Jau nuo darželio laikų mus mokė, jog keiktis negražu, nemandagu, kad savo nuomonę reikia reikšti pagarbiai ir kultūringai. Prasidėjus karui Ukrainoje, pasaulis pasikeitė, nukrito kaukės ir daugelis parodė tikruosius savo veidus.
Šis karas pareikalavo aiškiai parodyti savo poziciją, čia netinka iki tol buvę populiarūs filosofiniai išvedžiojimai, kaip kad „kiekvienas turi savo tiesą“, „tiesų yra daug ir visos jos lygiavertės“, „tiesa yra kažkur per vidurį“ ir pan.
Tai, kas anksčiau buvo laikoma nemandagiu, neatsakingu, netgi baustinu elgesiu, staiga tapo normalu ir priimtina, netgi pageidaujama.
Turiu omenyje masinius susibūrimus Ukrainos palaikymo mitinguose, dažniausiai be jokių kaukių, savanorystę priimant pabėgėlius, kurių dauguma neskiepyti, nes visi supranta, kad karas yra reali ir daug didesnė grėsmė nei nematomas virusas, nuo kurio miršta tik nedidelė dalis juo užsikrėtusiųjų, likusieji perserga gana lengvomis šios ligos formomis ir tik mažai daliai prireikia stacionarinio gydymo.
Tai atskleidžia ankstesnių valdžios veiksmų veidmainystę ir absurdiškumą, kai buvo taikomi neproporcingai griežti ribojimai, varžomos žmonių teisės ir laisvės prisidengiant kova su mirtinu virusu, kuris, pasirodo, ne toks jau ir baisus, jei pasikeitus aplinkybėms, galima lengvai jį pamiršti ir gyventi, tarsi jo nebūtų.
Ukrainiečių kova už savo šalies laisvę verta pagarbos ir jie neabejotinai yra herojai, tokie, kokių šių dienų Lietuvoje mažai besurastum, nors mūsų šalies himne puikuojasi eilutės „tu didvyrių žeme“.
Daugelis norėtų bent kruopelytę turėti tos beribės drąsos ir pasipriešinimo dvasios, kuri rusena daugumos ukrainiečių širdyse. Nuostabu, kai tiek daug lietuvių konkrečiais būdais, ne vien žodžiais, bet ir darbais padeda Ukrainai nelengvoje kovoje prieš rusų okupantus, noriai priima karo pabėgėlius.
Bet tokios paramos Ukrainai manifestacijos kaip visur plačiai reklamuojamas šūkis „Русский военный корабль, иди на….“ – kelia rimtų klausimų dėl nuoširdumo ir atrodo apgailėtinai, ypač kai jis publikuojamas miestų gatvėse, ant marškinėlių, socialinių tinklų profiliuose ir net kalamas vaikams į galvą mokykloje.
Žinoma, jog kare ne vieta mandagumui ir tame kontekste, kuriame buvo pasakyta, ši frazė iš tikrųjų didvyriška. Bet kai ji nuolatos kartojama tų, kurie kilus nors menkiausiam pavojui, viską mestų ir bėgtų kuo toliau iš savo šalies, atrodo apgailėtinai.
Paprasta siuntinėti rusus ant trijų raidžių, kai tau niekas negresia ir šiltai sėdi prie kompiuterio ar atostogauji kokioje Italijoje, bet ar daugelis mūsų tautiečių drįstų sekti ukrainiečių pavyzdžiu ir šitą frazę pasakytų ginkluotam rusų kareiviui tiesiai į akis, prisiimdami visas tokio drąsaus poelgio pasekmes?
Dauguma ukrainiečių taip gali ir ne kartą matėme įvairių vaizdelių internete, kaip paprasti, beginkliai žmonės rusų karius pasiunčia toli toli, nebijodami jiems į akis pasakyti teisybės, jog jie yra įsibrovėliai ir niekuomet negalės pavergti laisvų Ukrainos žmonių dvasios.
Deja, bet šito didvyriškumo mažai Lietuvoje. Stebint masinę lietuvių psichozę dėl konservų, kruopų ir pasų gamybos, darosi aišku, kad tokių didvyrių Lietuvoje yra labai mažai, kaip ir tų, kurie tikrai savo noru gintų gimtąją šalį.
Tiesa, mūsų premjerė ir Seimo pirmininkė neseniai paskelbė, jog įstojo į Šaulių sąjungą. Bet ar jos tikrai gintų Lietuvą, ar tai buvo tik parodomasis gestas, išlieka paslaptimi, kuri būtų atskleista tik rusams ar kitiems priešams iš tiesų užpuolus mūsų šalį.
Kol kas Lietuva, bent jau paskutinį šimtmetį, negalėjo pasigirti drąsiais ir valstybę aukščiau savo asmeninių interesų sugebančiais iškelti vadovais. Jeigu šios dvi moteriškės užklupus karui iš tiesų nepabėgtų, o liktų Lietuvoje toliau vadovauti ar net paimtų ginklą į rankas, daugumos lietuvių nuomonė apie jas pasikeistų, nes elgesys ribinėse aplinkybėse parodo tikrąją žmogaus vertę.
Ukrainos prezidentą Volodimirą Zelenskį ilgą laiką daugelis laikė aukštų pareigų nevertu komiku, kurį išrinko naivūs ir apie politiką menkai tenutuokiantys žmogeliai (kitaip sakant, „runkeliai“). O prasidėjus karui nebeliko abejonių, kad tai neeilinis vadovas, dėl savo drąsos ir atsidavimo tautai įeisiantis į pasaulio istoriją.
Kodėl Lietuvoje taip mažai patriotiškumo, meilės savo Tėvynei? Greičiausiai dėl to, kad šioms vertybėms buvo beveik neskiriama dėmesio, taikos metu jos atrodė nesvarbios. Ilgalaikėse valstybės pažangos vizijose buvo pabrėžiama globali Lietuva, mokyklose iki šiol buvo ugdomas tik pilietiškumas, o ne patriotizmas, tad daugelis jaunosios kartos atstovų išauklėti kosmopolitine dvasia.
Jeigu Lietuva yra visur, tai kodėl priešams užpuolus mūsų valstybę, reikia ginti būtent ją, juk galima Lietuvą rasti bet kuriame saugesniame pasaulio kampelyje? Mokyklose užuot mokius moksleivius bukai kartoti nuvalkiotas frazes, geriau būtų ugdomas patriotiškumas, mokoma karinio parengimo, kad jauni žmonės norėtų ir sugebėtų ginti savo valstybę.
Kai be jokių argumentų ant trijų raidžių pasiunčiamas bendraklasis ar bendradarbis su rusiška pavarde, visiškai nepaisant jo pažiūrų, kai chemijos mokytojas kontrolinio atsiskaitymo užduotyje mokinių prašo įrašyti rusišką keiksmažodį, ar jau lagaminus pas giminaičius į Norvegiją susikrovęs ir bet kada kilus nors menkiausiam karo pavojui sprukti susiruošęs verktinis puikuojasi marškinėliais su rusus ant trijų raidžių pasiunčiančiu užrašu, tai nėra joks didvyriškumas, o apgailėtinas reginys.
Tikrieji didvyriai yra tie, kurie savo nuomonę išreiškia ne keiksmažodžiais, o veiksmais, kurie užklupus pavojui nepabėga ir lieka su savo tauta, netgi grįžta iš saugių užsienio šalių, kad galėtų ginti savo valstybę. Iki paskutinio kraujo lašo, iki pergalės.
Šiuo metu didvyrių žemė yra Ukraina.
Ar Lietuva tokia taps, parodys ateitis.
Slava Ukraini!
Heroyam slava!
Iškarto prasidėjus karui, visi rubliniai buvo tapę taikariais, pacifistais, baltais taikos balandžiais agituojančiais už nusiginklavimą ( bet tik vakaruose :):):))
Dabar vėl viskas grįžo į savas prieškarines vėžes. Vėl gasdinama rusais kaip antžmogiais ir vėl žeminama Lietuva ir lietuviai.
Šį niekingą straipsniūkštį sukurpusi bobelė, kaip ir visi maskolių agitatoriai, sulygino nesulyginamus dakykus. Kariaujančią Ukrainą ir taikoje gyvenančią Lietuvą. Užmovė ant vieno kurpalio ir apspjaudė lietuvius už tai kad blogi žmonės ir blogai priešintųsi. Iš kur šita ciocia žino, kaip elgtųsi lietuviai užėjus karui? Ką mes darytume kai okupantai žudytų mūsų vaikus, tėvus, gimines, arba atiminėtų mūsų sunkiai uždirbtą turtą? Kaip mes reaguotume į padugnių siautėjimą ir prievartavimus?
Garantuoju, kad pas mus okupantams būtų blogiau negu Ukrainoje.
O dabar maskolių autkojai lai užpildo žiniasklaidą skiedalais sukurptais pagal kremliaus metodyčkę, tegul patys patiki savo skiedalais ir lai eina vaduot tikėdami, kad juos pasitiks su gėlėmis :):):):)
„Deja, bet šito didvyriškumo mažai Lietuvoje. Stebint masinę lietuvių psichozę dėl konservų, kruopų ir pasų gamybos, darosi aišku, kad tokių didvyrių Lietuvoje yra labai mažai, kaip ir tų, kurie tikrai savo noru gintų gimtąją šalį.“ – nei ta „psichozė“ buvo, nei ką, nors šiek tiek kai ką išpirko. Niekinga išvada, kurią antroje sakinio dalyje rašytoja bruka mums į galvas, yra daugiau negu savotiška, įtartina, kelianti pagrįstą klausimą, ką galimai siekiama skaitytojams įteigti? „tokių didvyrių Lietuvoje yra labai mažai“ – ???
Bet kurioje (!) pasaulio šalyje dalis žmonių maistą taip pat papildomai pirktų, jei padėtis būtų tokia, kaip vakar. Ypač, kai metų metais vyksta ne žmonių drąsinimas, ne raminimas, ne suvienijimas, o priešingai. Šitame prirašyme net neužsimenama, kad Lietuva yra NATO narė, kad lietuviai po karo ėjo į miškus, kad buvo Birželio sukilimas. Kodėl? Nepažįstate, nežinote Lietuvos.
Turėtumėte atsiprašyti tų senučių, mamų, kurios nusipirko daugiau kruopų.
Vis dėlto autorė teisingai pastebėjo – tie siuntimai ant trijų raidžių ne vietoj. Ne tragedija, bet ir ne didelis nuopelnas. O dėl perkančių dideles maisto atsargas turėjo galvoj ne pagyvenusius žmones, o jaunus, tvirtus, drūtus. Ir jau visiškai teisingai apie jaunųjų ir mažųjų auklėjimą – auklėjama į liberalias politkorektiškas lankas. Tai didelė bėda. Nes sunyksta asmenybė dar net nesubujojusi. Ir auga tokie dvasiniai lepšiai, kuriems Tevynė tik provinciali atgyvena.
• Tam tikrose situacijose gali nebereikėti notaro dalyvavimo, sužinokite kas keisis
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/tam-tikrose-situacijose-gali-nebereiketi-notaro-dalyvavimo-suzinokite-kas-keisis/
(Šiems siūlymams dar turės pritarti Seimas!)
…………………………………..
• Ramūnas Aušrotas. Kremliaus korta labiausia mojuoja buvusieji komjaunuoliai ir komunistai
– pozicija.org/ramunas-ausrotas-kremliaus-korta-labiausia-mojuoja-buvusieji-komjaunuoliai-ir-komunistai/
• Asta Katutė. Prieš LGBT reikalavimus – ne su Putinu, o su Ukraina
– pozicija.org/asta-katute-pries-lgbt-reikalavimus-ne-su-putinu-o-su-ukraina/
• Dovilas Petkus. Nematomas karas
– pozicija.org/dovilas-petkus-nematomas-karas/
• Darius Kuolys. „Supratę Putiną“
– pozicija.org/darius-kuolys-suprate-putina/
• Prof. Rasa Čepaitienė. Post-tiesos pabaiga?
– pozicija.org/prof-rasa-cepaitiene-post-tiesos-pabaiga/
• Ričardas ČEKUTIS: Pasirinkimai
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/vakaro_ziniu_redakcijos_skiltis/ricardas-cekutis-pasirinkimai/
• Dainius Urbanavičius. Jei pats nesi pasiruošęs gintis, niekas už tave to nesiruošia daryti
– pozicija.org/dainius-urbanavicius-jei-pats-nesi-pasiruoses-gintis-niekas-uz-tave-to-nesiruosia-daryti/
• Energetika ypač svarbi sukrėtimų laiku – nepaslyskime žaisdami „rinkas ir liberalizmus“…
– pozicija.org/energetika-ypac-svarbi-sukretimu-laiku-nepaslyskime-zaisdami-rinkas-ir-liberalizmus/
• Karas Ukrainoje: raginama užtikrinti Lietuvos ir visos Europos apsirūpinimą maistu
– respublika.lt/lt/naujienos/pasaulis/kitos_pasaulio_naujienos/karas-ukrainoje-raginama-uztikrinti-lietuvos-ir-visos-europos-apsirupinima-maistu/
• Lenkai jau ruošiasi galimai agresijai, ar reikėtų skubėti ir mums?
– respublika.lt/lt/naujienos/pasaulis/kitos_pasaulio_naujienos/lenkai-jau-ruosiasi-galimai-agresijai-ar-reiketu-skubeti-ir-mums/