R. Čepaitienė. Gopnikai šiapus ir anapus

Kaip tam senam sovietiniam anekdote, kur žmogus dirba vaikiškų vežimėlių gamykloje, bet kiek jų detalių namo beparsineštų, vis pavyksta susikonstruoti tik Kalašnikovo automatą… Taip ir rusijoje, kad ir kas ją bevaldytų, kad ir kaip vadas, partija ir ideologija konkrečioje epochoje besivadintų, vis išeina Kalašnikovo automatas, t.y. agresyvi, militaristinė, banditiška diktatūra.

Nors, sako, rusijos protu neįmanoma suvokti, bet tai tik tipiška naivuoliams skleidžiama dūmų uždanga. Iš tiesų viskas labai paprasta. Molinis milžinas stovi ant dviejų šleivų kreivų kojų – Imperijos ir Resentimento – ir vėl ir vėl mėgina jomis klibinkščiuoti, kartais juokindamas, o dažniausiai šiurpindamas svietą.

Imperija – tai svajos apie didybę ir galią, kurios visi turi bijoti ir gerbti (nors galiausiai pakaks tik bijoti). Geografija ir ištekliai, tiek pat neaprėpiami kaip ir baimė juos prarasti. Todėl Imperija negali sustoti, turi nuolat plėstis, užimti ir pajungti sau vis naujas žemes ir tautas, kol neatsitrenks snukiu į kumštį ir tada ims šaukti, kaip neva kažkas drįsta ją skriausti.

O Resentimentas – tai ištisas nepilnavertiškumo jausmų kompleksas, kurį savyje nešiojasi Imperijos žmogus, visada ir būtinai privalantis su aplinkiniais nustatyti aiškios hierarchijos santykius, kur arba jis yra načialniko žeminamas, arba pats kitus žemina (atskiras ir sunkus klausimas – ar visi rusai yra impercai, iš tiesų taip nemanau, bet tokių mažuma).

Tokiam žmogui niekada negana galios, įtakos, turtų, pagarbos, kad ir kiek jų sau reikalautų ir gautų. Viduje jis visuomet lieka niekaip nepasotintas ir amžinai nuskriaustas purvinų ir myžalais prasmirdusių tarpuvarčių vaikas, aplinkybių ar kitų, stipresnių ir apsukresnių, veikėjų auka, kuri niekada neatsako už savo veiksmus, kad ir ką beiškrėstų.

Auka, kuri pripažįsta tik jėgos kalbą ir pirmai progai pasitaikius privalo meluoti į akis, apgaudinėti, pulti, keršyti, draskyti, ypač negalėdama pakęsti gyvenančių geriau, tiesiog normaliai, nes pati taip niekada nesugebėjo ir nesugebės, nors slapčia pavydi, o kartais, kuriam laikui, net sugeba tai imituoti, apsimesti tokia pat kaip kiti normalūs žmonės.

Karas prieš Ukrainą yra tipiškas imperinio resentimento atvejis, kaip ir viskas šiame kare, bandomas nevykėliškai pridengti kažkokia iš lopinių sudurstyta kvaziideologija, kliedesiais apie buvusį neišvengiamu „preventyvų smūgį“ „naciams“, apie poreikį ginti „rusų pasaulį“ nuo „nevalstybės“ ir „netautos“, pavadintos „kita rusija“, kuri ir aistringai mylima, ir kartu žiauriai nekenčiama, taip stipriai, kad kova su menamais naciais pati nejučia pavirsta gopnikų nacizmu.

Ir yra kita šalis. Kuri apie buvusią imperiją ir jos legendinę galybę drįsta pasvajoti tik tyliai ir tik kai niekas nemato ir negirdi. Kuri taip pat turi stiprų resentimentą. Tik pastarasis kiek kitoks nei pirmosios šalies. Čia seniai susitaikyta su mintimi, kad „mažas esi ir pakeisti nieko negali”.

Todėl didžiausias jos politinių elitų, ir ne tik, rūpestis – kuo labiau prisitaikyti prie stipresniųjų ir galingesniųjų, ne tik iš visų jėgų mėginant jiems prisigerinti, įtikti ir patikti, bet ir padaryti viską, kad susitapatintų su jais, pavirstų jais, kas, kad tam reikės atsižadėti visko, kas dar sieja su senąja kultūra ir papročiais.

Iš čia ir tas begalinis uolumas ir net aršumas kovoje su savo pačių kalba, tradicijomis, papročiais. Vertybėmis, kurias skubu ne tik atmesti, bet ir demonstratyviai užjuokti, sutrypti į purvą, tuo pačiu visus, jas ginančius, laikant nuožmiausiais priešais, kuriems negali būti jokio pasigailėjimo.

Vardan prisitaikymo ir stipresniojo „brolio” pagyrimo ar atsainaus paplekšnojimo per petį negaila sugriauti nuosavą ekonomiką ir nacionalinius interesus, santykius su kaimynais ar net šalies ateities perspektyvas. Už visa tai svarbiau būti uolesniu bolševiku už bolševikus, genderistu už genderistus – koks skirtumas, kaip dabar vadinasi tas tikėjimas, kurį būtina šiandien šventai išpažinti?!

Užsakovas visada turi likti patenkintas, kas, kad dėl to tektų išsukioti rankas parlamentarams ir demokratinėms procedūroms, virsti visų pajuokos ar neapykantos objektu?! Ir koks skirtumas, ką apie tai pagalvos tie, ant kurių galvų vėl ir vėl bus nuleidžiamos eilinės radikalios reformos, eiliniai eksperimentai su visuomene, kuri galiausiai ir sumokės visą jų kainą.

Abiejose šalyse, dėl jų parazitinės prigimties, apie ką teko rašyti anksčiau, ilgainiui neišvengiamai ateina demodernizacija. Augantys pinigų srautai atvirkščiai proporcingi dvasios ir intelekto polėkiams.

Tik jei rusijoje, kaip kažkas iš jos opozicinių intelektualų šmaikščiai pastebėjo, šie procesai atvedė prie režimo, kuris pasižymi dujų ir naftos srautų konvertavimu į visuotinį šalies nuskurdinimą ir, to pasėkoje, gyventojų debilizaciją, tai Lietuvoje ši debilizacija pasiekiama seniai ištobulintų nemokamų ES lėšų miklaus „įsisavinimo“ schemutėmis ir bukalaurų vyriausybės nuotykiais vidaus bei užsienio frontuose.

Rezultatas galop išeina panašus, tik vietoj pilna apimtimi pagaliau atsiskleidusio gopnikų nacizmo gauname vis sunkiau menamu europietiškumu ir respektabilumu tepridengtą arkliadantį gopnikų liberalizmą, kurio įsikūnijimas, sakytume reklaminis veidas – premjerės naujasis mylimukas su savo neslepiamais kacapiškais papročiais ir retorika, pagarsėjęs pomėgiu viešai kratyti savo pričindalais, nes tai juk taip cool ir awsome.

Abiejose valstybėse nebėra nepriklausomų žiniasklaidos, teismų, spec. tarnybų, parlamentinės opozicijos. Abiejose gniaužiamas laisvas žodis, pilietinės teisės ir spauda, o protestuotojai paskelbiami „nacional. išdavikais“, tarnaujančiais priešui ir be apeliacijų persekiojami.

Abiejose įsivyrauja neliečiamųjų kasta, nebaudžiamumas ir dvejopi standartai. Tik skirtingai nuo rusijos, vis atgaminančios rytietišką despotiją, Lietuva vis dėlto dar turi galimybę, anksčiau ar vėliau, atsikratyti savųjų gopnikų. Kad ir kiek jai tai kainuotų.