Pamatus 1923 metų Klaipėdos krašto sukilimui ir lietuvybės išsaugojimui šiame krašte padėjo testamentinis 1918 metų Tilžės Aktas. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus nariai 2021 m. lapkričio mėn. 30 d. paminėjo šio Akto 103 metų sukaktį, apeidami keletą Tilžės akto signatarams skirtų atminimo lentų. Vėliau visi susirinkome arbatai į būstinę Tiltų gatvėje Nr. 6.
Pirmoji aplankyta paminklinė lenta buvo skirta išskirtinei asmenybei Martynui Jankui, vadinamu Mažosios Lietuvos patriarchu. Ji pakabinta 2014 m. ant pastato Šaulių g. Nr. 5, talkinant Mažosios Lietuvos reikalų tarybos ( MLRT) Klaipėdos krašto skyriui, finansuojant M. Jankaus anūkei Evai Gerolai Jankutei. Ji ir parašė tekstą šiai memorialinei lentai. Kai MLRT Klaipėdos krašto skyriaus pirmininkas Petras Šmitas tą tekstą pristatė Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijai, toji paprašė išbraukti žodį patriarchas. Žodį patriarchas teko pašalinti. Anot komisijos, Lietuvoje yra tik vienas patriarchas – Jonas Basanavičius.
Keista klausytis Klaipėdos universiteto istorikų, pagal kuriuos Mažoji Lietuva neturėjo savo patriarcho, nors tarpukario Lietuvoje M. Jankus taip buvo vadinamas. Ar suvokia Klaipėdos istorikai, kas slypi po tokiu neigimu. Gal Mažojoje Lietuvoje niekada negyveno lietuvių, nevyko žūtbūtinei kova už tautos išlikimą. Liūdna tiesa ta, kad XIX pab.-XX a. Mažojoje Lietuvoje vykusi kova dėl tautinių vertybių nesibaigė, tęsiasi ji ir XXI amžiuje.
2021 m. rugpjūčio mėn. 19d. į Ievos Simonaitytės biblioteką susitikti su klaipėdiečiais atvyko knygotyrininkas akademikas Domas Kaunas. Jis pristatė savo naujausią darbą-monografiją „ Martynas Jankus-tautos vienytojas ir lietuvių spaudos kūrėjas“. Šis puikus veikalas dar kartą mums priminė, kad istorikai, išsityčioję iš Evos Jankutės prašymo įrašyti į atminimo lentą žodį patriarchas, pasielgė neatsakingai.
Profesorius D. Kaunas mano, kad M. Jankui turi būti ne vien atminimo lenta, bet ir paminklas. Jis siūlo statyti jį vietoj žvejo, kuris stovi šalia merijos. Ir MLRT Klaipėdos krašto skyriaus nariai norėtų paminklo Mažosios Lietuvos patriarchui M. Jankui, kuris stovėdamas visu ūgiu primintų, kad jo, kaip tautos vienytojo, indelis yra begalinis.
Tačiau, mūsų skyriaus nariai mano, kad jau suaugusio su aplinka žvejo paminklo nukelti gal ir nereikėtų. Paminklą M. Jankui galima būtų pastatyti kažkur prie halės, senojo turgaus rajone, nes ten Jankai turėjo prekyvietę, ten knygas pardavinėjo jo žmona Anė Jankuvienė. Apibendrinant, Mažosios Lietuvos patriarchas M. Jankus turi būti pagerbtas panašiai kaip Vilniuje J. Basanavičius.
Kultūrininkas M. Jankus dalyvavo ir politiniame gyvenime. Mažosios Lietuvos gyventojai norėjo turėti Reichstage savo deputatą. 1899 m. jie įkūrė Ragainės ir Pilkalnio apskričių lietuvių konservatorių rinkimų draugiją. Šios draugijos renginiuose M. Jankus susipažino su Jonu Vanagaičiu, kuris kilimo buvo iš anapus Nemuno, iš buvusio Pabūdupių kaimo (Ragainės apskritis), dabar rusiškai pavadintas Кrainejės vardu (Krasnoznamensko rajonas).
J. Vanagaitis ir M. Jankus tapo draugais, juos jungė panaši pasaulėžiūra tiek politinėje, tiek kultūrinėje veikloje. Ta jų draugystė buvo ilgalaikė. Jie abu buvo Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto ( 1922-1924) nariai, net jų memorialinės lentos randasi šalia.
J. Vanagaičio paminklinė lenta yra pakabinta ant pastato Karoso g. 13, Klaipėdoje. Šią atminimo lentą finansavo J. Vanagaičio anūkai: Romas Šležas ir Marija Kavaliauskaitė-Murphy. Jie iš JAV 2010 m. atvyko į Klaipėdą pagerbti senelio įamžinimo. Į Lietuvą 2009 m. atvežė savo senelių Jono ir Marijos palaikus, kuriuos palaidojome Bitėnų kapinaitėse. Prieš tai J. M. Vanagaičių atminimas buvo pagerbtas Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje. Ten pasisakė Klaipėdos universiteto istorikai. Vienas iš jų, prisiminė šmeižtus, kuriuos per spaudą skleidė, kaip tiesą, galingosios kaimynės Vokietijos paruošti spec. darbuotojai.
Tuomet senelio garbę stojo ginti anūkas Romas Šležas. Jis jau šių dienų gandų ir paskalų platintojams priminė, jog jo senelis šmeižikus padavė į teismą ir laimėjo bylą. Kauno laikraščiai, kurie buvo išplatinę melą apie J. Vanagaitį, parašė paneigimus. Klaipėdos laikraščiai buvo įpareigoti tai padaryti, bet jie neatsiprašė.
Kai kalbėjome su architektu Adomu Skiezgelu apie politinius susidorojimus, kuriuos teko mažlietuviams patirti iš didžiosios vokiečių tautos atstovų, tai jam J. Vanagaičio anūkas pasakė, jog jis laimėjo teismo bylą todėl, kad buvo labai kruopštus, netgi pedantas ir kiekvieną pirkinį fiksuodavo savo užrašuose. Svarbiausias vokietukų šmeižtas, kad vogė, todėl pasistatė namą, teisme buvo paneigtas.
Lietuviams ypač daug teko patirtį agresijos, kai naciai ruošėsi atimti Klaipėdą. Deja, 1939 m. Klaipėdos perdavime Vokietijai teko dalyvauti Tilžės akto signatarui Viktorui Gailiui, nes jis tuo metu buvo gubernatorius.
Trečia paminklinė lenta, kurią aplankėme – Viktoro Gailiaus. Šios lentos sukūrimą dalinai finansavo Mažosios Lietuvos lietuvių draugija Čikagoje. V. Gailius svarbus Klaipėdos miesto istorijos kultūrai ne tik, kad buvo Tilžės akto signataras, bet ir paskutinis Klaipėdos miesto gubernatorius Lietuvos Respublikos ministro teisėmis 1938 m. gruodžio 12 d. – 1939 m. kovo 23 d.
Po to kai Klaipėdos kraštą okupavo nacistinė Vokietija 1939–1940 m. V. Gailius buvo Lietuvos Respublikai paliktos Klaipėdos uosto laisvosios zonos administracijos tarybos narys. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus iniciatyva, suradus rėmėjus, V. Gailiaus paminklinę lentą pakabino 2021 m. architektas Adomas Skiezgelas ir skulptorius Rimantas Eidėjus. Jie yra dar trijų Tilžės Akto signatarams skirtų memorialinių lentų autoriai.
Apie kitus Tilžės Akto signatarus nutarėme kalbėti MLRT Klaipėdos krašto skyriaus būstinėje. Tilžės Akto prisiminimo popietėje prie arbatos dalyvavo ir jo signataro Jurgio Arnašiaus anūkas Helmutas Arnašius. Anūkas, kaip du vandens lašai panašus į savo senelį ilgametį Klaipėdos teismo darbuotoją. Jų gyvenamasis namas neišliko, karo audros jį sunaikino, todėl atminimo lenta 2017 m. buvo pakabinta ant buvusių teismo rūmų ir kalėjimo pastato Jūros g. Nr. 1, kuriame signataras dirbo.
Neaplankėme, bet prisiminėme Tilžės akto signatarą Valterį Didžį, gydytoją, jachtklubo „Buriuotojų sporto klubo“ komodorą, Lietuvos automobilių sporto čempioną . Prisimenant V. Didžį būtina paminėti, jog 1947 m. jis pasirašė po Mažosios Lietuvos lietuvių protestu, kuris vadinamas Fuldos II aktu, reikalavusio prijungti Karaliaučiaus kraštą prie Lietuvos, neatiduoti jo kolonizuoti rusams.
Memorialinė lenta V. Didžiui buvo atidengta 2018 m. Turgaus g. 2. Pastatas, kuriame dirbo gydytoju, neišliko, jo vietoje po karo buvo pastatytas jau kitas namas. Dalinai šią lentą finansavo V. Didžio vaikai dukra Ieva Aras ir sūnus Martynas Didžys, kurie gyvena Australijoje.
Dar kitas atminimo lenta įamžintas Tilžės akto signataras – Jurgis Lėbartas, kuris taip pat dirbo Klaipėdoje. Jis ne tik pasirašė po Tilžės aktu, bet 1923-1925 m. buvo Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto vicepirmininku. Pastatas, kuriame veikė Gelbėjimo komitetas, neišliko. Memorialinė lenta 2019 m. pakabinta ant namo Tiltų g. 16, kurį pastatė toje pačioje vietoje jau po karo. Šį projektą dalinai finansavo Lietuvos šaulių sąjunga, nes J. Lėbartas buvo ir Lietuvos šaulių sąjungos XX Klaipėdos rinktinės valdybos pirmininku. Jį taip pat 1926 m. išrinko į pirmąjį Klaipėdos krašto Seimelį bei paskyrė Direktorijos pirmininku. 1934 m. ėjo Klaipėdos vyr. burmistro pareigas.
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininko pavaduotojas Algimantas Švanys susitikimo metu priminė, jog dar nėra tinkamai įamžintas aktyvus 1923 m sukilimo dalyvis, gyvenęs Klaipėdos rajone, Klaipėdos krašto Direktorijos pirmininkas Endrius Borchertas (sovietų ištremtas į Karagandą ir ten miręs). Popietės dalyviai paprašė, kad kitam susirinkimui jis paruoštų raštą Klaipėdos rajono merui.
Prisiminti garbingą Klaipėdos krašto istoriją, iškilius tautiečius yra mūsų pareiga, nes jų dėka šis kraštas neatiteko karo nugalėtojams lyg grobis, kaip ta Mažosios Lietuvos dalis anapus Nemuno.
Autorė yra Mažosios Lietuvos reikalų tarybos valdybos narė
