Dabartinis Ežerų žvejybos muziejus, kuris veikia kaip Molėtų krašto muziejaus padalinys Mindūnuose, išaugo iš paprasto Žvejybos įrankių muziejaus, kurį dar 1989 metais įkūrė Mindūnų kaimo mokykla. Mokyklą uždarius muziejus pateko Molėtų krašto muziejaus globon, o šio muziejaus direktorės Viktorijos Kazlienės dėka atsinaujino ir pakeitė pavadinimą – jame atsirado žodis „ežerai“. Kuomet prieš 5 metus į šį muziejų atėjau dirbti aš, man kilo idėja, kad gerai būtų įkurti Ežerų muziejų, kuris apimtų ne tik žvejybą, bet ir visas kitas temas, susijusias su ežerais. Tai būtų Jūrų muziejaus analogas, tik būtų ne apie jūrą, bet apie ežerus ir apimtų ekspozicijas nuo gėlavandenių žuvų akvariumo iki geologinės ežerų praeities, jų susiformavimo istorijos.
Ilgai brandinta idėja pagaliau virto vizija, kuri buvo pristatyta muziejaus kolektyvui ir Molėtų rajono savivaldybei, o Lietuvos kultūros taryba šiemet patvirtino mūsų projektą „Gyvenimas prie vandens arba Rytų Aukštaitijos identiteto beieškant“, kurio pagrindinis tikslas – sukurti Ežerų muziejaus įkūrimo galimybių studiją.
Šią studiją pagrinde sudaro idėjų bankas, nes būtent idėjos yra svarbiausios pradiniame etape ir apsprendžia, koks bus būsimo muziejaus turinys. Ar šios idėjos bus įgyvendintos pilna apimtimi, ar dalinai – priklausys tik nuo savivaldybės politinės valios ir finansinių galimybių.
Kartu su Molėtų krašto muziejumi 2012 metais įgyvendinti savivaldybės projektai bei „Muziejų kelio“ projektas parodė, kad į Mindūnus įmanoma pritraukti didelę europinę paramą (jos dėka pastatyti naujieji Ežerų žvejybos muziejaus pastatai), tad kodėl gi šios sėkmės nepakartojus dar kartą? Taip pamažu žvejybos įrankių muziejus evoliucionuotų į didelį ir galbūt savarankišką (kaip numatyta savivaldybės patvirtintoje koncepcijoje) Ežerų muziejų, reprezentuojantį visą ežeringąją Utenos apskritį, o ateityje galbūt ir visos Lietuvos ežerus.
Ne kiekviena valstybė gali pasigirti tokia ežerų gausa kaip Lietuva. Yra paskaičiuota, kad jei pamatuotume visų mūsų ežerų kranto ilgį, tai jis taptų didesnis nei visos Italijos pakrančių ruožas. Tad nėra ko skųstis, kad Lietuva turi tik 90 km pajūrio. Bendrai kranto prie vandens gausos mums gali pavydėti daug kas. Net salų turime apsčiai (vien Labanoro girios ežeruose jų yra 50). Tebūnie tai ne jūrinės salos, bet vis tiek salos. Visa tai lėmė, kad ežerai ir vanduo suformavo mūsų krašto identitetą. Ežerai tapo vizitine kortele ir Molėtams, ir Zarasams, ir Ignalinai, Visaginui, Anykščiams, Utenai. Tad turėti muziejų, kuris reprezentuotų visą šį ežerų kraštą – natūralus poreikis.
Pasaulyje ežerų muziejų yra vos keletas. Arčiausiai esantis – Estijos ežerų muziejus, įsikūręs Tartu apylinkėse prie Viljandžio ežero. Muziejus nėra didelis, talpina savyje pusę Estijos gėlavandenių žuvų, gyvenančių akvariumuose, kolekciją. Žvejybos įrankių kolekcija daug mažesnė nei Mindūnuose. Muziejus daugiausia orientuojasi į vaikų edukacijas. Yra net banketinė salė, kuri padeda pritraukti daugiau pajamų.
Žodžiu, beliktų Mindūnuose, Estijos pavyzdžiu, pasistatyti keletą akvariumų ir jau turėtume Ežerų muziejų, niekuo nenusileidžiantį estiškam. Visgi mes orientuojamės į kur kas didesnį ir daugiau veiklų vykdantį muziejų. Pavyzdys, į kurį orientuojamės, yra Lietuvos jūrų muziejus, kuriame su Molėtų krašto muziejaus direktore Viktorija Kazliene apsilankėme šį mėnesį.
Lietuvos jūrų muziejuje visas ekspozicijas aprodė ir jų įrengimo istoriją papasakojo Kultūros komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vedėja Nina Puteikienė, Akvariumo ir jūrų gamtos skyriaus vedėjas Saulius Karalius, muziejininkė–kultūrinės veiklos organizatorė Loreta Rimkienė ir kiti muziejininkai. Mus draugiškai priėmė ilgametė muziejaus direktorė, puiki vandenų gamtos žinovė Olga Žalienė. Imponavo tai, kad Jūrų muziejus yra ne tik kultūrinė, bet ir rimta mokslinė įstaiga, labai reikšmingai prisidedanti prie jūrų gamtos išsaugojimo, netrukus turėsianti ir jūrinių gyvūnų reabilitacijos centrą.
Mūsų suburta skirtingų sričių specialistų darbo grupė, kurianti Ežerų muziejaus įkūrimo galimybių studiją, taip pat mano, kad Ežerų muziejus pirmiausia turėtų tapti kultūrine, moksline, švietėjiška institucija, o ne dar viena pramogų įstaiga.
Pirminis tikslas yra žodis „gelmė“, šiuo atveju ir perkeltine, ir tiesiogine prasme, reikalinga lankytojų atradimo džiaugsmui muziejuje. Juk vien dėl pramogų nereikia kurti muziejaus.
Labai džiaugiuosi, kad prie Ežerų muziejaus galimybių studijos sukūrimo sutiko prisidėti ne tik minėti Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojai Nina Puteikienė ir Saulius Karalius, bet ir gamtininkas bei rašytojas Selemonas Paltanavičius, geologas Jonas Satkūnas, ichtiologas ir žuvų išteklių atkūrimo specialistas Valdas Gečys, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atstovė Diana Rakauskaitė. Sekantis projektas turėtų būti apie tai, kaip techniškai įgyvendinti išvardintų profesionalų idėjas bei pasiūlymus.
Manau, kad Ežerų muziejus – nuostabi idėja. Ji reikalauja milžiniškų investicijų, bet grąža Molėtų rajonui ir visai apskričiai taip pat taptų milžiniška.
Autorius yra Ežerų žvejybos muziejaus muziejininkas
