Sausio 28 dieną prasidėsiančioje ir iki pat vasario 13 dienos vyksiančioje prancūziško kino šventėje „Žiemos ekranai“ netrūks nei romantiškų meilės istorijų, nei komedijų, nei dramų apie sudėtingus gyvenimo pasirinkimus.
Programos sudarytoja Eglė Čepaitė sako, kad net pandeminiais laikais prancūzų kinas išsiskiria gyvybingumu bei tvirtumu, o neseniai laimėtos Kanų ir Venecijos kino šventės byloja apie įdomų ir intensyvų prancūzų kino gyvenimą, kuriame savo vietą randa ne tik garsūs vardai, bet ir nauji, dar nežinomi kino kūrėjai.
„Žiemos ekranuose“ E. Čepaitė pataria nepraleisti šių filmų:
Kanų kino šventėje „Kritikų savaitėje“ pristatytas režisierės Čarlinės Burgės-Taketos (Charline Bourgeois-Tacquet) pilno metro filmas „Įsimylėjusi Anais“ (Les Amours d’Anaïs) švenčia aistrą mylėti, jausti bei niekam nepriklausyti.
Trisdešimtmetė Anais lifte sutinka knygų leidėją Danielių, kuris negali atsispirti jos nežabojamam žavesiui. Viskas pakrypsta netikėta linkme, kai Anaïs sužino, jog Danieliaus žmona – garsi rašytoja Emilie, kuri jauną moterį domina kur kas labiau, nei jos naujai iškeptas meilužis.
Nors komedijos, kuriose pagrindiniai veikėjai įsivelia į meilės trikampį, neretai vadinamos prancūzų nacionaliniu kino žanru, režisierė sako, jog nenorėjo sukurti klišinio filmo: „Įsimylėjusi Anais“ labai organiška švelnumo, rimtumo, komiškų situacijų bei tikrų jausmų sintezė.
„Gyvenimas nuolat viską sumaišo“, – tvirtina Č. Burgė-Taketa (Ch. Bourgeois-Tacquet). – O man patinka filmai, kurie primena gyvenimą ir atkuria jo sudėtingumą“.
Komiška drama „Pasaulis po mūsų“ (Le Monde Après Nous) pasakoja rašytojo Labidi, gyvenančio be cento kišenėje ir bandančio pabaigti savo debiutinį romaną, istoriją.
Kad išgyventų, Labidi dirba maisto išvežiotoju Paryžiuje ir glaudžiasi mažyčiame kambaryje pas geriausią draugą. Staiga įsiplieskusi meilė studentei Elisai dar labiau sujaukia ir taip chaotišką jaunuolio kasdienybę.
„Pasaulyje po mūsų“, kurio pristatymas įvyko Berlyno kino šventėje „Panoramos“ programoje, Labidi puikiai įkūnija šių laikų romantinį veikėją, kurio nuoširdžiam ryžtui net keisčiausias svajones paversti realybe neįmanoma atsispirti.
Iš Korsikos kilęs kino ir teatro režisierius, muzikas ir aktorius Paskalis Tagnatis (Pascal Tagnati) savo filmuose jautriai, su humoru ir melancholija fiksuoja dabarties epochą bei jos amžininkus, o jo debiutinis pilno metro filmas „Vasara Korsikoje“ (I Comete) buvo įvertintas specialiuoju žiuri apdovanojimu Roterdamo kino šventėje.
Miestelis Korsikos saloje: vaikai krykštauja pagrindinėje aikštėje, paaugliai nuobodžiaudami trinasi savo pamėgtose vietose, suaugusieji diskutuoja apie ateitį, o senoliai postringauja apie praėjusius laikus.
Tie, kurie nepaliko gimtųjų žemių, sutinka grįžtančius iš emigracijos, o statiška kamera kantriai, su romiu pasitikėjimu stebi miestelio gyventojus, pamažu atveriančius širdis, ir liudija bendruomeniškų vertybių svarbą.
„Mažas miestelis yra vieta, kur žmonės kasdien susitinka ir dalijasi naujienomis“, – sako P. Tagnati. – Šioje istorijoje yra visko po truputį: prisiminimų, kūrybos, tam tikrų projekcijų. Bet daugiausia – akimirkų, kurias nešiojuosi savo širdyje“.
Šventės atidarymo filmas „Tralialia“ (Tralala) – tai pirmasis brolių režisierių dueto Žano-Mario (Jean-Marie) ir Arnaudo Lario (Arnaud Larrieu) kino miuziklas, kurio pristatymas įvyko Kanų kino šventėje.
Keturiasdešimtmetis gatvės muzikantas Tralialia Paryžiuje sutinka merginą, kuri prieš paslaptingai pranykdama palieka žinutę „Tik jokiu būdu nebūkite savimi“.
Smalsumo ir bundančių jausmų vedamas muzikantas atsibasto į stebuklingais išgijimais garsėjantį Lurdą.
„Polifonija, kuri niekada nesirimuoja su kakofonija, nes brolių Lario beprotybė mene paremta didžiuliu meistriškumu“, – apie filmą rašė kino kritikas Tieris Čezis (Thierry Chèze). – Jų žaidimo taisyklės yra tikslios, bet nenugalimos, o nuostabūs aktoriai kiekvieną žiūrintįjį apdovanoja entuziazmu ir nenumaldomu tikėjimu kinu“.
Romantinė komedija „Sudie, kvailiai!“ (Adieu les Cons) – tai jau septintasis režisieriaus, scenaristo, aktoriaus ir komiko Alberto Dupontelo (Albert Dupontel) pilno metro filmas, įvertintas net septyniais „Cezario“ apdovanojimais ir pripažintas geriausiu metų filmu Prancūzijoje.
Sulaukusi 43-ejų Siuzė Trapeta (Trappet) išgirsta negailestingą diagnozę: ji serga nepagydoma liga ir gyventi jai liko vos keli mėnesiai.
Neturėdama ko prarasti moteris ryžtasi paskutiniam išbandymui – surasti prieš daugybę metų įvaikinti atiduotą sūnų. „Norėjau užpildyti tuštumą tarp dviejų pasaulių“, – prisimena A. Dupontelas, paklaustas, kaip kilo mintis kurti šį filmą. – Apie tą, kuris nori gyventi, bet negali, ir tą, kuris galėtų gyventi, bet nenori“.
Pagal Gonkūrų premija apdovanotą Romaino Gario (Romain Gary) romaną sukurtas filmas „Gyvenimas dar prieš akis“ (La Vie devant Soi) (1977) Izraelio kino režisieriui ir scenaristui Mošui Mizariui (Moshé Mizrahi) pelnė „Oskarą“ už geriausią užsienio filmą, o įspūdingas aktorės Simonos Signoretos (Simone Signoret) vaidmuo buvo įvertintas „Cezariu“.
Paryžiaus imigrantų kvartalo Belvilio gyventoja Ponia Rosa (Madame Rosa) savo skurdžiame bute verčiasi pamestinukų ir prostitučių vaikų globa. Moteris pikta, kandi ir kietaširdė – kaip ir pats gyvenimas.
Senstančiai P. Rosai vis sunkiau rūpintis guviais mažyliais. Našlaitis Momo tai puikiai supranta. Pamažu tarp globėjos ir globotinio užsimezga ypatingas ryšys, kurio nei nepriteklius, nei nerimas dėl ateities negali apkartinti.
Prancūzų režisierius Marselis Karnėjus (Marcel Carné) laikomas vienu svarbiausiu poetinio realizmo kino kūrėjų. Derindamas lyrizmą ir ironiją, savo filmuose Karnėjus kalba apie santykių trapumą, neišsipildžiusias viltis ir svajones, negailestingą likimą ir neįmanomą meilę.
Emilio Zolio (Zolia) romano ekranizacija „Tereza Raken“ (Therèse Raquin) (1953) gavo apdovanojimą už režisūrą Venecijos kino šventėje. Valdingos tetos užauginta našlaitė Terezė ištekinama už pasiligojusio pusbrolio.
Pasmerkta nuobodžiam šeimyniniam gyvenimui be meilės, jauna moteris netikėtai sutinka Laureną. Savimi pasitikintis, drąsus ir charizmatiškas vyras ne juokais apžavi Terezę, o žsimezgusi aistringa meilės istorija leidžia patikėti, kad laimė pasiekiama ranka.
Šis filmas iš Simonos Signoretos (Simone Signoret) retrospektyvos – tai vienas įsimintiniausių aktorės vaidmenų kine, kuriame ji drodo gilią psichologinę brandą bei meistriškai valdo jausmų amplitudę.
Daugiau žinių apie šventę www.ziemosekranai.lt bei feisbuko ir instagramo paskyrose.
„Žiemos ekranai“ – tai nuo 2004 m. Prancūzų instituto Lietuvoje rengiama prancūziško kino šventė, kasmet vykstantis net keliolikoje Lietuvos miestų.
Šventės siekis pristatyti naujausias autorinio prancūziško kino tendencijas ir supažindinti žiūrovus su kino istorijoje svarbiais prancūziško kino pavyzdžiais.
Todėl šventę įprastai sudaro pagrindinė, naujausiems kino filmams skirta programa, retrospektyva ir animacinė programa mažiesiems.
