Yra kur kas lengviau dirbti su tokiomis problemomis, kai jau kažkoks įdirbis yra susikaupęs iš anksčiau, o ateinama į jau „išpurentą dirvą“. Taip pat, deja, dažniausiai būna ir su vadinamosiomis „socialinėmis investicijomis“, kai dirbama su jau “mokančiais dirbti“, pasitikima jau turinčiais tam tikrus įgūdžius, ar jau tenkinantiems tam tikras išankstines palankesnes sąlygas.
O kaip yra su „plyno lauko“ investicijomis? Kaip yra su jomis socialiai jautriose srityse? Ar įmanoma čia pasiekti jų efektyvumą ir tvarumą? T. y. ilgiau laikytis nustatyto kurso ir modeliuoti jo perspektyvą bent į vidutinės trukmės ateitį?
Tokie klausimai iškyla jau beveik visus metus vykdant Mykolo Romerio universitete doc. Vidos Česnuitytės vadovaujamą keturių tyrėjų tyrimą apie piniginės socialinės paramos nepaėmimą Lietuvoje.
Tiriama tik ta valstybės teikiama piniginė socialinė parama, kuri apima socialinę pašalpą ir kompensacijas už komunalines paslaugas. Būtina iš karto pažymėti, kad panašūs tyrimai Vakarų šalyse pasižymėjo labai ribotu efektu, o metodologija nustatant šios problemos mastą ir sprendimo būdus taip ir liko iki galo nesukurta.
Be to, Vakarų šalyse ir socialinės paramos nepaėmimo mastas yra didesnis nei Lietuvoje, kai jos teisėti potencialūs gavėjai, įvairiais vertinimais, nepasiima nuo 30 proc. iki 70 proc. Lietuvoje, preliminariais skaičiavimais, ši problema yra mažesnio masto, spėjama, kad socialinės paramos šalyje nepasiima vis dar didelis gyventojų procentas – nuo 20 proc. iki 30 proc. gyventojų, turinčių tokią socialinę paramą gauti.
Mykolo Romerio universiteto tyrėjams pavyko nustatyti keturias nepaimančių potencialių gavėjų grupes Lietuvoje: nepaimančius piniginės socialinės paramos dėl procedūrų sudėtingumo, dėl disponavimo šešėlinėmis pajamomis, dėl informacijos stokos (kurią gali lemti skaitmeninis neraštingumas), ir dėl socialinių barjerų bei stigmatizacijos.
Be to, šios grupės ir jų susiformavimą lemiančios priežastys gali tarpusavyje „persidengti“ ar net sutapti. Tyrimas atskleidė, kad labai retai pasitaiko kiti, negu į šias keturias grupes, patenkantys atvejai. Tačiau egzistuoja ir labai reti atskirų socialinių grupių ir atskirų asmenų deviantiniai atvejai, kai bendraujant ir aiškinantis situaciją yra būtina atskira, netipiška prieiga ir pagalba.
Projekto apimtyje atlikto kiekybinio tyrimo metu duotu klausimu išaiškėjo regioniniai skirtumai pagal Lietuvos apskritis, kurios kažkiek atspindi ir padėtį konkrečiose savivaldybėse. Marijampolės apskrityje mažiausiai buvo orientuojamasi į viešuosius reikalus ir valstybės bei savivaldybės administraciją, labiausiai buvo vadovaujamasi ne „holistiniu“ požiūriu, o asmeniniu ir privačiu sektoriumi besiremiančiu požiūriu, tai yra gyventojai teigė, kad nesikreipia socialinės paramos, nes baiminasi viešos nuomonės, kaimynų kritikos arba taip vadinamos stigmos.
Labai prieštaringi tyrimo dalyvių atsakymai pasireiškė ekonomiškai silpniausioje Tauragės apskrityje. Utenos ir Alytaus apskrityse santykinai geriau buvo vertinama vietos administracija, o gyventojai socialinės paramos informacijos atžvilgiu buvo žingeidesni, tai yra patys ieško informacijos ir aiškinasi, kokia socialinė parama jiems priklauso.
Iš didžiuosius miestus turinčių apskričių, Vilniaus apskritis neišsiskyrė didesniu gyventojų domėjimusi pinigine socialine parama, tuo tarpu Kauno apskritis – priešingai, atsakymai atkleidė, kad informacija yra žinoma, paramos kreipiamasi.
Kitus didelius miestus turinčiose apskrityse, ypač – Klaipėdos ir Šiaulių apskrityse, gyventojų atsakymai pasižymėjo indiferentiškumu, pasyvumu ir nesidomėjimu duotu klausimu. Įdomu, kad gyventojams atsakant apie reikalingų naujovių, inovacijų įgyvendinimą piniginės socialinės paramos nepaėmimo atžvilgiu Klaipėdos ir Šiaulių apskričių gyventojai dažniausiai neturėjo ko pasiūlyti, jų nuomone, „viskas ir taip gerai“, nieko keisti nereikia, nors tyrėjai klausė ir apie „atvejo vadybos“ taikymą, ir apie „vieną langelį“, ir apie paslaugos automatizavimą (nerašant formalaus prašymo), kas iš viešojo administravimo pozicijos žiūrint, būtų verta tobulinimo.
Kiekybinėje gyventojų apklausoje apie 62 proc. respondentų įvardino, jog informacijos apie piniginę socialinę paramą nepasiturintiems stoka yra viena pagrindinių piniginės socialinės paramos nepaėmimo priežasčių. Tai pasitvirtino ir kokybinio tyrimo metu visose šalies apskrityse organizuotose diskusinėse (fokus) grupėse, kuriose dalyvavo asmenys, dirbantys socialinės paramos srityje – savivaldybių, socialinių paramos centrų darbuotojai, nevyriausybinių organizacijų atstovai.
Diskusijos metu dalyvius kalbinant apie šaltinius, iš kurių jie gauna žinių apie piniginės socialinės paramos įstatymus, dažniausiai buvo paminėti asmeniniai socialiniai tinklai (artimieji, kaimynai, draugai) ir žiniasklaida – televizija, radijas, didieji internetiniai portalai, spauda, valstybinių institucijų internetiniai tinklalapiai.
Seniūnijos, socialiniai darbuotojai, vietos bendruomenės kaip informacijos šaltiniai dažniausiai buvo minimi mažesnėse apskrityse, kur informacija sklinda dažniausiai „iš lūpų į lūpas“. Nevyriausybinės organizacijos, kurios savo kasdieninėje veikloje susiduria su bėdoje atsidūrusiais gyventojais taip pat yra svarbus informacijos sklaidos dalyvis.
Tyrimas atskleidė problemas, su kuriomis gyventojai susiduria ieškodami informacijos apie piniginę socialinę paramą nepasiturintiems, tai: sudėtingai pateikiama informacija oficialiuose šaltiniuose, nepakankama ar netiksliai pateikiama informacija oficialioje žiniasklaidoje, bei netiksli informacija socialiniuose tinkluose.
Kita svarbi problema – gyventojų neraštingumas, apimantis bendrą neraštingumą, lietuvių kalbos nemokėjimą, nemokėjimą naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, ribota interneto prieiga.
Pastarosios priežastys tampa ypatingai rimta kliūtimi vyresnio amžiaus, vienišiems, socialinių įgūdžių stokojantiems, ypač didžiųjų miestų gyventojams sužinoti apie galimybę pasinaudoti pinigine socialine parama, kuri jiems priklauso pagal įstatymus.
Apibendrinus tyrimo medžiagą, matosi, kad akivaizdžiai skiriasi informacijos sklaida miesto ir kaimo vietovėse – mažesnėse gyventojų skaičiumi vietovėse pasiekiamumas yra kur kas didesnis, nes institucijos yra „arčiau žmonių“, ir vis dar efektyviai veikia artimi ryšiai tarp žmonių (šeimos narių, giminių, kaimynų, draugų ir kt.).
yrimo grupės nuomone, ypatingai svarbu informaciją pateikti gyventojams suprantama kalba, kūrybiškai pasitelkiant sklaidos būdus ir priemones tam, kad būtų pasiektos skirtingos tikslinės gyventojų grupės. Kitas ne mažiau svarbus aspektas siekiant išplėsti piniginės paramos suteikimą visiems tiems, kam ji priklauso, yra gyventojų švietimas skaitmeninio raštingumo bei socialinių įgūdžių ugdymo srityse.
Šis straipsnis parengtas vykdant LMT remiamą Reikminių tyrimų projektą P-REP-21-10 „Socialinės paramos išmokų nepaėmimo priežastys, mastas ir identifikavimo metodika Lietuvos savivaldybėse ir visoje šalyje“ (administruojamas MRU, vadovė – doc. dr. Vida Česnuitytė,2021-2022)
Autoriai vyr. mokslo darbuotojas, prof. Arvydas Guogis ir jaun. mokslo darbuotoja Ingrida Grincevičiūtė yra Mykolo Romerio universiteto Sociologinių tyrimų laboratorijos darbuotojai
