Ekspertai: perteklinė teisėkūra kelia iššūkių verslui

Ekspertai teigia, kad politikų noras demonstruoti aktyvumą teikiant įstatymų pataisas valstybei gali būti daugiau žalingas negu naudingas.

Teisės dėstytoja Ramutė Ruškytė teigia, kad Lietuvoje 2016-2020 metais priimtų teisės aktų skaičius vien Seime siekė 3440. Taigi per vienerius Seimo kadencijos metus buvo priimta 860 teisės aktų. Iš viso įstatymų, priimtų per praėjusią kadenciją skaičius siekė 2572, t. y. daugiau kaip dvigubai nei per visą 2004-2008 m. Seimo kadenciją.

Dėl kiekybės nukenčia kokybė

„Tokią aktų gausą Lietuvoje gali lemti keletas veiksnių. Visų pirma, Lietuvos institucijose ir visuomenėje vis dar vyrauja klaidinga nuostata, kad naujais įstatymais galima išspręsti visas iškylančias problemas, todėl neieškoma kitų alternatyvių būdų“, – komentuoja R. Ruškytė.

Anot jos, be to, parengtų teisės aktų projektų poveikio vertinimas neretai yra formalus, o daugeliu atveju apskritai neatliekamas. Nors Teisėkūros pagrindų įstatymas ir leidžia poveikio vertinimo neatlikti, kai teisinis reguliavimas nėra keičiamas iš esmės, tokia išimtimi Lietuvoje naudojamasi pernelyg dažnai.

„Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Seimo nariai, priešingai nei kitose Europos valstybėse, inicijuoja itin daug įstatymų ir kitų teisės aktų projektų Seime, nors vyriausybinės struktūros paprastai turi ir didesnę patirtį, ir daugiau resursų parengti geresnės kokybės teisės aktų projektus“, – teigia R. Ruškytė.

Štai Lietuvoje Vyriausybė pateikia Seimui santykinai nedaug – atskirais metais  35 proc., – teisės aktų nuo visų įregistruotų teisės aktų Seime, kai išsivysčiusiose Europos valstybėse vyriausybės vidutiniškai registruoja apie 90 proc. teisės aktų projektų. Be to, Lietuvoje priimama tik apie 50 proc. teisės aktų, kuriuos registruoja Seimo nariai ir virš 70 proc., kuriuos Seimui pateikia Vyriausybė.

„Neproporcingai didelis Lietuvos Seime svarstomų teisės aktų projektų skaičius labai stipriai sumažina galimybę skirti laiko į juos įsigilinti“, – sako teisės ekspertė. O, esant dideliam teisės aktų projektų skaičiui, kiekvienoje kadencijoje vis dažniau įstatymų (kai kada net kas antram) projektui buvo taikomas skubos ar ypatingos skubos tvarka, tačiau vėliau Konstitucinis Teismas pripažino, kad tokia tvarka neatitinka Konstitucijos.

Tarp problemų dėstytoja mini ir didelės dalies valstybės tarnautojų, kurie rengia teisės aktus, kvalifikacijos stoką – mokymuose, kaip rengti teisės aktus, yra dalyvavę vos apie 10 proc. valstybės tarnautojų.

Finalas toks, kad turime nemažai aktų, kurie stokoja aiškumo, paliekamos teisės spragos ir tai provokuoja ginčus teismuose. Taip valstybė patiria didelį nuostolį – piliečiai bylinėjasi su valstybe dėl savo teisių, o valstybės atstovai turi ginti savo poziciją, kai kada patys negalėdami paaiškinti tikrosios teisių apimties, įtvirtintos įstatyme.

Pasak R. Ruškytės, valstybės teisinę sistemą sudaro trys dalys: teisės kūrimas (teisėkūra), teisės sistema ir teisės įgyvendinimas. „Šios dalys tarpusavyje yra susijusios, todėl jeigu procesas stringa teisėkūroje, atitinkamai stringa ir teisės įgyvendinimas (taikymas), kas mažina pasitikėjimą valdžia“, – aiškina R. Ruškytė.

Išsivysčiusiose demokratijose, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, – vien susipažinti ir įvertinti teisės aktų koncepciją, metmenis institucijoms skiriama nuo 6 iki 9 mėnesių terminas. „Pas mus viskas vyksta „reikėjo vakar“ principu.

Pavyzdžiui, Suomijoje kartu su įstatymo projektu iš karto parengiami ir detalūs  įstatymo normų paaiškinimai, kaip jos bus taikomos.

Lietuvoje dėl skubos ir gausos institucijoms stinga laiko parengti poįstatyminius aktus, kartais trūksta ministro įsakymo, ir įstatymas pradeda šlubuoti viena koja.

Ypač tuomet, kai aiškinamieji raštai nėra informatyvūs, o poveikio vertinimas yra formalus arba visai neatliekamas“, priduria R. Ruškytė.

Populiaru ar kažkam to reikia?

„Vienas iš pagrindinių teisėkūros principų yra tikslingumas. Tai reiškia, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis“, – teigia „GreenLex“ partneris ir advokatas Robertas Klovas.

Deja, advokato teigimu, Lietuvoje teisės aktų projektų atsiradimą neretai nusveria kiti principai, kurie nėra apibrėžiami teisėkūros įstatyme.

„Kartais nusveria pragmatizmas, pavyzdžiui, „tai bus labai populiarus sprendimas“, o kartais – akivaizdus interesas „kažkam to labai reikia“, – svarsto advokatas.

Kaip aktualų pavyzdį advokatas linkęs išskirti ir kone kiekvieną sesiją Seime užverdančią diskusiją ir iš to sekančias įstatymo pataisas apie tai, kad trūks plyš reikia plėsti vienkartinių pakuočių užstato sistemos plėtrą – nuo vyno butelių iki majonezo ar net jogurto indelių.

„Pasitaiko atvejų, kai nežiūrint visų patvirtintų strateginių dokumentų inicijuojami teisės aktų pakeitimai, kurie su ilgalaike valstybės strategija neturi nieko bendro.

Kartais vykdomosios valdžios deklaruojama ilgalaikė kryptis, pagal kurią savo veiklą planuoja ir verslas, kardinaliai pakeičiama įstatymų leidėjo rūmuose“, – teigia advokatas.

R. Klovo nuomone, teisėkūros nuoseklumas ir stabilumas labai prisidėtų prie palankios verslui aplinkos kūrimo, juoba, kad dažni ir neprognozuojami pokyčiai gąsdina investuotojus.

Anot jo, būtų labai gerai, jei Lietuvos politikai ir įstatymų kūrėjai pamatytų gerąją verslo pusę ir išgirstų verslo argumentus tuo metu, kai planuoja naujus pokyčius teisėkūroje.

Ir už kairę, ir už dešinę moka verslas

Su paradoksais, kai už įstatymų leidėjų nekompetenciją moka verslas, prisipažįsta susidurianti ir Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) generalinė direktorė Eglė Radišauskienė.

Anot jos, kai verslui dėl valstybinio reguliavimo išauga priežiūros kriterijų skaičius, tai prisideda prie konkurencijos iškreipimo.

„Galų gale, supraskime, kad už plačius politikų sprendimus – į kairę, į dešinę, – finale vis tiek sumoka verslas. Žinoma, paskui viskas persikelia į vartotojų pirkinių krepšelius“, – sako E. Radišauskienė.

Štai nenuosekli vienkartinės užstato sistemos plėtra lemtų apie 120 mln. eurų papildomų investicijų, kurias verslas privalėtų skirti taromatų tinklo plėtrai, technologinėms inovacijoms, surinktos taros sandėliavimui ir higienai.

Maža to, kone antra tiek turėtų investuoti gamintojai, kuriems teks iš naujo ženklinti savo gaminius, keisti pakuotes, gamybos, sandėliavimo ir logistikos grandines ir t.t.

„Mūsų verslininkai pasisako už Lietuvos „Žaliąjį kursą“, tačiau už nuoseklų ir paskaičiuotą ėjimą jo link“, – sako E. Radišauskienė. Anot jos, verslo asociacijos teikia ataskaitas reguliuojančioms institucijoms, kaip sekasi rinkti iš gyventojų panaudotas pakuotes. Verslas nuolat kalba su ministerijomis ir joms pavaldžiomis įstaigomis, kad skuboti politiniai sprendimai atneš daugiau žalos, tačiau į šiuos argumentus, regis nekreipiama dėmesio.

LVK vadovės manymu, reikia atsižvelgti ne tik į įstatymo poveikį verslui, bet ir papildomą finansinę naštą gyventojams ar įstatymą įgyvendinančioms institucijoms. Juk joms taip pat reikia resursų, kad įstatymas veiktų nepriekaištingai, deja, Lietuvoje tokie vertinimai vis dar yra retenybė.