Balandžio 27 d. minime išskirtinio mąstytojo, filosofo Justino Mikučio 100-ąsias gimimo metines. Šiai sukakčiai pažymėti Lietuvos ypatingasis archyvas parengė virtualią parodą apie J. Mikučio gyvenimą.
Mąstytojas, filosofas J. Mikutis gimė 1922 m. balandžio 27 d. Plungės aps. Platelių vls. Šateikių Rūdaičių k. neturtingų valstiečių šeimoje. Mokėsi Gintališkės pradžios mokykloje, Plungės progimnazijoje, Kretingos pranciškonų gimnazijoje.
1942 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakultetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Po pusmečio Vokietijos okupacinei valdžiai universitetą uždarius, grįžo į Žemaitiją. Mokytojavo Šiemulių (Plungės aps. Kulių vls.), Grigaičių (Kretingos aps. Platelių vls.) pradžios mokyklose.
1945 m. gruodžio 16 d. J. Mikutis buvo suimtas Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) Klaipėdos m. skyriaus.
Apkaltinus, kad palaikė ryšius su Lietuvos laisvės armijos nariais, rėmė juos maistu, Karo tribunolo buvo nubaustas 10 m. laisvės atėmimu.
Vėlesniais metais Sovietų Sąjungos institucijoms rašytuose skunduose tvirtino, kad tardomas saugumiečių buvo žiauriai mušamas, kankinamas ir priverstas pripažinti pagrindo neturėjusius kaltinimus. Kalėjo Uchtos, Vorkutos pataisos darbų lageriuose, 1956 m. vasarą grįžo į Lietuvą.
Dirbo techniniu vertėju Eksperimentiniame metalo pjovimo staklių mokslinio tyrimo institute, nes mokėjo lenkų, latvių, rusų, vokiečių, prancūzų kalbas.
Taip pat dirbo liftininku, pozuotoju Vilniaus valstybiniame dailės institute, kur intelektualus bendravimas su studentais ir žinomais menininkais virto neformaliomis J. Mikučio estetikos, literatūros, meno filosofijos paskaitomis.
Keistas, ligotas, skurdžiai apsirengęs, praėjusio amžiaus septintojo-aštuntojo dešimtmečio Vilniaus gatvėmis klajojęs, fenomenalia atmintimi, neeiline erudicija, originaliu mąstymu pasižymėjęs J. Mikutis savo samprotavimais ir įžvalgomis dalindavosi su daugeliu prie oficialios konjunktūros nesitaikiusių, naujų kūrybos formų ieškojusių dailininkų, skulptorių, poetų, rašytojų, muzikų.
Jo rašytinis palikimas kuklus, tačiau kaip mąstytojas, kalbėtojas, jis padarė nemažą įtaką Lietuvos ir kitų SSRS respublikų intelektualams, literatams, menininkams. Mokytoju bei draugu jį vadino dailininkai Leonardas Gutauskas, Antanas Kmieliauskas, Vincas Kisarauskas, Vladas Vildžiūnas, Petras Repšys, Arvydas Šaltenis, Vaidotas Žukas; poetai Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Stasys Jonauskas; kompozitoriai Vytautas Klova, Bronius Kutavičius ir daug kitų.
Sovietų lageriuose užsimezgę ryšiai su Rusijos ir kitų Sovietų Sąjungos respublikų intelektualais, rašytojais bei disidentais, nenutrūko ir po paleidimo į laisvę. Asmeniniais ryšiais su garsiais kultūros, meno, visuomenės veikėjais J. Mikutis nesigirdavo, tačiau kartą dailininkui V. Žukui prasitarė, kad norėdamas su juo pasikalbėti, poetas, rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas Borisas Pasternakas, nupirko jam pirmyn ir atgal bilietą į Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas). Tarp Rusijos disidentų sklido kalbos, kad akademikas Andrejus Sacharovas žmogaus teisių gynimo veiklą pradėjo po susitikimo su J. Mikučiu. [1]
Mirė Vilniuje 1988 m. birželio 2 d. Palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse.
J. Mikučio atminimas įamžintas Lietuvos radijo ir televizijos 1991 m. sukurtame dviejų dalių dokumentiniame filme „Agrastų vynas“ (režisierė Ramunė Kudzmanaitė, scenarijaus autorius Vaidotas Žukas, operatorius Gediminas Zalieckas), Leonardo Gutausko romanuose „Vilko dantų karoliai“, „Laiškai iš Viešvilės“, esė „Nebylus atsisveikinimas“, eilėraštyje „Justinas Mikutis“. Iki mūsų dienų išliko apie 70 įvairių dailininkų ir skulptorių per kelis dešimtmečius nupieštų J. Mikučio portretų bei nulipdytų skulptūrų.
Parodoje skelbiami dokumentai, nuotraukos, paveikslų ir piešinių skaitmeniniai vaizdai bei vaizdo įrašai saugomi Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos centriniame valstybės archyve, LRT archyve ir Vaidoto Žuko asmeniniame archyve.
Su paroda galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje arba archyvo paskyroje „Facebook“ socialiniame tinkle.
Parodą parengė – Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis.
____________________
1. Žukas Vaidotas. Justinas Mikutis – noriu jus pažadinti iš snaudulio! Bernardinai.lt 2013-01-18.
Įdomus straipsnis, vertas dėmesio:
https://www.bernardinai.lt/2013-01-21-vaidotas-zukas-justinas-mikutis-noriu-jus-pazadinti-is-snaudulio/
Prieš 9 metus Vaidotas Žukas apie Justiną Mikutį rašė:
“Pasakysiu vieną asmenį, kurio veikla jam buvo visai nepakeliama. Tai poetas Justinas Marcinkevičius – jo poezija, visuomeninė veikla, karjera ir kaip jis to pasiekė. J. Mikutis sprogdavo iš pykčio, jeigu kas nors kompanijoje prieštaraudavo, esą vis dėlto J. Marcinkevičius parašė „Katedrą“, „Mindaugą“ ir pan. Mikutis atsakydavo, kad J. Marcinkevičius buvo vienas didžiųjų ateistų – nesvarbu, ar iš įsitikinimų, ar dėl karjeros. Jis leido valdžiai naudotis savo kūryba stiprinant sovietinę ideologiją: pusė literatūrinių eksponatų LSSR ateizmo muziejuje (dabartinėje Šv. Kazimiero bažnyčioje) buvo J. Marcinkevičiaus kūryba. Padorus žmogus Atgimimo laikais būtų prisipažinęs, jog poetine kalba rašė „Tiesoje“ apie aukštą Lenino kaktą. Apie Lietuvą J. Marcinkevičiui buvo galima rašyti ir sovietmečiu, aktoriai ir žiūrovai skandavo Lie-tu-va. Bet kokia kaina? Vieni šėrė šunis, kiti dainavo apie „šviesią Iljičiaus galvą“? Nenoriu kelti mirusiųjų iš karstų, bet kalbėti apie žmogiškuosius principus – svarbu. Jeigu yra noras ieškoti tiesos ir kovoti dėl jos – reikalinga tam tikra švaros būsena. Pavyzdžiui, Romualdas Granauskas Atgimimo laikais pasisakė, kad buvo užverbuotas saugumo – ir visi nutilo, neliko jokių priekaištų. Taigi, reikalingas elementarus atsiprašymas.”
________
Cituoju iš bernardinų portalo, straipsnio “Justinas Mikutis – noriu jus pažadinti iš snaudulio!”, 2013 01 18
Jam nepasisekė: turėjo mąstyti. Dabar mąstyti nebegalima, nebėra pagrindo, viskas aišku, viskas padiktuota – reikia tik tikėti. Niekas nebemąsto ir yra laimingi.