Naujausiame leidinyje „Gamtos vertybės saugomose teritorijose“ skelbtas įdomus straipsnis apie gaisrus Čepkelių pelkėje.
Ar gaisrai pelkėse – gamtinė katastrofa, ar natūralus gamtos reiškinys? Kas yra gaisrai gamtoje – žmogaus veiklos pasekmė, ar visgi ir pati gamta dėl žaibų galėtų sukelti neką mažesnius gaisrus?
Į tai mėgina atsakyti straipsnio autoriai Gintautas Kibirkštis, Rūtilė Pukienė ir Julius Taminskas.
Gaisras gamtoje yra globalus reiškinys, atsirandantis dėl klimato sąlygų, degios medžiagos paplitimo ir žmonių veiklos sąveikos. Šiandien stebimas klimato kaitos poveikis gaisrų skaičiaus ir ploto didėjimui pasaulyje.
Nepažeistose pelkėse dauguma durpių paprastai yra apsaugotos nuo degimo. Pelkių sausėjimas dėl klimato kaitos ir žmogaus veiklos sumažina vandens atsargas durpynuose ir padidina durpynų gaisrų dažnumą ir mastą.
Visgi gaisrų Čepkelių pelkėje būdavo visu pelkės vystymosi laikotarpiu. Pelkės klodo gręžiniai Čepkelių pelkėje atskleidžia gaisrų požymius (pelenus) tūkstančių metų senumo sluoksniuose.
Čepkelių valstybiniame gamtiniame rezervate saugoma natūrali pelkė. Esant natūraliam hidrologiniam režimui, šis žmogaus nepažeistas pelkynas gyvuoja tūkstančius metų nusistovėjusiu ritmu, kuriame pastebimi cikliškai besikartojantys sausesni ir drėgnesni laikotarpiai, susiję su gamtiniais klimato ciklais.
XX a., vykdant instrumentinius meteorologinius stebėjimus, ryškus ir ilgai besitęsiantis metinio drėgmės indekso sumažėjimas buvo nustatytas 1963–1977 m.
Dėl tokio ilgo sauso tarpsnio galėjo pasikeisti viršutinio durpių klodo fizikocheminiai rodikliai, ir tai galėjo lemti vėlesnę augalijos sukcesiją.
Šiuo laikotarpiu Čepkelių pelkėje dažnai kildavo gaisrų. Gaisraviečių vietose pelkėje likdavo ugnyje visiškai nesudegusių pušų, kurios toliau augo, taip pat po gaisrų pridygdavo naujų medžių – atsirasdavo nauja pušynų karta.
Paskutiniais XX a. dešimtmečiais vyko didžiosios Čepkelių raisto dalies užaugimas medžiais.
Aukšto vandens lygio laikoptarpis nuo 2007 m. iki 2014 m. nulėmė, kad pradėjo džiūti dalis Čepkelių raiste augančių pušų (dėl drėgmės pertekliaus aukštapelkėje), o 2018, 2019 ir 2020 m. sausrų laikotarpiu susidarė taip pat nepalankios pušų augimo sąlygos (dėl drėgmės trūkumo) – dalis pušų pelkėje vėl džiūsta.
Dėl susikaupusios negyvos sausos medienos, klimato pokyčių (lemiančių žemą pelkės vandens lygį ir kaitras), dabartiniu metu Čepkelių pelkėje yra pavojus kilti didelio masto gaisrams.
Žinomiausi ir didžiausi gaisrai Čepkeliuose (pagal istorinius šaltinius) yra įsiplieskę Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu – 1915 m. – tai patvirtina ir dendrochronologiniai tyrimai, atlikti remiantis pelkinių pušų kasmetinio prieaugio rievių augimo analize.
Šiuo metu pelkėje dar žaliuojančios šimtametės pušys su gaisrų randais kamienuose yra tarsi gaisrų metraštininkės, nes skaičiuojant jų metines rieves ir sekant ugnies paliktus pėdsakus kamiene (būtent gaisrų metais paliktus randus), galima datuoti gaisrus pelkėje.
Taip galima nustatyti gaisrų datas ir vietas visoje pelkėje, netgi jeigu ir nėra išlikusių archyvinių, istorinių duomenų apie gaisrus.
Šie tyrimai naudingi tyrinėjant gaisrų poveikį pelkių ekosistemų vystymuisi. Dažniausiai Čepkelių pelkėje galima aptikti senas pušis, kurių amžius siekia iki 170 metų.
Tad pagal Čepkeliuose augančias pelkines pušis galima atkurti gaisrų datas pelkėje nuo XIX a. antros pusės iki dabartinio laikotarpio.
Pagal šiuo metu dar gyvų pušų kamienų randus nustatyta, kad XX a. Čepkelių pelkėje gaisrai vyko daug dažniau negu XIX a.
To priežastis ir klimato kaita, ir Čepkelių pelkyno hidrologinio režimo pakitimai, ir žmonių aktyvesnė veikla XX a. Dideli gaisrai Čepkelių pelkėje vyko 1915, 1940, 1944, 1945, 1963, 1968, 1975 ir 1992 m.
Gaisrai Čepkelių valstybiniame gamtiniame rezervate buvo intensyviai gesinami nuo pat jo įkūrimo 1975 m. Gamtiniuose metraščiuose aptinkamos žinios (užfiksuoti įvykiai) apie gaisrus nuo 1983 m.
Nuo 2008 m. iki 2021 m. gaisrų rezervate visiškai nebuvo.
Keičiantis klimatui, įsigalint ilgalaikėms ir dažnai pasikartojančioms sausroms, kartu didėja gaisringumas (galimybė kilti gaisrams) pelkėje ir aplinkiniuose apypelkio sausuose pušynų miškuose.
Visą leidinį „Gamtos vertybės saugomose teritorijose“ galima paskaityti čia.
