S. Birgelis. Punsko ir Seinų krašto Lietuvos savanoriai ir jų likimai

Karas Ukrainoje priverčia mus naujai susimąstyti apie laisvės ir nepriklausomybės svarba mūsų gyvenime. Kiekvienas mūsų žemės gabalėlis suvilgytas Lietuvos savanorių ir partizanų krauju.

Jis galėtų mums daug ką papasakoti, bet žemė nebyli, o žmogaus atmintis trumpa. Lieka tai, kas išsaugota, užrašyta.

Kas tie Lietuvos savanoriai? Kodėl, kokių jėgų vedami jie paliko gimtuosius namus ir išėjo aukotis vardan tos, Kudirkos apdainuotos, Lietuvos?

Negalvojo ar liks gyvi, ar sugrįš namo. Jie atsiliepė į Tėvynės šauksmą. Tiems, kurie karui pasibaigus sugrįžo namo, buvo atseikėta žemės, jie susilaukė pagarbos ir valstybės globos.

Kas atgulė kovos lauke, turėjo patirti amžiną šlovę ir atminimą. Kitoks likimas buvo tų, kurie liko anapus Lietuvos sienos. Jų laukė karo lauko teismas, kalėjimas ir užmarštis.

Jie buvo tos pačios Lietuvos vaikai. Nepriklausoma Lietuva turėtų juos priimti į savo kolektyvinę atmintį.

1918 m. spalio mėn. pradėjo kurtis pirmieji savanorių būriai, kurie sudarė Lietuvos kariuomenės užuomazgą.

Gruodžio 29 d. buvo paskelbtas atsišaukimas į tautą, kviečiantis ginti Lietuvos laisvę. Savanoriams buvo pažadėtas išlaikymas, 100 markių algos per mėnesį (savanorių išlaikytiniams – po 50 markių), žemės nuosavybė.

Ne dėl kokių nors privilegijų ar asmeninės naudos į savanorių gretas stojo brandžiausias Punsko ir Seinų krašto jaunimo žiedas. Tik nedaugelis žmonių, tie, kurie pasiliko gyventi Lietuvoje, galėjo gauti savanorio statusą.

Kovoms pasibaigus, didelė dalis mūsų savanorių sugrįžo į savo gimtinę. Jie, kaip asmenys, gyvenantys ne Lietuvos teritorijoje, nebuvo Lietuvos pripažinti savanoriais ir negalėjo gauti savanorio statuso.

Punsko ir Seinų krašto lietuviai buvo aktyvūs, politiškai ir tautiškai susipratę. Jie sukruto pirmieji. 1918-ųjų lapkričio 15 d. punskiečiai mitingo metu įkūrė lietuvišką valsčių, išrinko viršaitį (Petrą Pacenką), valsčiaus valdybą ir miliciją.

Po jų sujudo Kapčiamiesčio, Kučiūnų, Rudaminos, Leipalingio parapijų lietuviai. Parapijų įgaliotinių suvažiavime, kuris vyko Seinuose, dalyvavo Kapčiamiesčio, Veisiejų, Šventežerio, Seinų, Kučiūnų, Lazdijų įgaliotiniai.

Buvo nutarta Seinuose rengti milicininkus ir savanorius, apdėti gyventojus mokesčiais.

Naujai įsteigto Punsko valsčiaus valdyba stengėsi kiek galėdama padėti atgimusiai Lietuvai: vieni aukojo maistą ir pinigus, kiti stojo į savanorių ir šaulių gretas. Norinčius ginti Lietuvą surašinėjo Punsko valsčiaus viršaitis Petras Pacenka ir tarnautojai.

Jaunuoliai turėjo pasirašyti: „Aš čia pasirašęs … kilęs iš … apskričio … valsčiaus … kaimo, gimęs … mėnesio … d. … metų, kaip pilnateisis Lietuvos pilietis, su žinia savo tėvų, niekieno neverčiamas, stoju į Krašto Apsaugos … pulką ir pasižadu, nesigailėdamas savo sveikatos, nė gyvasties, ginti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Pasižadu šventai pildyti visas piliečio kareivio priedermes, dedamas ant manęs, laikinųjų valstybės įsakymų, ginant per šiuos pasižadėtus metus laisvę ir Tėvynę.“

Negalime užmiršti tų Punsko ir Seinų krašto lietuvių sūnų, kurie kovojo ir guldė galvas dėl tėvynės laisvės. Apie juos žinome nedaug.

Nedaug apie juos rasime rašytiniuose šaltiniuose. Šiame straipsnyje noriu papasakoti apie keletą iš jų.

Motiejus Aleksa

Šis linksmas ir smarkus vyrukas vakaruškose mėgdavo ne tik smagiai pašokti ir kleviškiui duot į pakaušį. Tėvai tikėjosi, kad bus geras artojas, bet pašaukė jį tėvynė.

Motiejus Aleksa nedvejodamas stojo į savanorių gretas. Seinijos pietiniuose pakraščiuose vyravo lenkai. Jie buvo geriau įsitvirtinę, turėjo dvarininkų palaikymą.

Lenkai įkūrė net savo pašto įstaigą, turėjo savus pašto ženklus „40 groszy“, įsteigė Varviškės respubliką. Į lietuviškus kaimus ėjo jų agitatoriai, kurie kurstė vietos gyventojus.

Lenkiški komitetai veikė Lazdijuose, Berznyko, Gibų ir Krasnapolio valsčiuose. Jie steigė lenkiškas mokyklas ir atsisakė dėtis prie Lietuvos. Lenkų persvara buvo akivaizdi.

Jie buvę turtingesni, turėję daugiau ginklų, amunicijos, maisto, buvo geriau ginkluoti, tvarkingiau apsirengę.

Seinuose lietuvių milicininkų buvę mažai, o ir tie prastai ginkluoti. Jie turėjo tik kelias „berdankes“, kurioms trūko šovinių.

Motiejus Aleksa žinojo, kad negalima tikėtis Lietuvos paramos, kad Lietuva kareivių ir ginklų duoti negali, o jų pulkai tik rengiami. Kareivių trūksta pačiam Alytaus miestui ginti.

Seinuose lietuvių karinės pajėgos buvo silpnos. Jiems stigo ne tik pinigų ir ginklų, bet ir patirties turinčių karininkų, gerai apmokytų kareivių.

Tarp pasauliečių buvo tik keletas vyresnio amžiaus lietuvių inteligentų. Jie darė, ką galėjo, lankė Seinijos kaimus, ragino žmones dėtis prie Lietuvos. Daug pasidarbavo ir Seinų kunigai, bet būta taip pat tokių, kurie simpatizavo lenkams.

Įsimintinas buvo Lietuvos ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus apsilankymas Seinuose. To liudininkas buvęs ir Motiejus Aleksa. Sleževičius į Seinus atvyko 1919 m. rugpjūčio mėnesį. Jo sutikti atėjo labai daug žmonių.

Vieni norėjo pamatyti, kaip jis atrodo, kiti išgirsti, ką kalba. Aukštojo svečio apsilankymas ir dvasinis gyventojų palaikymas įvyko pačiu laiku. Po kelių dienų dėl Seinų užvirė aršūs mūšiai.

Tuoj po Lietuvos ministro pirmininko apsilankymo lenkams pavyko užimti Krasnapolį, Gibus ir Seinus. Lietuvių gretose buvo išdavikas, pavojingas Trojos arklys – Seinų komendantūros kuopos vadas, karininkas Bardauskas.

Per jį lenkų partizanai gaudavo žinias apie lietuvių karinės vadovybės planus bei lietuvių dalinių dislokavimą.

Seinuose lenkų puolimas prasidėjo 5 valandą po pietų. Lietuviai, neatlaikę puolimo, pradėjo trauktis į Lazdijus. Motiejus bėgdamas susidūrė su Radzevičium. Iš kapinių driokstelėjo šūvis.

Abu kaip vienas parpuolė ant žemės. Apsižvalgė. Prieš juos – bulvių laukas, o toliau giraitė.

„Kad tik pavyktų pasiekti miškelį, už jo – Galadusis, Lazdijai“, – galvojo Motiejus. Bet šūviai aidėjo jau ir nuo miesto pusės ir iš ant kalnelio stovinčio malūno.

„Kuo toliau, kuo toliau nuo miesto“, – galvojo jis, sukąsdamas dantis. Įšliaužė į vagas. Vagos gilios, bulvienojai aukšti.

Nesidairydamas šliaužė pirmyn. Giraitė jau čia pat, bet skausmas kaip žaibas pervėrė Motiejaus krūtinę. Akyse pasidarė tamsu. Jis aiktelėjo:

– Radzevičiau, aš gavau!

– Gali šliaužti?

– Ne, negaliu. Aš liksiu.

Radzevičius laimingai pasiekė miškelį ir saulei leidžiantis atsirado anapus Galadusio ežero. Galvojo, greitai sugrįš. Saulei nepatekėjus ėjo tuo pačiu keliu į Seinus, vedamas lenkų raitelių.

Varė jį su kitais savanoriais per Seinų miestą. Miestelėnai mėtė į juos akmenimis ir visaip pliauškė.

Nakčia Motiejų, subadytą durtuvais, rado to krašto moteriškės. Tarp jų buvo Rožė Misiukonytė iš Klevų. Ji atpažino Motiejaus kūną.

Lavonas ilgai gulėjo bulvėse, kol miesto moterys nakčia vogčiomis išnešė jį, suvyniotą į kilimą, ir be karsto palaidojo.

Buvo pranešta namiškiams, bet jie bijojo ateiti ir laidotuvėse nedalyvavo. Prie kapo moterys pasodino kelias pušaites, kad savieji rastų.

Po 50 metų Motiejaus giminaitis V. Aleksa laiške rašė: „Mes taip ir radome jo kapą, bet jokių numerių tenai nebuvo, tik mažas kryželis. Ona pasodino gėlių, apdėjo velėna…

Jei dar yra tos pušys, tai būtų galima rasti, bet jau tiek metų praėjo, kas žino, kaip ten yra. Įėjus į kapines, jos turėtų būti dešinėje į pietus, nelabai toli nuo vartų ir tako, kuris eina kapų viduriu.

Tos pušys – tai dvi prie galvos ir dvi prie kojų, o kapas vidury, bet jau gal nėra nei tų pušų, nei to kapo.“

Jonas Murauskas

Vaitakiemio kaimo sūnus Jonas Murauskas, kaip ir kiti jaunuoliai, stojo į savanorių gretas. Nežinome, kokiame dalinyje tarnavo, kur kovojo.

Pasak Suvalkuose gyvenančio valinčioko Juozo Vaznelio, Murauskas, ištarnavęs 2 metus Lietuvos savanorių gretose, grįžo į savo gimtinę. Čia buvo lenkų areštuotas.

Byloje prieš jį liudijo dvi pagyvenusios šio krašto lenkės. Murauskas karo teismo buvo nuteistas mirties bausme. Punsko klebonas Motiejus Simonaitis bandė užtarti jaunuolį, bet veltui.

Kunigui buvo leista išklausyti pasmerktojo išpažinties. Tą pačią dieną, dalyvaujant miestelio gyventojams (jie buvo prievarta į šią vietą suvaryti), Murauskas sušaudytas. Jo kūnas atiduotas artimiesiems.

Jie kitą dieną palaikus palaidojo Punsko parapijos senosiose kapinėse. Taip pasakojo prie kapinių tuomet gyvenusi Petronėlė Durtonaitė-Jakimavičienė.

Šią istoriją jai buvo papasakoję tėvai. Nors neišliko kapo žymių, savanorio palaidojimo vietą nesunku buvo rasti.

Iš archyvinių šaltinių žinome, kad savanoris Jonas Murauskas gimė apie 1897 metus Vaitakiemyje, Adomo ir Rožės (Gelažiūtės) Murauskų šeimoje.

Vedė Rožę Rudžiūtę (santuokos aktas nėra išlikęs). Vaikų turbūt neturėjo. Į savanorius stojo 1918 m. Namo sugrįžo 1920 m. rudenį. Buvo suimtas ir nuteistas mirčiai. Sušaudytas 1920 m. lapkričio 20 d.

1920 metų Punsko bažnyčios mirimų knygoje įrašyta:

1. Eilinis įrašo numeris – 156.

2. Vardas ir pavardė – Jonas Murauskas.

3. Socialinis luomas, gyvenamoji vieta – darbininkas, Punskas.

4. Gimimo vieta, data arba amžius – Vaitakiemis, 25 metų.

5. Tėvų vardai – Adomas ir Rožė Gelažiūtė.

6. Mirties vieta – Punskas.

7, 8, 9. Mirties data – 20 lapkričio 1920.

10. Mirties priežastis – užšovė priešų kareiviai.

11. Palaidojimo data ir vieta – 21 lapkričio, Trakiškiai.

12. Įregistravimo data – 21 lapkričio.

13. Pranešė – Aleksandras Baliūnas, 30 metų.

14. Įrašo autorius – kun. M. Simonaitis.

15. Pastabos – liko pati Rožė Rudžiūtė.

Tikėtina, kad kun. Motiejus Simonaitis knygoje klaidingai įrašė savanorio palaidojimo vietą. Tuo metu jau nebebuvo laidojama Punsko senosiose kapinėse, tik Trakiškių kapinėse (dabar naujosios Punsko kapinės).

Daug dešimtmečių apie šį įvykį nebuvo galima prabilti, nebent tik tarp artimųjų. Jonas Murauskas buvo net saviškių užmirštas.

Vaitakiemio kaimo monografijoje, kurią 2014 m. išleido Punsko „Aušros“ leidykla, apie jį neužsiminta. Pirmas apie Joną Murauską prabilo kraštotyrininkas Juozas Vaznelis iš Suvalkų. Jis pasirūpino, kad Punsko senosiose kapinėse būtų pastatytas atminimo kryžius.

Kryžiaus pašventinimo iškilmėse, kurios vyko 2015 m. lapkričio 21 d., kun. Marius Talutis kalbėjo: „Jonas Murauskas savo gyvenimą atidavė už Lietuvos laisvę. Tai ypatingos brandos požymis.

Tik laisvas ir subrendęs žmogus gali save aukoti kitiems. Tai asmenybės požymis. Mūsų Lietuva yra pagimdžiusi ir išauginusi daug savanorių.

Ir šiandien daug yra jaunų žmonių, kurie pasiryžę aukoti save tėvynei, stoja į šaulių organizaciją ir Lietuvos kariuomenę. Jono Murausko atminimas rodo, kokie stiprūs saitai jungia žmones su savo kraštu, su tėvyne.“

Dominykas Kuosa

Vaitakiemio kaime daug jaunuolių stojo į savanorius. Vienas iš jų buvo Dominykas Kuosa.

Dominykas Kuosa gimė 1897 metais ūkininkų Antano ir Elenos Šimilevičiūtės iš Trakiškių šeimoje. Jam dar mažam esant, tėvas išvyko į Ameriką ir dingo be žinios. Su Dominyku šeimoje augo du broliai: Antanas ir Adomas. Pastarasis buvo baigęs Smalėnų mokyklą ir Seinų gimnaziją.

Dominykas kartu su Petru Jurkiūnu ir kitais savo kaimo jaunuoliais stojo į Lietuvos savanorius. Tris mėnesius tarnavo Suvalkų lietuvių dalinyje, kurio kareivinės buvo dabartinėje Hameršmito gatvėje.

Lietuvių daliniui vadovavo karininkas Giedrys. Vėliau šis dalinys pasitraukė į Seinus. 1919 m. Dominykas dalyvavo kovose dėl Seinų. Šis miestas daug kartų pereidavo iš rankų į rankas.

1919 m. rugpjūtį Dominykas pasitraukė į Vieštartų kaimą netoli dabartinės valstybinės sienos. Apsigyveno pas ūkininkus ir tarnavo Lietuvos pasienio sargyboje.

Vėliau metams laiko išvyko apmokymui į Marijampolę. Gavęs kapralo laipsnį, grįžo į Vaitakiemį. Gimtajame kaime pradėjo skatinti jaunimą stoti į šaulių organizaciją.

Į ją užsirašė daug Trakiškių, Valinčių, Kampuočių ir Vaitakiemio kaimo jaunimo. Dominyko vadovaujama šaulių kuopa ne kartą dalyvavo susirėmimuose su lenkais.

Dominykas buvo vienas iš tų mūsų savanorių, kurių vietoj orderių už nuopelnus ar žemės nuosavybės laukė tik persekiojimai, kalėjimo vargai ir galų galiausiai – užmarštis.

1922 m. naktį lenkų kareiviai apsupo Vaitakiemio Kuosų sodybą. Motina spėjo paslėpti ginklą. Kariai įsibrovė į vidų. Prisėlino prie Dominyko.

– Kur tavo brolis? – paklausė lenkas, atkišdamas šautuvą. Jis nepažino Dominyko, nes šis buvo apaugęs barzda.

–  Svirnelyje… Miega, – atrėžė Dominykas.

Kai kareiviai nužingsniavo svirnelio link, Dominykas iššoko pro langą ir pasileido bėgte į laukus. Bėglį pastebėję kareiviai. Nuaidėjo šūviai, bet kulkos zvimbė pro šalį.

Kitą kartą Dominykui nepasisekė pabėgti. Jis buvo lenkų areštuotas. Aštuonis mėnesius kalėjo Suvalkų kalėjime. 1926 m. vėl atsidūrė kalėjime, nes jį įskundė gimtojo kaimo gyventojas.

Išėjęs iš kalėjimo Dominykas vedė Magdaleną Valinčiūtę iš Agurkių. Gyveno žmonos tėviškėje. Magdalenos tėvas Jonas Valinčius žuvo jaunas būdamas.

Kai iš Suvalkų vežė arpą kaimynui, pasibaidė arklys ir išvirtęs vežimas prislėgė Joną. Dominykas ir Magdalena užaugino 5 našlaičius ir 4 savo vaikus.

Trečią kartą Dominykas Kuosa sėdėjo kalėjime „už vokiečio“ – Antrojo pasaulinio karo metu. Vokiečiai jį uždarė už arklio iš Lietuvos parsivarymą.

Dominykas visą gyvenimą mėgo dainuoti. Dalyvavo K. Cibulsko ir bažnyčios choruose. Mėgo žvejoti Seivų ir Kampuočių ežeruose.

Mirė 1968 m. kovo 5 d. Bedirbant laukus jį ištiko širdies priepuolis.

Petras Jurkiūnas

Vienas iš tokių savanorių, kurie pasiliko gyventi Lietuvoje, buvo Vaitakiemio kaimo Petras Jurkiūnas. Jis gimė 1897 m. žemdirbių šeimoje Vaitakiemy.

Savo kaimo šviesuolio Kazimiero Mielkaus paskatintas ir jo padedamas, išmoko skaityti ir rašyti. Tėvas Andrius norėjo, kad sūnus būtų žemdirbys, bet jaunuoliui rūpėjo kiti, aukštesni, dalykai.

Petras, be abejo, dalyvavo 1918 m. lapkričio 15 d. mitinge, kuriame buvo įsteigtas Punsko lietuviškas valsčius. Šio valsčiaus viršaičio Petro Pacenkos ir savo kaimiečio Kazimiero Mielkaus paskatintas ir gavęs tėvų sutikimą, 1919 m. sausio 9 d. stojo į Lietuvos savanorių gretas.

Tarnavo 1-ojo pėstininkų Gedimino pulko 2-ojoje kulkosvaidžių kuopoje. Vėliau buvo šio pulko 5-osios kuopos vadas.

Pasižymėjo kovose su bolševikais ties Zarasais 1919 m., rugpjūčio 25 d. 1919 m. gruodį už narsą buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už tėvynę“.

Pristatymo apdovanojimui dokumente aprašomas Petro Jurkiūno žygdarbis: „1919 metų gegužės 31 dieną mūšiuose ties Kaniūkų kaimu, priešui apsupus visą pulką ir visiems panikoje bebėgant, iš mūšio lauko atnešė keturis kulkosvaidžių kaspinus, ten paliktus kulkosvaidininkų.

Be to, žygio metu su kitais kareiviais drąsiai atliko žvalgybą.“

Baigęs tarnybą savanorių gretose, Petras Jurkiūnas apsigyveno Zovadoje netoli valstybinės sienos (Lietuvos pusėje). Čia jis įstojo į Lietuvos policiją. Kaip savanoris, Mockų kaime gavo 8 ha žemės.

Apsigyveno šiame kaime, sukūrė šeimą, susilaukė palikuonių. 1930 metais už nuopelnus kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės Petrui buvo suteiktas savanorio statusas bei įteiktas Savanorio medalis.

Pokario metu Jurkiūnų šeima nepatyrė ypatingo sovietų ir stribų persekiojimo. Jų pavardė neatsirado tremiamų lietuvių sąrašuose.

Petras gyveno nepasiturinčiai, dirbo kolūkyje laukininkystės darbininku. Jų namuose dažnai lankydavosi partizanai. Buvęs savanoris juos šelpė ir globojo.