Novelių, idėja gimė 1940 metais Karaliaučiuje, kai jaunas vokiečių kalbininkas Viktoras Falkenhahnas atnešė savo senam draugui ir mokytojui Vydūnui storą foliantą – ką tik apgintą disertaciją.
Nieko stebėtino, kad disertacija buvo atnešta būtent Vydūnui. Jų draugystei tuo metu jau buvo 25 metai. Ji prasidėjo Tilžėje 1916 metais, kai trylikametis Viktoras pirmą kartą apsilankė pas Vydūną, iš kurio „Vadovėlio lietuvių kalbai pramokti“ jis mokėsi lietuvių kalbos.
Per tą susitikimą užsimezgusi draugystė vėliau išaugo į bendrą veiklą: juodu bendradarbiavo rengdami antrą vadovėlio laidą ir daugybę kitų Vydūno veikalų ir, svarbiausia, daug kalbėdavosi apie lietuvių tautą, jos istoriją, tradicijas ir problemas, apie pasaulį, žmogų, žmogaus pašaukimą ir vietą pasaulyje. Būtent Vydūnas paskatino Viktorą studijuoti baltistiką.
Kai reikėjo rinktis disertacijos temą, jis nusprendė rašyti apie Joną Bretkūną, prieš keturis šimtmečius gyvenusį aistringą kovotoją už lietuvių ir prūsų kultūros ir kalbos išlikimą, pirmąjį „Šventojo rašto“ vertėją. Bretkūnas taip pat buvo pirmojo lietuvių kalba parašyto religinės literatūros veikalo „Postilė“ (pamokslų rinkinio) autorius, vienas lietuvių raštijos pradininkų, pirmasis Lietuvos ir Prūsijos istorikas.
Ilgai rengta disertacija 1940 metais buvo apginta ir štai Vydūnas laikė ją savo rankose. Jis ilgai vartė storą disertaciją, žiūrėjo įvairius puslapius ir nuotraukas ir pagaliau tarė: „Mokslas gerai, jis daug pasako, bet ne viską…“ Ir patylėjęs pridūrė: „Apie tai reikėtų rašyti romaną.“
Vydūno mintis giliai įstrigo Viktoro Falkenhahno širdyje. Jis iš karto pradėjo rašyti romaną apie Bretkūną. Iš tikrųjų tuo metu būtų buvę sunku rasti žmogų, kuris būtų galėjęs geriau realizuoti Vydūno mintį.
Rengdamas disertaciją, Viktoras perskaitė apie Bretkūną viską, kas tik buvo pasiekiama. Skaitant senuosius rankraščius, jam tarytum gyvi iškildavo ano laikotarpio žmonės, jų likimai, atsiskleidė jų siekiai ir išgyvenimai. Vėliau jis pasakojo: „Esu perskaitęs apie juos viską. Medžiagą taip gerai pažįstu, kad tikrai galiu sakyti, jog žinau, kaip ten iš tikrųjų buvo, tarsi tai būtų mano paties gyvenimo prisiminimai!.. Rašant mane neša jausmo ir fantazijos banga. Tarsi plaukiu motyvų jūroje.“
Pirmas juodraštis pradingo per karą. Bet po karo darbas buvo atnaujintas. Dar trisdešimt metų veikalas buvo brandinamas ir susiformavo kaip „novelių romanas“.
Tai atspindi kūrinio ypatumą. Viena vertus, tai vientisas kūrinys. Tačiau kiekviena jį sudaranti novelė yra savarankiškas kūrinys ir gali būti skaitoma nepriklausomai nuo viso romano. Kūrinio pagrindą sudaro du novelių ciklai.
Pirmas ciklas skirtas Bretkūnui ir jo gyvenimui. 1986 metais šis novelių ciklas buvo paskelbtas („Pergalė“, 1986, nr. 5, p. 95–114). 2014 metais keletas šio ciklo novelių buvo išspausdintos „Santaroje“ („Santara“, 2014, 107/108, p. 86–99).
Kitą ciklą sudaro novelės, kurių veiksmas vyksta beveik 300 metų iki Bretkūno – XIII amžiaus pabaigoje. Tai laikotarpis, kai kryžiuočiai galutinai užkariavo Prūsiją, pavergė jos gyventojus, pradėjo masinę jų germanizaciją, negailestingai persekiojo jų religiją ir papročius.
Šių dviejų ciklų jungimas viename romane dėsningas. Reikalas tas, kad Jono Bretkūno aistra buvo aisčiai, jų gyvenimas, istorija, asmenybė, kultūra. Dėl to, norint padėti skaitytojams suprasti Joną Bretkūną, jo ryžtą ginti ir išsaugoti aisčių kultūrą, reikėjo parodyti, kuo vertingi aisčiai, kodėl jie ir jų kultūra svarbi mums, dabartiniams žmonėms, mūsų kultūrai.
Trys antrojo ciklo novelės yra išverstos į lietuvių kalbą. Jas paskelbė „Lietuvos aidas“.
Vydūno draugija paskelbė jas savo tinklalapyje. Tai novelės „Šiltos vasaros saulės ir šaltos žiemos saulės pamokos“, „Du likimai“, „Pasaulio sutvėrimas“.
Jas visas vienija pagrindiniai veikėjai – septynerių metų prūsų mergaitė Ninka (prūsų kalba šis vardas reiškia „nuotaka“) ir jos senelė – sena žynė Agūna. Abi priverstos gelbėtis nuo vokiečių.
Visas noveles jungia ir tema. Tai pasakojimai apie mergaitės išgyvenimus, dėl kurių ji pradeda vis geriau suprasti žmones ir gyvenimą, įgyja žynės išmintį ir galiausiai pasirenka žynės kelią.
Kaip minėta, Vydūnas manė, kad artimai su gamta gyvenančių ir civilizacijos nesugadintų mūsų protėvių požiūris į pasaulį, žmones ir gyvenimą apskritai buvo nepalyginti artimesnis tam reikiamam, teisingam požiūriui, kurį jis skleidė visą gyvenimą.
Trys ciklo novelės kaip tik apie tai, kaip anais sunkiais laikais, pirmykščio gyvenimo sąlygomis vaikui stebint aplinkinį gyvenimą, ieškant atsakymų į vis naujus klausimus, natūraliai augo aukšta humanistinė išmintis, apie kurią Vydūnas visą savo gyvenimą rašė, kalbėjo, kuria vadovavosi ir kuri, jo tvirtu įsitikinimu, buvo vienintelis kelias žmogui ir žmonijai.
Aplinkui siautėjo karai, prievarta, neapykanta, žmonės naikino vieni kitus. Atrodė, kad viskas, kuo didžiavosi žmonija, visos svarbiausios dvasinės vertybės – kultūra, humanizmas, sąžinė, išmintis, grožis, teisingumas – buvo bejėgiai prieš šį pasaulio gaisrą, sukeltą neapykantos, žiaurumo ir barbariškumo sprogimo.
Vydūnas manė, jog taip atsitiko dėl to, kad buvo prarastas humanistinis pradas, toks, kuriuo pasižymėjo senovės aisčiai. Jis tikėjo, kad ir germanai anksčiau jį turėjo, bet prarado, kai jų sielas pavergė savanaudiškumas, godumas, jėgos kultas ir iš to kylantis troškimas užkariauti kitas tautas.
Tiek Vydūnas, tiek novelių autorius tikėjo, kad germanams prieš šimtmečius įvykęs susitikimas su aisčiais buvo istorinė galimybė atgauti humanistines vertybes. Tačiau tuo šansu nebuvo pasinaudota. Abu tikėjo, kad aisčių užkariavimas ir jų kultūros sunaikinimas nuskurdino vokiečių kultūrą, prisidėjo prie primityvaus „vokiečio-užkariautojo“ tipo įsigalėjimo Vokietijoje, tapo Vokietijos tolesnių nelaimių šaltiniu.
Novelėse atskleidžiama atėjimo prie šių idėjų psichologija, nuosekliai, epizodas po epizodo rodoma, kaip bendravimas su savo krašto gamta ir žmonėmis dėsningai atveda septynmetę mergaitę prie pažiūrų, kurios buvo būdingos anų laikų aisčiams ir kurias skleidė Vydūnas.
Būtent apie vidinės raidos, vedančios prie Vydūno idėjų, vaizdavimą daugiausia kalbėsime šiame mūsų pranešime.
Autorius yra habilituotas socialinių mokslų daktaras, kriminologas, sociologas, teisės psichologas, V. Falkenhahno sūnus
(Bus daugiau)
per ŽR
– ziniuradijas.lt/laidos/ekspertai-pataria/kodel-musu-svietimo-sistema-gabius-vaikus-palieka-parastese?video=1
Kodėl mūsų švietimo sistema gabius vaikus palieka paraštėse? ?!!
Antraštėje „novėlėse“ – ?
Nemokšiško, neergonomiško raidžių išdėstymo klaviatūroje padarinys – vienoje vietoje sugrūstos visos 3 E kitoje – 3 U raidės. Raidės turi būti išdėstytos, kad nereiktų gaišti laiko tai į klaviatūrą, tai į ekraną žiūrint. Jos visos reikiamoje vietoje, tad klaidos nepadarysi
Kol dirbau, naudojausi programėle, leidžiančią savaip išdėstyti raides, tad išdėstydavau pagal minėtą taisyklę: paklausiausios raidės po judriausiais pirštais, be to ir į pirštų ilgį, jų vietą plaštakoje atsižvelgiama. Nežinau, gal naujuose Languose jau yra tokia galimybė (gal Tildės biuras to ėmėsi?). Senosiose rašomosiose mašinėlėse raidynas taip ir buvo išdėstomas – reikia tik tą pati ir kompiuterių klaviatūroms pritaikyti. Tikriausiai nei anglų, nei kt. didžiųjų kalbų klaviatūrų neiškraipė, tik su mažaisiais pirkėjais leidžia sau taip elgtis? Klaviatūrų gamintojai patys nesirūpins, kad į Lietuvą siunčiamose klaviatūrose būtų laikomasi klasikinių taisyklių, jei jokiai institucijai tai nerūpi. Juk turime ir vartotojų gynėjus, ir darbo inspekciją, ir Ligonių kasa gali paskaičiuoti, kiek išleidžiama riešo kanalo sindromui ar kt. ligai gydyti… O VLK inspektoriai bei gynėjai irgi gali susirūpinti dėl raidyno išdėstymo tiek kompiuterių, tiek kitų ,,išmaniakų” klaviatūrose, kai mums būdingos raidės paslepiamos po kitomis į 5 ar net 6 vietą, ir tuo skatinamas neraštingumas, nes vartotojas praranda daug laiko ir energijos, kol išm. telefone pasiekia raidę su nosine, brūkšneliu, taškeliu, varnele. Klausimas: ar tikrai tas telefonas išmanus, jei įdėti raidę ten, kur ji vartotojui geriau pasitarnauja, per sunkus galvosūkis…
Teko skaityti, kad Baltarusijoje panaikinamas mokymas lietuvių kalba ( pereinama prie mokymo rusų kalba) keliose mokyklose,esančiose lietuviškose dabartinės Baltarusijos vietovėse- Rimdžiūnuose, Giriose,Pelesoje ir kt. Ar Lietuva vis dar finansuoja mokyklas,kuriose mokoma baltarusių kalba? Apie mokymo lenkų kalba panaikinimą Baltarusijoje informacijos neradau.
Regis, kad pagal statistika Baltarusijoje lenkų kaip ir nėra, taigi veikiausiai laikoma ir mokyklos lenkų kalba nėra reikalingos. Lenkų kalba Baltarusijoje yra kaip katalikų religijos kalba, todėl, galbūt, lenkiškai vyksta tik pamaldos bažnyčiose.
Antraštėje „idejos“-?
Žmogiškosios vertybės, žmogiškasis pradas, žmonių / žmogiškoji išmintis, žmogiškumas. Bet ne, lietuvių kalba „pernelyg skurdi“, todėl rašytojai seniausiai yra įsikandę „humanizmą“ (lotynų, prancūzų) ir šito nebeišmušti. Tai kam ta lietuvių kalba išvis reikalinga?