V. Justickis. Vydūno idėjos V. Falkenhano novelėse apie aisčius (II)

Tęsinys.  I dalis ČIA.

Vydūno filosofinis palikimas gausus. Savo autobiografijoje jis mini svarbiausius veikalus: „Visatos sąranga“, „Slaptinga žmogaus didybė“, „Mirtis ir kas toliau“, „Žmonijos kelias“, „Mūsų uždavinys“, „Likimo kilmė“, „Gimdymo slėpiniai“, „Tautos gyvata“ ir „Sąmonė“.

Ten pat jis mini savo filosofinių idėjų šaltinius. Jis rašo, kad jose kiek paimta teosofų manymo ir senovės bei Rytų tautų filosofavimo (Vydūnas apie savo amžių ir darbą).

Panašiai kalbėdamas apie savo pagrindinį veikalą „Sąmonė“ jis rašo, jog skaitydami jo kūrinį mokslinti žmonės pastebės, kad jame atsispindi visokių amžių žmonijos mąstytojų išmanymai, prasidedant nuo senųjų indų, egiptiečių, persų, graikų ir vėlesnių tautų išminties mylėtojų ir einant iki mūsų laikų. Minėtini ypačiai paskutinių metų Vokietijos manytojai. Visi jie šviesino tuos regesius, kurie man augo iš pat mažų dienų.

Taigi negalime Vydūno priskirti kuriai nors filosofinei mokyklai ar srovei.

Jis sėmėsi iš visų, bet kūrė savo.

Daug įdomesnis yra klausimas, kaip jis naudojo šias idėjas. Prieš tai pateikta citata apie jo filosofijos šaltinius baigiasi nuostabia fraze: Visi jie šviesino tuos regesius, kurie man augo iš pat mažų dienų.

Taip, jis viską skaitė ir viską naudojo. Tačiau nė vienas iš paminėtų filosofų nebuvo tas, kas „atvėrė“ jam akis, pranešė jam naujas tiesas, apie kurias jis anksčiau neįtarė.

Priešingai, susipažindamas su jų veikalais, Vydūnas jau turėjo savo aiškią nuomonę ir kiti filosofai tik „šviesino“ tai, ką jis ir be to manė. Jis panaudojo tik tai, kas atitiko jo jau turėtą nuomonę.

Tai labai svarbus dalykas. Prisiminkime, kaip apskritai daromas mokslas.

Kadaise Niutonui uždavė klausimą: „Jūs padarėte tokius svarbius atradimus. Kur Jūsų genialumo šaltinis?“

Niutonas atsakė: „Tikrai nesu joks genijus. Esu vidutinių gabumų žmogus. Savo atradimus padariau dėl to, kad aš, mažas žmogus, stovėjau ant milžinų pečių.“ Milžinai – tai ankstesni mokslininkai, tokie kaip Aristotelis, Ptolemajas ir Kopernikas.

Šis puikus Niutono pasakymas paaiškina, kaip daromas mokslas. Kad ir koks genialus būtumėte, ką nors pasieksite tik atsistojęs ant ankstesnių mokslininkų pečių. Ir kitos kartos mokslininkai taip pat galės ko nors pasiekti tik atsistoję ant jūsų pečių. Jie remsis tuo, ką nustatėte, ir žengs kitą žingsnį…

Tačiau Vydūnas kitoks. Jo idėjos gimė kitaip. Jos gimė dar iki susipažįstant su ankstesniais mokslininkais. Iš jų jis panaudojo tik tai, ką ir pats galvojo. Visos idėjos brendo jo sieloje nuo pat mažų dienų.

Aptardamas idėjų, išdėstytų savo pagrindiniame ir brandžiausiame filosofijos kūrinyje „Sąmonė“, kilmę, Vydūnas rašo: Žinau tačiau žmogų, kuriam jau vaiko metais augo supratimas tokių dalykų klausimams. O toliau jam tas nuolatai dar aiškėjo. Savo esmę jis kitaip nujautė, nei liepia paprastas mąstymas. Tam žmogui rodėsi, tarsi giliausias jo vidus būtų šviesa ir jis gimęs iš šviesos. Stačiai tikėjo parėjęs į gyvenimą iš paties sąmoningumo.

Taigi pamatinės jo mokymo idėjos ne perskaitytos storose knygose ar mokslinėse apžvalgose, ne išgirstos iš kitų, ne išprotautos. Viskas kilo iš vidaus, viskas atnešta su savimi.

Savo idėjas jis pagrindžia ne mokslinių tyrimų rezultatais, jos pagrindžiamos kitaip. Pasak jo, jų teisingumo įrodymas – tai tiesos jausmas, kurs nušviečia manytoją.

Tarp kitko, gerai žinomas Vydūno gan skeptiškas požiūris į mokslo galimybes pasakyti ką nors apie žmogų, jo esmę, prigimtį, paskirtį, vietą pasaulyje.

Nestebina, kad neretai tenka išgirsti, jog Vydūnas ne filosofas, o „kultūros veikėjas“, „mokytojas“, „švietėjas“, „kovotojas“, „pranašas“.

Tačiau Vydūnas skyrėsi ir nuo jų. Jis tikrai nebuvo vienas iš nesuskaičiuojamų pranašų, kurie sužinojo tiesą iš aukščiau. Jis nebuvo ir aiškiaregis, kuris atneša tiesą iš „praregėjimų“ ir „vizijų“.

Vydūno pozicija kitokia: tai, kas yra manyje, yra ir kituose žmonėse; aš tik vienas iš tų žmonių, kurie tas tiesas ryškiau mato. Tiesa visados būna žmonių, turinčių aiškų būties suvokimą, kuris padeda gyvai patirti Didįjį Slėpinį. Šie žmonės mato ir žmogaus būties kelią. Iš individualios sąmonės jis veda per didesnį sąmoningumą į kosminę ir visa apimančią sąmonę.

Taigi, Vydūnas ne „atneša“ naujų tiesų, o tik padeda žmonėms pamatyti tai, ką jie jau savyje turi, bet ne visi pamato.

Buda, prieš 2600 metų pradėjęs skelbti savo mokymą, susidūrė su pasipriešinimu. Žmonės, kuriems jis bandė aiškinti savo atrastas tiesas, sakė jam: „Pas mus ateina daugybė mokytojų ir kiekvienas dėsto savo tiesą. Dabar atėjai tu ir irgi kažką dėstai. Kodėl mes turime tikėti būtent tavimi?“

Buda jiems atsakė: „Jūs ir neturite manimi tikėti. Turite patys galvoti. Kai gaunate aukso luitą, visada patikrinate, nuplaunate, pjaunate, spaudžiate, kol įsitikinate, kad tai tikras auksas. Tą patį turite daryti ir su tuo, ką jums sakau.“

Tai nebuvo vien žodžiai. Budos tikėjimas, visų pirma, nukreiptas į žmogaus gebėjimą protauti, jį iškreipiančių mąstymo būdų, prietarų atsikratymą. Buda buvo tikras, kad jeigu žmogus geba objektyviai protauti, jei nieks neiškreipia jo mąstymo, jis pamatys tai, kas yra iš tikrųjų.

Lygiai taip pat Vydūnas apeliuoja į paties žmogaus supratimą.

Apibūdindamas savo idėjų šaltinį, Vydūnas rašė: Be abejo, svarbu aiškiai pastebėti visus įvykius, kurie veikia jusles arba nors joms yra prieinami, vartojant tam atitinkamas priemones. Bet, norint suprasti būtyje pasireiškiančias galias, reikia dvasios žvilgiu apimti jos visumą ir įsižiūrėti į pagrindinius jos bruožus ir į žmogaus vietą visame gyvenime. Būtent taip, žvelgiant dvasios žvilgsniu, pamatoma tai, ko žmogus paprastai nemato ir kas sukelia jau minėtą tiesos jausmą, kurs nušviečia manytoją.

Knygoje „Likimo kilmė“ Vydūnas vaizdžiai aprašo, kaip veikia šis dvasios žvilgsnis – iš gelmių pareinantis išmanymas:

Neišmanysime gyvenimo slėpinių norėdami juos sugauti savo kūno pajutimais. Bet jų šaknis nutveriame sąmoningai pastoję anose gelmėse, iš kur pareina išmanymas. Tuomet į gyvenimo vidaus pusę galime žvelgti.

Tai, berods, žmogus tik iš lengvo teišmoksta. Vienok tuomet jam ir vis daugiau apsireiškia gyvenimo slėpiniai. Prižengia tarsi prie užkabo. Kilstelėja jį. Ir mato, jog čia šviesa, kad ir akys raibsta į ją žiūrint.

Taigi, Vydūno pažinimo metodas yra dvasios žvilgsnis, atveriantis tiesą, kurią žmogaus tiesos jausmas patvirtina. Pažinęs šią naują tiesą, žmogus „praregi“, tampa „šviesesnis“.

Autorius yra habilituotas socialinių mokslų daktaras, kriminologas, sociologas, teisės psichologas, V. Falkenhahno sūnus

(Bus daugiau)