Istorikas: Universitetą įkurti spaudė studentija

Vasario 16 d. 21 val. tiesiogiai per LRT televiziją ir portalą lrt.lt, praėjus lygiai šimtui metų po 1922 m. vasario 16-ąją Kaune įvykusių Lietuvos universiteto įsteigimo iškilmių, Kauno universitetai kviečia prisiminti šią svarbią ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai datą, ir stebėti šventinį 100-mečio minėjimo koncertą.

700 puslapių apie šešis tarpukario metus. Tiek po archyvus išsibarsčiusių istorinių dokumentų surinko Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas Kęstutis Raškauskas į leidinį „Lietuvos universiteto tapsmas (1916–1922 m.)“, liudijantį nelengvą Lietuvos universiteto kūrimo kelią, pirmuosius jo žingsnius ir tarpukario studentų mokslo bei gyvenimo Kaune akimirkas.

Prakalbino asmenybes

Prieš šimtą metų, 1922 m. vasario 16-ąją, Kaune iškilmingai atidarytas Lietuvos universitetas buvo pirmoji lietuviška aukštoji mokykla nepriklausomoje Lietuvoje, užauginusi šiuolaikinius Vilniaus, Kauno technologijos, Lietuvos sveikatos mokslų ir Vytauto Didžiojo universitetus.

Universiteto ištakos ir veiklos pradžia buvo iki šiol tyrinėtos, bet trūko plačiai išbarstytų šaltinių apie šį procesą sąvado, tad istorikas K. Raškauskas užsibrėžė surinkti dokumentus, parodančius nenutrūkstamą lietuviškojo Universiteto tapsmo procesą.

„Mano tikslas buvo kuo plačiau aprašyti universiteto tapsmą ir užkabinti įvairius įvykių kontekstus. Norėjosi parodyti, koks tas procesas buvo sudėtingas, kiek daug veikėjų buvo įtraukta: įvairios valdžios institucijos, visuomenės grupės, atskiri žmonės, lietuvių išeivija, Katalikų bažnyčia, ir kaip visi tie dalykai persipynė.

Universiteto kūrimas nebuvo taikus – jis buvo konkurencinis, kartais netgi konfliktinis. Būta susidūrimų, labai daug jausmų, kurie ryškiausiai išsiliejo Seime“, – norėdamas tai perteikti, istorikas į rinkinį sudėjo ne tik istorinius archyvus, bet ir ištraukas iš tarpukario spaudos, Seimo posėdžių protokolų bei Universitetą kūrusių asmenybių autobiografijas.

Knygoje „prakalbinti“ veikėjai apie Universiteto kūrimą pasakoja savo žodžiais ir tuo metu dar tik besiformuojančia lietuvių kalba.

„Man buvo svarbu, kaip žmogus pats pasako: jo paties žodis, jo minčių eiga. Kai kurie iš jų, būdami lietuviais, dar tik mokėsi lietuviškai, todėl rašė mums dabar keista kalba.

Pavyzdžiui, tokios sąvokos, kurios mums jau yra įprastos, kaip „universitetas“ ar „fakultetas“, tuo metu buvo vadinami „universitas“ ir „fakultas“.

Tai buvo visuotinai vartojami žodžiai, kurie tik 1922 m. buvo Jono Jablonskio siūlymu pakeisti“, – teigė K. Raškauskas.

Žinių ieškojo ir spaudoje

Istorinių dokumentų rinkinys pradedamas fragmentiškomis žinutėmis apie lietuvių politinio elito pasiryžimą steigti lietuvišką universitetą Vilniuje 1916 metais ir baigiamas 1922 m. vasaros pasiruošimais sutikti pirmuosius pilnus mokslo metus įkurtame Lietuvos universitete Kaune.

Pasak VDU istoriko, darbas surankioti šio laikotarpio dokumentus nebuvo itin paprastas ir užtruko daugiau nei trejus metus.

„Problema, kad tarpukario biurokratai nebuvo tinkamai sutvarkę tų dokumentų. Įsteigę Universitetą jie neskyrė daug dėmesio aiškinimuisi, kaip jie iki to atėjo, todėl dokumentai buvo pasklidę plačiai arba tuo metu jau pražuvę.

Vėliau, kai jau buvo suteptas biurokratinis mechanizmas, jie saugojo iš esmės viską. Dėl to tyrinėti vėlesnį laikotarpį yra žymiai paprasčiau, ten jau viskas yra palyginti aišku“, – K. Raškauskas trūkstamas žinias atkūrė iš spaudos, kurioje būdavo skelbiami įvairūs nutarimai.

Svarbus šaltinis buvo išeivijos spauda, nes parama besisteigiančiam universitetui keliavo ir iš užsienio.

„Jei kalbame apie universiteto pirmtaką – Aukštuosius kursus – tai Visuomenės pritarimas buvo lemiamas jų įsteigimui. Valdžia į tai investavo labai mažai.

1919–1920 m. Lietuva buvo karo padėtyje, didžiulės pinigų sumos judėjo kariuomenei. Todėl nebuvo nė kalbos apie tai, kad galima kurti tokias brangias struktūras kaip universitetas“, – pasakojo istorikas.

Valdžią spaudė studentai

Pasak jo, valdžia buvo natūraliai linkusi sumanymus apie universitetą stumti šalin, tačiau buvo labai didelis spaudimas iš apačios – mokslų ragavusių, bet jų nepabaigusių studentų: „Pirmiausia, tai buvo rengta studentija, kurie per Pirmąjį pasaulinį karą nespėjo baigti studijų, daugiausia Rusijos universitetuose, ir jiems reikėjo jas kažkaip užbaigti.

Galimybės to padaryti Rusijoje nebebuvo, nes ten buvo chaosas, o išvažiuoti studijuoti į Vakarus irgi negalėjo, nes finansinės galimybės buvo labai menkos.“

Anot K. Raškausko, iš pradžių svarstyta finansuoti studijas užsienyje, tačiau iš karto tapo aišku, kad stipendijų mokėjimas yra ne tas kelias.

„Absoliuti dauguma važiuodavo į Vokietiją, kuri pati buvo krizinėje padėtyje, ir vokiečių universitetuose požiūris į tuos studentus, kurie atvažiuoja, buvo nekoks.

Ypač į gydytojus – jiems, pavyzdžiui, buvo atsakoma medicininės praktikos, nes ir taip buvo užkrauta vokiečių studentų srautais“.

Tad didžioji dalis studentų, kurie įžengė į Lietuvos universitetą, buvo vyresni, studijų ragavę žmonės. „Studentijos spaudimas užbaigti mokslus Lietuvoje buvo labai stiprus.

Ir jų argumentai buvo, kad šios valstybės statyba be išsilavinusių žmonių yra kreiva“, – teigė istorikas.

Studijos truko ir dešimt metų

Pirmieji studentai nuo šiuolaikinių skyrėsi ne tik amžiumi. Dauguma jų dirbdavo, todėl paskaitos trukdavo po pietų, kai baigdavosi darbas valstybinėse įstaigose.

„Vyravo vyresnė studentija, kurie jau dirbo kažkokiose valdžios struktūrose, bet tam, kad galėtų daryti karjerą, jiems reikėjo diplomo. Ir kai kurie stengėsi greičiau baigti, kad greičiau tą diplomą turėtų ir padėtų ant stalo darbdaviui.

Tačiau kitai daliai, ypač jei jie būdavo iš provincijos, tos studijos užsitęsdavo ganėtinai ilgai. Kartais studijos trukdavo net dešimtmetį.

Priklausomai nuo to, ar gali susimokėti tą mokestį ir ar yra galimybė gyventi Kaune“, – pasak K. Raškausko, mokslas Lietuvos universitete buvo mokamas, tačiau buvo sukurtas ir stipendijų sistema.

Iš mokyklų atėjusių studentų mokslo lygis buvo labai žemas – knygoje galima rasti ir dėstytojų skundų. „Studentų išsilavinimas buvo skurdus, nes jie atėjo iš tos karo metų mokyklos, kuri tik teoriškai veikė ir išrašinėjo baigimo popierius.

Atsidūrusiems universiteto auditorijose, ypač tiksliųjų mokslų, buvo labai sunku. Aišku, dalis dėstytojų irgi buvo kirviai ir per daug nesivargino ar tiesiog nemokėjo nusileisti iki studentų lygio ir pradėti mokyti iš pagrindų. Čia buvo tam tikra kolizija“, – pasakojo istorikas.

Dėstė Kauno ir užsienio inteligentija

Knygoje „Lietuvos universiteto tapsmas (1916–1922 m.)“ pateikiamas ir išsamus Lietuvos universitetą kūrusių ir čia dėsčiusių asmenybių sąrašas.

Tarp lietuviškų vardų galima rasti daugumą tarpukario Kauno intelektualinio elito – tuos, kuriuos galima išskaityti miesto gatvių pavadinimuose.

Pasak VDU istoriko, tai natūralu – universitetas buvo garbė ir stabilūs pinigai. Tačiau Universiteto akademinėje bendruomenėje galima rasti ir ne vieną profesorių, kuris buvo atvykęs iš užsienio.

„Buvo kviečiami profesionalai iš užsienio. Dalis buvo rusų profesūra, kuri be kūrybinių prošvaisčių gyveno sovietinėje Rusijoje ar emigracijoje Berlyne arba Prahoje ir ten stengėsi sudurti galą su galu.

Kiti dėstytojai – universitetus neseniai baigę vokiečiai, šveicarai ar anglai, turintys gebėjimus, kurių universitetui trūko.

Juozas Eretas, Alfredas Erichas Senas (Senn), Martinas Lingas (Martin Lings) – tai buvo pirmieji jų karjeros žingsniai ir jiems čia buvo gerai, nes savo tėvynėse buvo sunku įsitvirtinti“, – pasak K. Raškausko, išskirti kurias nors konkrečias asmenybes jis nesiryžtų, nes kiekvienas, prisidėjęs prie Universiteto kūrimo, vertas paminėjimo.

Anot jo, knygoje pateikti dokumentai leidžia į tą pačią – Lietuvos universiteto – istoriją pažvelgti įvairiais bruožais ir kiekvienas gali iš rinkinio rinktis jam svarbias žinias.

„Tikiuosi, kad tam, kuris yra žingeidus: ar studentui, ar šiaip mokslą ir Kauną mylinčiam žmogui, tai bus net ir kažkokio skaitymo malonumas.

Nes dar tikiu, kad yra tokių trenktų žmonių, kurie skaito tokias knygas. Nedaug jų yra, galima turbūt būtų surinkti į vieną nedidelę patalpą, bet manau yra“, – juokėsi istorikas.

____

Vytauto Didžiojo universitetas šimtmetį pasitiks su bene šimtu renginių ir visus 2022-uosius kvies į koncertus, parodas, konferencijas, kultūrinius renginius bei įvairius sumanymus.

Renginiai nemokami ir atviri tiek universiteto bendruomenei, tiek plačiajai visuomenei. Daugiau žinių ieškokite VDU svetainėje vdu.lt ir socialiniuose tinkluose.

Glaustą Lietuvos universiteto istoriją, svarbiausius šių metų įvykius, o taip pat prieigą prie elektroninės Kęstučio Raškausko knygos „Lietuvos universiteto tapsmas (1916–1922 m.)“ rasite čia.

Spausdinti