Rimui Tuminui – 70: Vilniaus mažojo teatro kelionė į žmogų tęsiasi

Sausio 20 d. režisieriui, mokytojui, Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjui ir meno vadovui, Lietuvos nacionalinės premijos bei daugelio kitų apdovanojimų laimėtojui Rimui Tuminui sukanka 70 metų.

Šia iškilia proga sukakties dieną Vilniaus mažasis teatras rengia šventinį vakarą, kurio metu bus parodytas legendinis R. Tumino režisuotas spektaklis „Belaukiant Godo“ (pristatymas įvyko 2002 m.), o po jo nuotolinio ryšio priemonėmis bus susisiekta su sukaktuvininku, nuskambės Maestro skirti Vilniaus mažojo teatro trupės narių bei kitų jo kūrybinių bendražygių sveikinimai.

Sausio 20 d. ir vėliau sukakties sveikinimai skambės bei proginiai renginiai vyks ir interneto erdvėje – visi susidomėję kviečiami apsilankyti Vilniaus mažojo teatro „Facebook“ paskyroje, kurioje bus pristatytas Lietuvoje menkai žinomas režisieriaus kūrybos „islandiškasis laikotarpis“ ir vyks 1995–2003 m.

Islandijos nacionaliniame teatre sukurtų spektaklių archyvinių vaizdo įrašų transliacija.

Režisierius R. Tuminas gimė 1952 m. sausio 20 d. Kelmėje. 1970–1974 m. studijavo televizijos režisūrą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.

1978 m. baigė režisūrą A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje (GITIS, J. Tumanovo kursas). 1979–1990 m. dirbo režisieriumi, nuo 1994 m. – vyriausiuoju režisieriumi Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre.

1990 m. įkūrė Valstybinį Vilniaus mažąjį teatrą, nuo 1997 m. iki dabar yra šio teatro meno vadovas. 1995–1998 m. – Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro vadovas, 1998–1999 m., vadovaujant Rimui Tuminui, Lietuvos akademiniam dramos teatrui buvo suteiktas Lietuvos nacionalinio dramos teatro statusas.

Nuo 2007 m. eina ir Valstybinio akademinio J. Vachtangovo Maskvoje (Rusijoje) teatro meno vadovo pareigas.

Nuo 1981 m. dirbo mokytojų darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedroje, taip pat yra dėstęs Vilniaus dailės akademijoje.

LMTA vadovavo keliems aktorių kursams, kurių branduolys dabar sudaro Vilniaus mažojo teatro trupės dalį.

Tarp jo išugdytų šiandien garsių aktorių – Inga Burneikaitė, Mindaugas Capas, Arvydas Dapšys, Andrius Žebrauskas, Valda Bičkutė, Ramūnas Cicėnas, Balys Latėnas, Gintarė Latvėnaitė, Vytautas Rumšas (jaun.), Mantas Vaitiekūnas, Daumantas Ciunis, Indrė Patkauskaitė, Agnė Šataitė ir daugelis kitų.

Jo spektakliai buvo ir yra rodomi įvairiose pasaulio teatrų scenose, daugelis pelnė įvairių apdovanojimų tarptautinėse teatrų šventėse.

Kaip kviestinis režisierius yra statęs Suomijoje, Islandijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Italijoje, Graikijoje, Lenkijoje.

Kaip teigia teatrologė, R. Tumino teatro tyrinėtoja, 2012 m. išleistos knygos „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą“ autorė Ramunė Balevičiūtė, režisierius R. Tuminas priklauso tai teatro menininkų kartai, kuri paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais formavo Lietuvos kaip teatro šalies reputaciją: „Autorinio režisūrinio teatro – vizualaus, poetiško, emociškai paveikaus.“

R. Tuminas savo teatrinę karjerą pradėjo XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje – panašiu laiku kaip ir kitas didis lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius (1952–2018).

R. Tuminas Lietuvoje ir užsienyje yra pastatęs per 70 spektaklių. Jo sceninės kūrybos pamatą sudaro rusų klasikos – Michailo Lermontovo, Nikolajaus Gogolio, Aleksandro Gribojedovo, Fiodoro Dostojevskio, Aleksandro Puškino, Levo Tolstojaus – kūrinių interpretacijos; ypatingą vietą jo repertuare užima Antono Čechovo pjesių pastatymai.

Greta – Sofoklio, Vilijamo Šekspyro (William Shakespeare), Karlo Goldonio (Carl Goldoni), Frydricho von Šilerio (Friedrich von Schiller), Samuelio Beketo (Samuel Beckett), Tomo Bernardo (Thom Bernhard), Johanas Volfgangas Getė (Johann Wolfgang Goethe) ir šiuolaikinės lietuvių dramos interpretacijos.

Tarp svarbiausių Lietuvoje bei svetur sukurtų ir daugeliui žiūrovų giliai atmintin įsmigusių spektaklių – V. Kukulo, R. Tumino „Čia nebus mirties“ (1988), A. Čechovo „Vyšnių sodas“ (1990, 2000, 2006), „Dėdė Vania“ (1992, 2009), „Žuvėdra“ (1993, 2001, 2009) ir „Trys seserys“ (1997, 2005), B. Brechto „Galilėjus“ (1992), „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (1994, pagal G. Kanovičių), M. Lermontovo „Maskaradas“ (1997, 2010).

„Vaidiname… Schillerį!“ (2000, pagal F. Schillerį), V. Šekspyro (W. Shakespeare) „Romeo ir Džuljeta“ (2001), „Troilas ir Kresida“ (2008), N. Gogolio „Revizorius“ (2001), S. Beketo (Becketto) „Belaukiant Godo“ (2002), M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“ (2004) ir „Mistras“ (2010), „Uostas“ (2011, pagal įvairių autorių kūrinius).

A. Puškino „Eugenijus Oneginas“ (2013), T. B ernardo (Bernhard) „Minetis“ (2015), Sofoklio „Edipas karalius“ (1998, 2016), J. V. Getės (Goethe) „Faustas“ (2019), „Karas ir taika“ (2021, pagal L. Tolstojų). R. Tuminas režisavo ir operų (D. Šostakovičiaus „Katerina Izmailova“, 2016; P. Čaikovskio „Pikų dama“, 2018, abi Didžiajame teatre Maskvoje).

Režisierius kūryboje remiasi istorine ir kultūrine atmintimi, plėtojamos vaikystės, namų, teatro temos, derinama romantinė pasaulėjauta ir subtili ironija, ekscentrika ir psichologinio teatro požymiai, įvairūs stiliai ir žanrai.

Spektakliams būdingas teatrališkumas, atvira forma, improvizacija. Pasak teatrologės Daivos Šabasevičienės, visoje kūryboje R. Tuminui svarbu atkreipti dėmesį į „švelniąją teatro jėgą“, kuri jam – vienas iš esminių teatro požiūrių. Jis siekia į gyvenimą grąžinti tai, kas laikoma atgyvenomis, – senus daiktus, sąvokas ir jausmus.

Maestro, visą gyvenimą puoselėjęs teatro kaip namų, tai yra repertuarinio teatro su stipriu aktorių ansambliu, sumanymą, yra sakęs: „Aš esu kupinas nevilties, todėl ir sakau: kad ir kur būčiau, Rusijoje, Anglijoje ar Lietuvoje, pradedu teatrą nuo nevilties ir einu į viltį.

Tai – vienintelis kelias“. Jam priklauso ir šie žodžiai: „Teatrą gali suvokti tik laike, tai nėra kažkoks pastatas ar namas. Tokie dalykai neegzistuoja – tai tėra sąlyga. Teatras gali būti gyvas ir be stogo ar sienų.“

Tačiau paklaustas, kuris ligšiolinio kūrybinio kelio žingsnis jam atrodo vertingiausias, prasmingiausias, nedvejodamas nurodo 1990-uosius, Vilniaus mažojo teatro įkūrimo metus ir šio teatro – pirmųjų ir tikrųjų namų – gyvavimo pradžią, kurią ženklino dar 1988 m. sukurtas spektaklis „Čia nebus mirties“.

R. Tuminas teigia viso gyvenimo kūryba ėjęs žmogaus link; jo įsitikinimu, šios krypties laikosi ir Vilniaus mažasis teatras, kuriame, be paties Tumino spektaklių, rodomi ir Gabrielės Tuminaitės, Kirilo Glušajevo, Gintarės Latvėnaitės, Uršulės Bartoševičiūtės, Tomi Janežičiaus bei kitų režisierių darbai: „Kas sugebės atsitverti nuo apgaulių, netikėjimo, būti žmogumi, ieškoti žmogaus, klausti – kodėl jis nelaimingas šiandien? Ką jam skauda? Kaip jam padėti? Kuo greičiau – prie žmogaus.

Vilniaus mažasis teatras turi šitą dvasią, šis kelias į žmogų tolimas, bet garbingas.“

Režisierius nuosekliai plėtoja savo teatro viziją, nors teigia paskutiniuoju spektakliu iš jos išsivadavęs, nusimetęs nereikalingą balastą.

Tačiau nesibodi pavadintas konservatoriumi. Praėjusių metų lapkritį J. Vachtangovo teatre pristatęs spektaklį, skirtą šio teatro šimtmečiui – L. Tolstojaus „Karą ir taiką“, jis kalbėjo: „Aš sau uždraudžiau naudoti ekranus, interaktyvius kūrinius, nors scenoje turime didžiulę sieną, ir pagunda ką nors ant jos pakabinti ar parodyti gana didelė.

Tačiau to mes sau neleidome. Viską pakeičia šviesos srautai, aktoriai, puikiai perpratę likimus, istoriją. Ir teatro suvokimas – ką mes darome.

Kokius ženklus duodame šiandienos teatrui? Kaip patys suvokiame teatrą? Juk teatro šiuolaikiškumą atskleidžia mąstymo būdas. Ir čia mes šiuolaikiški.“

Pasak R. Balevičiūtės, nuo pat jaunystės studijų Tumino meniniame braiže ryškus kino poveikis: kūrėjas naudoja daugelį kino raiškos priemonių, yra labai jautrus šviesai scenoje, skirtingų planų kaitai.

„Archyvuose galima aptikti nemažai jo neįgyvendintų kinematografinių sumanymų apmatų, scenarijų. Net buvo sugalvojęs sukurti vaidybinį filmą – tarsi kokią poetinę autobiografiją a la Fellini.“

Beje, Tuminas dažnai lyginamas su didžiuoju italų kino meistru, vadinamas „teatro Fellini’iu“ (Federico Fellini). Atsitiktinumas ar lemtis – jie net gimę tą pačią dieną – sausio 20-ąją. Lietuvių režisierius yra prisipažinęs, kad žiema jam – pats teatrališkiausias metų laikas.

Žiemos vaizdinių kupinas ne vienas jo spektaklis: pradedant pirmuoju Jordano Radičkovo „Viduržiemiu“ (Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras, 1978), ir baigiant Puškino „Eugenijumi Oneginu“ (J. Vachtangovo valstybinis akademinis teatras, 2013); o kur dar legendinis Michailo Lermontovo „Maskaradas“ (Vilniaus mažasis teatras, 1997), Čechovo „Trys seserys“ (Vilniaus mažasis teatras, 2005), Aleksandro Gribojedovo „Vargas dėl proto“ (teatras „Sovremennik“, 2007)…

Vaizdingumą ir jausmingumą supinančiuose Tumino spektakliuose labai svarbus vaidmuo tenka scenografijai ir muzikai, kurią dažniausiai kurdavo ištikimi režisieriaus bendražygiai – scenos dailininkas Adomas Jacovskis (g. 1948) ir kompozitorius Faustas Latėnas (1956–2020).

Tumino spektaklių erdvė – tai kita žemė, ypatinga žaidimo teritorija, kurioje galioja savi dėsniai.

Šiuo metu Maestro R. Tuminas Venecijos Karlo Goldonio (Carl Goldoni) teatre Italijoje kuria spektaklį pagal H. Ibseno dramą „Šmėklos“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliks garsiojo italų režisieriaus Džordžijo Strelerio (Giorgio Strehler) našlė, aktorė Andrėja Jonasona (Andrea Jonasson) .

Kaip pats teigia, jaunystėje žavėjęsis H. Ibseno dramaturgija, o dabar ypač didelio jaudulio repeticijoms teikia susitikimas su Dž. Strelerio, kurio kūryba jam visada buvo labai svarbi, žmona bei kitais draugais italais.

R. Balevičiūtė: „Nors pastarųjų metų Rimo Tumino kūryboje mažiau ekscentrikos ir paradoksų, vienas dalykas nesikeičia: asociatyvūs sceniniai vaizdiniai, panardinti į jausmingai sodrią, muzikos ir šviesų žaismo pripildytą atmosferą, žiūrovams leidžia pasijusti šventiškai, patirti šventę, kuri, būdama „tobulos bendrumo formos manifestacija“, išreiškia Tuminui itin artimą Strelerio „teatro žmonėms“ sumanymą.“

R. Tuminas palaiko glaudžius ryšius su italų teatralais, žadamos Vilniaus mažojo teatro gastrolės Italijoje. Visiems laukiant, kada gi Maestro sukurs naują spektaklį Vilniaus mažajame teatre, režisierius žada, kad naujo spektaklio parengiamieji darbai prasidės jau šiais veiklos metais.

Parengta pagal Valstybinio Vilniaus mažojo teatro pranešimą