauta.

Būtų naivu manyti, kad Rusija – kažin kuo išskirtinė šalis, kalbant apie žiniasklaidos ir politikos sąaugas. Vakaruose žiniasklaidos magnatai, kad ir mažiau priklausomi nuo valstybės, priklauso nuo politinių klanų, kurių dauguma simpatizuoja vienai politinei krypčiai, šiandien identifikuojamai liberalų vardu.

Taigi, Rusijoje liberalai yra marginalai, Vakaruose – valdančioji sistema. Bet pats reiškinys – informacinės manipuliacijos, lemiančios rinkimų ir valdžios tendencijas – identiškas abiem atvejais.

Žinoma, svarbu saugotis ir kito kraštutinumo – visuotinio rusų tautos smerkimo už režimo nusikaltimus. Kitaip mąstančių žmonių Rusijoje yra, tegul jų ir mažuma.

Kol tautoje yra bent vienas išskirtinis žmogus, bet kokie visuotiniai tautos apibendrinimai bus klaidingi. Vis dėlto vyraujanti tendencija – tokia, kad absoliuti dauguma yra tokia, kokia yra – totalitarinė ir imperinė. Ir mes dėl šios šalies dar ilgai turėsime bėdų.

Autorius yra politologas