O. Navikaitė-Drobelienė. Dūminė pirtis

Kažkada dūminės pirtelės buvo kaimo buities dalimi. Šilų dzūkų krašte jos išliko ilgiausiai. (Prieš gerus 30 metų teko matyti dar ir kalne iškastą…). Mūsų krašte buvę vos viena ar dvi, rečiau kelios pirtys visame kaime. Kūrendavo paeiliui. O išvėdinę dūmus jau rinkdavosi besiprausiantys. Į pirtį pirmiausia eidavo moterys su vaikais, moterys, senoliai, o paskui vyrai. Ateinantys atsinešdavo vandens ( jeigu pirtis prie upelio ar kito vandens telkinio, pasisemdavo vietoje).

Vantas, muilą atsinešdavo kiekvienas, nors buvo kaimų, kur naudodavo ir drauge virtą muilą.

Išsikaitinę, išsivanoję prausdavosi į atsineštą vandenį įmetę įkaitusį akmenį, kai vanduo jau sušildavo. Po maudynių dar pirtyje moterys ir ,,žlugtų velėjo su pelanų šarmu”, skalbdavo drabužius, patalynę…

Vėliau jau imtos statyti pirtelės ir beveik kiekviename kieme. Nors dar ir dabar išsikūrenę pirtį namiškiai pasikviečia joje išsiprausti ir kaimynus.

Dūminėje pirtyje patirti įspūdžiai išlieka visam gyvenimui. Gal todėl dūminės pirtys pirties mėgėjų dėka iš lėto grįžta į mūsų gyvenimus…

Nuotraukose: prieš dvi dienas fotografuota apleistoje vieno kaimo bendroje pirtyje.

 

1 of 14

- +

1. 1947 m. Įrašas ant sienojo šalia durų.

2. Kaminėlis.

3. Erdvus priepirtis ir durys į pirtį.

4. Langelis be stiklo.

5. Langelis šviesai su stiklu ir lentynėlė muilui.

6. Didelė pakura, kad nereikėtų dažnai dėti malkų ir jų kapoti. Kapotos malkos tik prakuroms.

7. Žarsteklis (kačerga). Drugelis nutarė nusifotografuoti pats. Gruodžio mėnesį, po minus šešiolikos laipsnių šalčio, jų pirtelėje nemažai.

8. Pakura.

9. Žnyplės akmeniui suimti.

10. Medinis kaminėlis.

11. Taip suimtas karštas akmuo keliaudavo į kibirą su vandeniu, kad vanduo sušiltų prausimuisi.

12. Langelį be stiklo užkimšdavo maišu su samanomis, šiaudai ar šienu. Mūsų krašte dažniausiai su samanomis.

13. Langelis šviesai iš lauko.

14. Žemos durys į priepirtį.