Aptarinėjant šią temą daugiausiai kalbama apie Baltarusios demokratinę opoziciją ir paramą Taivanui.
Ar tai tikrai – vertybinė politika? Vietiniai Taivano gyventojai yra gaošanai, artimi indoneziečiams ir filipiniečiams. Tačiau dabartinė Taivano valstybė nėra gaošanų valstybė. Tai – kinų valstybė ir oficialus jos pavadinimas – Kinijos Respublika.
Tad kišimasis į Kinijos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos santykius yra kišimasis į Kinijos vidaus santykius.
Tuo pat metu, kai Lietuva remia Taivaną, yra teritorijos, kurios iš tiesų siekia laisvės tautinių vertybių pagrindu. Pirmiausiai tai – Tibetas ir Uigūristanas, kinų aneksuotos teritorijos, kurių senbuviai tiesiog terorizuojami.
Ar daug kalbama apie šias šalis? Ne tiek, kiek apie Taivaną. Šios šalys neturi galimybės tvarkytis savarankiškai ir duoti mums kokios nors ekonominės naudos. O jei galvojama apie naudą – ar tai tikrai vertybinė politika?
Ar apskritai įmanoma vertybinė politika mažesnėje šalyje?
Amerikoje yra paskelbta Lakotos Respublika – vietinių dakotų valstybė. Vertybinė politika reikštų, jog turime pripažinti šią tautą, kovojančią už savo laisvę savo protėvių Tėvynėje.
Ar daug girdime apie mūsų valdančiųjų iniciatyvas šia kryptimi? Negirdime ir tai – suprantama. Negalime pyktis su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kol pašonėje turime agresyvią, autoritarinę ir imperialistinę Rusiją. Mums reikalingi sąjungininkai.
Europoje šiuo metu laisvės siekia Katalonija ir Baskonija. Šias teritorijas valdo Ispanija – mūsų strateginė NATO partnerė. Yra pavyzdžių ir kitoje pusėje: toks pavyzdys – Arcachas, istorinė armėnų teritorija, kur siekiama laisvės nuo ją aneksavusio Azerbaidžano. Bet armėnai – rusų sąjungininkai, o Azerbaidžaną remia mūsų NATO partnerė Turkija. Taigi, tarptautinė konjunktūra trukdo tikrai vertybinei politikai, kuri diktuotų Arcacho pripažinimą armėnams.
Ko gero, vertybinė tarptautinė politika įmanoma tiek, kiek ji suderinama su gyvybiniais valstybės ir jos titulinės tautos interesais. O ar tikrai Lietuvai naudinga pyktis su raudonąja Kinija, kai jau turime egzistencinę grėsmę Rusijos pusėje? Ko gero, priešingai.
Esame suinteresuoti, kad Kinija būtų mūsų ir viso Vakarų pasaulio sąjungininkė prieš Rusiją. O interesų konfliktas ten – labai realus: Rytų Sibiras jau etniškai kiniškas. Bet stumdami savo šalį ir visą Vakarų pasaulį į konfliktą su Kinija stumiame ją į sąjungą su Rusija. O tokia sąjunga mums – labai grėsminga.
Neišmintinga ir politika Baltarusios kryptimi. Užuot skatinę takoskyrą tarp Baltarusios ir Rusijos skatiname vis glaudesnę jų sąjungą. O mūsų remiama Baltarusios opozicijos veikėja Svetlana Cichanouskaja – tiesiog atsarginis Kremliaus variantas.
Jos vyras atvirai remia Krymo aneksiją, o ji pati nėra nuo jo atsiribojusi. Maža to, ji laiko Rusijos diktatorių tinkamu tarpininku derybose su oficialiu Minsko režimu. Ar mūsų sankcijos Baltarusiai tikrai padeda jos tautai siekti laisvės, didesnio suverenumo nuo Rusijos? Vargu. Užtai ant savo tautos galvos prišaukėme imigrantų antplūdį.
Dabartinė mūsų valdančiųjų politika Europos kontekste apskritai panaši į absurdo humorą. Pagrįstai kalbėdami apie Rusijos grėsmes jie čia pat bičiuliaujasi su Rusijos draugais – Vokietijos ir Prancūzijos politiniais režimais, ir čia pat pykstasi su Lenkijos valdžia, kai ši šalis – tvirčiausias mūsų užnugaris nuo Rusijos visame Vidurio Europos regione.
Tenka sutikti su Lietuvos laisvės kovotoju, patriotų vėliava, kunigu Robertu Grigu, kai jis sako, jog dabartinė tarptautinė politika Lietuvoje – ne tiek vertybinė, kiek vaidybinė. Užuot gynus savo tautos vertybes ir tautų laisvę tarpvalstybiniu mastu leidžiamasi į avantiūras, kurios nėra nei naudingos, nei prasmingos.
Lieka viltis, kad Seimo ir vyriausybės dundukus pristabdys Lietuvos Respublikos Prezidentas, kuriam pagal Konstituciją ir priklauso vadovauti užsienio politikai.
O kol kas atidžiai stebėkime tarptautines tendencijas. Mūsų laukia dar daug įdomių įvykių.
Autorius yra politologas
Pirma. „dundukus pristabdys Lietuvos Respublikos Prezidentas, kuriam pagal Konstituciją ir priklauso vadovauti užsienio politikai“- ir iš kur čia ištraukta, kad Prezidentui „priklauso vadovauti užsienio reikalų politikai“?
„LR Konstitucija
84 straipsnis
Respublikos Prezidentas:
1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“
Rašytojui siūlyčiau susipažinti, ką Konstitucija kalba apie Lietuvos užsienio politiką: kuo užsiima Seimas, kuo Vyriausybė, kuo Prezidentas. Joje neįkalta, kad pastarasis „vadovauja“. Norintys tapti politologais, gal būt turėtų būti susipažinę su Konstitucija?
Antra. Straipsnyje nei žodelio apie Prezidento asmeninę atsakomybę už vykdomą užsienio politiką. Ir kodėl gi, ką?
Trečia. „ir čia pat pykstasi su Lenkijos valdžia, kai ši šalis – tvirčiausias mūsų užnugaris nuo Rusijos visame Vidurio Europos regione.“ Pykstasi? Kur? Kada? O gal net labai atvirkščiai?
Ketvirta. Apdairiai nepaminėta, kas vadovauja urmui, kas urkui (taip trumpinti mėgstama). Ak, jau tas atsargumas. Sakysite, kam minėti, jei ir taip žinoma. O tai, kas parašyta, nežinoma, kažkas naujo?
Penkta. Gaila laiko tolimesnėms pastaboms, kurių būtų, oi, ne viena 🙂
Lietuva: marionetė su daugeliu virvučių. Jas tampo kas netingi. Todėl spektaklio nepriskirsi jokiam žinomam žanrui. Tai fenomenas.
Turi būti vertybinė. Kinijos Liaudies Respublika neteisėtai okupavusi Tibetą, Rytų Turkestaną, Vidinę Mongoliją.
Teisėta Kinijos valdžia yra tik Taivanio saloje – ir ji vadinama Kinijos Respublika. Toks yra oficialus Taivano pavadinimas.
Blogai, kad Vakarai nėra vieningi. Atisranda visokios Vokietijos, taip pat dažnai ir Prancūzijos, Italijos ir t.t., kurios nesivadovauja vertibine politika.
Jei Vakarų šalys išties būtų vieningos, tai tokių šalių, kaip Šiaurės Korėja jau nebūtų. Žemyninės Kinijos komunistams “ragai” būtų gerokai aplaužyti – gal net laisvas Tibetas ar Rytų Turkestanas.
O Rusija – seniai būtų suskilusi, jei Vakarai būtų vieningesni. Dar Ruzveltas ir Čerčilis 2-ojo pasaulinio karo metais padarė didžiulę klaidą, šelpę Sovietų Sąjungą ginkluote ir t.t. bei per anksti atidarę Antrąjį frontą. Reikėjo palaukti, kol naciai ir sovietai vieni kitus gerokai aptalžys. Nai, kai jau sovietai būtų už Uralo – tada pats laikas ir 2-ąjam frontui. O iki tol galėjo apsiriboti diversantų siuntimu į nacių ir sovietų užnugarį, taip pat koncentracijos stovyklų bei su ja susijusios infrastruktūros naikinimu. Kitaip tariant, vėsas pastangas nukreipti tik nacių vykdyto genocido užkardymui. Per diversntus galėjo “prisijaukinti” ne tik lenkų Armiją Krajovą, Parncūzijos kovotojus, bet ir ukrainiečius, formuoti JAV ir DB lojalius kovotojus Baltijos šalyse, net pačioje Rusijoje – pvz., iš nacių perimant Rusijos išlaisvinimo armiją (“valsovininkus”). Štai kokia turėjo būti Vakarų strategija. Na, o kai naciai jau būtų šiap netaip pasiekę Uralą ir tuo labai apsidžiaugę – tuomet atidaryti antrąjį frontą Europoje. O diversantams bei JAV ir DB remiamiems sukilėliams nurodyti intensyviai naikinti geležinkelių infrastruktūrą ir t.t., kad naciai nebegalėtų Europon persigabenti karius, ginkluotę bei neturėtų jokios naudos iš Uralo ar Kaukazo gamtos turtų.
Va tai būtų išmintingas planas – kad naciai ir sovietai vieni kitus nuteriotų, o tai įvykus – sunaikinti abu ir visame Eurazijos žemyne įtvirtinti demokratiją.
Deja, JAV valdžioje tuo metu buvo SSRS pataikūnai demokratai. O šios klaidos kainavo po karo iki pat šių dienų.
VERTYBINĖ POLITIKA BŪTINA, BET JOJE TURIME BŪTI ITIN VIENINGI IR “VANAGAIS”, o ne kokiais ištižėlias.
KINIJOS LIAUDIES RESPUBLIKAI ŠIANDIEN – jokių nuolaidų, Kinijos Respublikos (Taivano) pilnavertis pripažinimas ir vieningos ekonominės sankcijos komunistinei Kinijai.
BALTARUSIJAI – itin griežtos ekonominės sankcijos visiškai izoliuojant šią šalį (jokio susisiekimo, jokio judėjimo per sienas ir t.t.).
RUSIJA – taip pat griežtos ekonominės sankcijos, kurias būtina taikyti jau dabar. Tai atjungimas nuo SWIFT, prekybos stabdymas, visų dujotiekių, naftotiekių uždarymas ir t.t. Nieko tokio – pakentėsim. Ar išlepeliai vokiečiai “pasius” jei kokiu laipsniu kitu bus žemesnė temperatūra jų butuose ar kažkiek didesnės energijos išteklių sąskaitos? Vardan ateities, jos galėtų būti ir kokius tris kartus didesnės. Metus ar pora pakęstume, bet Rusiją tikrai paklupdytume.
ŠAI, VERTYBINĖ POLITIKA, KURIOS VISUOMET TRŪKO. Tad puiku kad bent jau Lietuvos valdžia imasi iniciatyvų. Aš tuo didžiuojuosi!
Škotija turi būti laisva, Katalonija ir Baskų šalis, taip pat Kurdistanas, Tibetas, Rytų Turkestanas – taip pat laisvi.
Archakas ir Abchazija taip pat turi teisę į laisvę. Taip, nežiūrint to, kad gruzinai yra mūsų draugai, o Armėnija – Rusijos sąjungininkė.
VERTYBINĖ POLITIKA TURI BŪTI TOTALIAI, O NE PASIRINKTINAI VERTYBINE.
Vojej, kiek neapykantos artimui. . Pasiraįšo po viskuo, kad tik kaimynui būtų kuo blogiau. Čia jau ne tik žemaitis – tikras lietuvis. : – )
Gal ne kaimynui, o priešui blogiau?
Juk akivaizdu, kad Šaiurės Korėja, KLR, Rusija, Baltarusija šiandien yra mūsų priešai (na gerai, tebūnie priešininkai). Nevenkime to žodžio – juk tai faktas.
Rusija nepajėgi užpulti NATO šalis, to niekada nebus. Tačiau jos (kaip ir kitų aukščiau įvardintų šalių) veiksmai provokuoja išlaidas. Didžiulės lėšos ištaškomos ginkluotei, kai jas būtų galima nukreipti sveikatos apsaugai ir t.t. Jei ne visokie Hitlerai, Stalinai, Putleriai, Lukašenkos, Kadfiai, Huseinai, Asadai, Kimai, Mugabės ir t.t. pasaulio vystymasis oi toli būtų pažengęs. Bet yra tokių niekšų, kurie ne tik kad neprisideda prie žmonijos gerbūvio, bet dar ir išprovokuoja kitus mažinti investicijas į svarbias kryptis. Tad prie ko čia “kaimynui kuo blogiau”? Iš tiesų tai “priešui kuo blogiau”. Ir nebūtinai tai kaimynas – aš esu už tai, kad ir kokios Šiaurės Korėjas režimas būtų sunaikintas. Taip pat ir kokios nors Mugabės Zimbabvėje ir t.t. Atstumai čia ne prie ko. Nes jie visi prisideda prie to, kad Žemėje būtų gyventi blogiau. Tad jie man priešai ir su jais reikia kovoti.
Nereikia iš karto kovoti su ginklu. Tai tik kraštutinė priemonė (kai jau kitos priemonės nepadeda). Bet prieš tai galiam labai efektyviai panaudoti ekonomines sankcijas ir t.t. Jas taikyti reiktų “žingsnis po žingsnio”, tačiau pastoviai didinant iki tol, kol bus pasiektas rezultatas.
Pavyzdžiui, okupuoto Krymo atvejis. Pradžioje – paskelbti kad jei per mėnesį Rusija nepaliks Krymo, bus imtasi sankcijų, kurios palaipsniui prives prie visiškos Rusijos ekonominės izoliacijos. Praėjus mėnesiui, taikyti pirmąjį (lengviausią) paketą, kuriuo, pvz., didinami šios šalies prekių muitai. Praėjus porai mėnesių (jei vis dar Krymas okupuotas) pereiti prie antrao paketo (pvz, dar labiau padidinami muitai), po to – dar už poros mėnesių – prie trečio (ne tik dar labiau padidinus muitus, bet jau pradedant taikyti ir importo draudimus), kokiame šeštame pakete – atjungimas nuo SWIFT, septintame – visų dujotiekių ir naftotiekių uždarymas, atuntame – užsienuje esančio Rusijos turto konfiskavimas (Ukrainos naudai), devintame – bet kokio judėjimo per sienas sustabdymas (nepreleidžiami nei traukiniai, nei automobiliai, nei lėktuvai ir t.t.), dešimtame pakete – telekomunikacinių ryšių nutraukimas ir absoliuti šalies izoliacija (tarsi jos net nebūtų).
Negana to, reiktų ir mechanizmo, kuris taip pat palaipsniuis griežtintų sankcijas ir su kokia nors Rusija vis dar bendraujančioms šalims. Taip šalys būtų priverstos rinktis – arba bendrauja su Rusija, tačiau santykiai su Vakarais palaipsniui prastėja, arba pasirenka Vakarus ir Vakarų pavyzdžių taiko sankcijas (jas griežtinant) Rusijai.
Tikslas – Krymo gražinimas. O pakeisti santvarką – nebūtina. Tai jau pačių rusų reikalas. Jai jiems taip patinka Putleris – tegul jį sau turi. Net į kariuomenės judėjimą nereiktų kreipti dėmesio. Jei Rusija dislokuoja kokį milijoną kariškių Karaliaučiuje ar prie Ukrainos sienos – jų reikalas. Svarbu, kad neperžengtų kaimynų teritorijos. O už jos ribų – tegul sau manevruoja nesustodami 🙂 Jei tik tam lėšų turi. Į tai nereiktų kreipti jokio dėmesio. Nes įvairūs diktatoriai, o ypač – Putleris, visuomet “belfuoja” – taip siekia išprovokuoti naivius vakariečius.
O šventas kvailume. Neapykanta temdo protą lygiai taip pat, kaip ir godumas. Atsikratykit jų ir pamatysit pasaulį tokį, koks jis yra iš tiesų. Na, ir beprotiško susireikšminimo reiktų atsikratyti. To linkiu Jums ir visai, tamstos mylimai, valdžiai.
Bet niekam nepasiūlėte atsikratyti infantilumo. Lietuviškai – vaikiškumo. Iš Lietuvių žodyno internete:
„Infantilus – (lot. infantilis – vaikiškas): 1. med. asmuo, brandžiame amžiuje turintis psichinių (dažnai ir fizinių) vaiko (infantilizmo) bruožų; 2. (apie suaugusį asmenį) kuris elgiasi kaip vaikas;
3. nesubrendęs, naivus, nerimtas.“
O jei pavyks, ir protas apyšviesės, pasidomėkit iš kokių šalių į Europą plūsta milijoninės minios ir kas sugriovė jų šalis: Baltarusija, Rusija ar Š. Korėja ? Sėkmės.
Faktas kad Landsbergiai įsikišo į Taivanio – Kinijos kovą dėl valdžios Kinijoje veikdami Lietuvos vardu, kuomet Lietuvos gyventojai pasisakė kad yra prieš tokius užsienio politikos veiksmus dėl Lietuvos- Kinijos santykių. Landsbergiai pasinaudojo Lietuvos žmonėmis. Na o PPO negali įtakoti Kinijos motyvacijos bendradarbiauti su Lietuva. Įtakos tik prekių už kurias atsiskaityta judėjimą. Tai reiškia kad Lietuvos pramonės vystymasis yra pasmerktas dėl apriboto konkurencingumo netekus kinų kaip partnerių ir kaip klijentų. Tikėtina kad užsienio investicijos į verslą praeis pro šoną į kaimynines šalis. O ES parlamentas apie šiandieninius Lietuvos – Kinijos santykius atsiliepia neigiamai, žinoma, kalba diplomatiškai ir vis pabrėžia kad Lietuvos elgesys buvo netikėtumas. Trumpai šnekant – ES politikai sako – ką Jūs ” durneliai” pridarėte. ES tiesiogiai nekonfrontuoja su Kinija, ES kreipimasis į PPO yra formlaus įrankio panaudojimas tikslu išvengti ES kabinimosi į atlapus Kinijai ir kuo ilgiau nesivelti į šiuos santykius. O verslui paramos jokios. Kam Lietuvai reikėjo kištis į Pekino-Taivanio kovą dėl valdžios – atsakymas – Lietuvai nereikėjo, reikėjo tik keliems konservatoriams kad “Vašingtone durys atsidarytų” – jie pasinaudojo kiekvienu iš mūsų net neklausdami kiekvieno iš mūsų nuomonės o kalbėdami Lietuvos vardu. Šiai dienai reikai spręsti klausimą – ar Lietuva yra demokratinio valdymo respublika.
Skaitykite plačiau JP.lt:
https://jp.lt/g-nauseda-ppo-proceduros-del-kinijos-bus-ilgos-bet-duos-svarbiu-atsakymu/#comments
Prezidentas ne mažiau atsakingas už šį jokiu sveiku protu nesuvokiamą (arba labai lengvai suvokiamą, jei tik noras yra) reikalą. Pabrėžiu – ne mažiau! Jei Prezidentas dirba, jis asmeniškai atsakingas už savo darbus. Jei nedirba, asmeniškai atsakingas už savo neveiklumą ne mažiau, o net daugiau, Bet apie tai nutylima ir šiame straipsnyje, ir Tamstos pastaboje. Ar ne apkalta abiems turėtų būti? Ir ne tik už tai? O kreipimasis į PPO, mano nuomone, yra tik bevertė viešųjų ryšių akcija.
Juokingiausia, jog Anūkas, įsivaizduodamas, kad tarptautiniai santykiai yra tik virvučių timpčiojimas, patempė JAV virvutę, kad ši timptelėtų Taivano, ir ši pakeistų Taivano atstovybės pavadinimą. Amerikai šokas – marionetė netimpčioja valdančiosios rankos. Čia tai juokas, bet kas bus, jei kas nors, matydamas šį marionetės šokį, sugalvos timptelėti virvutę ir išprovokuoti Baltarusijos – Lietuvos karinį konfliktą ? O tai jau ne juokas.
Kundrotas šiame straipsnyje prirašė daug netiesos. Kam rašyti netiesą, kai susigaudyti dabartinėje Ukrainos, Rusijos, Kinijos, Lietuvos padėtyje nėra labai sudėtinga. Nesunku ir suprasti, kas auka, kas užpuolikas. Matos, kad Kundrotas teisina Kiniją, Rusiją. Taivanas Kinijai negrąsina. Ukraina Rusijai taip pat. Geriau būtų, jeigu Kundrotas linktų prie valstybės kūrėjų, ne prie griovėjų.
A dabartinis kivirčas su Vokietija ne jai pretenzijas reiškiančios strateginės kaimynės įkvėptas? Ne pasitarnavimas jai?