Vieniems indėnai siejasi su vaikyste, kai, apsikarstę plunksnomis ir apsiginklavę savadarbiais lankais, ruošdavosi kovoms, o bendražygių susibūrimai vykdavo iš paklodžių pagamintuose palapinėse – tipiuose.
Kitiems – tai klasika tapusi miela ir spalvinga knygelė apie indėniuką Kiką ir jo nuotykius.
Tretiems – tai mistiškos ir išmintingos gentys, žavinčios laukiniais šokiais aplink laužą, keistais papročiais ir šventu santykiu su gamta.
Amerikiečiai indėnus prisimena kasmet, švęsdami Padėkos dieną
Pasakojama, jog XVII a. pradžioje piligrimų derlius buvo labai nesėkmingas, o jų kolonijos mirė iš bado.
Netoliese gyvenę indėnai pamokė piligrimus, kaip užsiauginti kukurūzus, moliūgus ir pupeles bei kitas kultūras atšiauriomis sąlygomis.
Kai užaugęs derlius buvo itin gausus, piligirimai pasikvietė indėnus į savo šventę ir jiems atsidėkojo už naudingus patarimus.
Artėjant amerikietiškai šventei, el. knygynas „Patogupirkti.lt“ kviečia ir Lietuvos gyventojus paminėti indėnų gentis, prisimenant geriausias visų laikų knygas apie indėnus.
Nors šiais laikais indėnų literatūros žinomumas kiek išblėsęs, šiame sąraše esančios knygos jauniesiems skaitytojams taps puikia pažintimi su paslaptinga ir spalvinga kultūra, o vyresniems knygų apie indėnus mėgėjams – priminimas apie vaikystės veikėjus ir legendomis apipintą turtingą istoriją.
Karlas Mėjus (Karl May) „Vinetu“
Vieni žinomiausių ir labiausiai vertinamų kūrinių apie indėnus – vokiečių rašytojo Karlo Mėjaus romanai apie Vinetu – apačių indėnų genties vadą, pasišventusį kovoti už teisingumą.
Autorius skaitytojus supažindina su jaunu išeiviu iš Vokietijos Oldu Šeterhendu ir didžiuoju vadu Vinetu bei jų nuotykiais nuožmioje indėnų kovoje dėl savo teisių.
Į lietuvių kalbą yra išverstas tik pirmasis knygų tomas, tačiau vaizdingai parašyta istorija leidžia iš arčiau pažvelgti į laukinę indėnų kasdienybę ir jų paslaptingą kultūrą,
Vis dėlto, ne tik įtempti nuotykiai, bet ir daug įdomių faktų lauks vienoje skaitomiausių jaunimo knygų tarpukario metais laikomoje „Vinetu“ – skaitytojai sužinos, kas yra mirtini tomahaukai, kokia dvasia saugo indėnus bei kokiais apdarais kasdien rengiasi indėnų kariai.
Tai tarsi žvilgsnis į praeitį – šį K. Mėjaus romaną būtina perskaityti tikriems indėnų kultūros mylėtojams.
Džeimsas Fenimoras Kuperis (James Fenimore Cooper) „Paskutinis mohikanas“, „Prerijos“, „Medžiotojas“
Džeimsas Fenimoras Kuperis yra laikomas vienu pirmųjų XVIII-XIX a. amerikiečių rašytojų, galėjusių pragyventi vien tik iš savo kūrybos.
Žinant, kad ir šiais laikais iš kūrybinio darbo pragyventi nėra taip paprasta, Dž. F. Kuperio pasiekimas yra išties pagirtinas.
Amerikiečių rašytojas buvo vienas pirmųjų istorinių ir kelioninių romanų autorių, kurio knygos buvo skaitomiausios JAV ir Europoje.
Dž. F. Kuperio kūrybos kraityje – daugybė puikių romanų apie indėnus ir jų gyvenimo būdą.
Žinomiausias iš jų – „Paskutinis mohikanas“ – tai istorija apie gražią draugystę tarp indėnų genties mohikanų kario Čingačkuko ir kolonijų žvalgo Sakalo Akies nerimastingais laikais, kai prancūzai su indėnais dalyvavo aršioje kovoje.
Du draugai, rizikuodami gyvybe, kovoja su piktadariu Gudriuoju Lapinu, o suvieniję savo jėgas, išgelbsti dvi seseris ir padeda joms persikelti per priešo teritoriją.
Amerikiečių rašytojo knygose dažnai vyravo indėnų tematika. Jo knyga „Prerijos“ vaizdavo kvapą gniaužiančius Šiaurės Amerikos kolonizatoriaus ir jo šeimos klajoklišką gyvenimą Didžiosiose prerijose, kuriose nuožmiai kariavo indėnų gentys.
Romane „Pėdsekys“ autorius vaizduoja neramų anglų ir prancūzų kovų laikotarpį prie Didžiųjų ežerų, kur keliaujant su indėnu Pedsėkiu plačiau susipažįstama su vaikystėje taip žavėjusiu indėnų pasauliu.
Karlo Kastanedos (Carlos Castaneda) knygų rinkinys
Svajojantiems plačiau susipažinti su slaptomis indėnų apeigomis, gydančiomis jų galiomis ir egzotiška pasaulėžiūra, patariama paskaityti itin išsamų iš Peru kilusio amerikiečių rašytojo ir antropologo Karlo Kastanedos vienuolikos knygų rinkinį, kuriame autorius pasakoja apie savo dienas, praleistas mokantis pas jakių genties indėną Chuaną Matusą.
Šiose knygose K. Kastaneda gilinasi į keistą ir baugų senovės Meksikos magų pasaulį, egzistuojantį paraleliai su dabartiniu pasauliu.
Šamanizmas arba indėnų magiškos galios, sapnų poveikis ir jėga, gydantys augalai, išmintingi senolių patarimai, sielos apibrėžimas – šios ir kitos įdomios temos nugulė beveik 1500 puslapių knygų rinkinyje.
Sukaupta autentiška K. Kastanedos patirtis tarnauja kaip saviugdos žinynas, kupinas gilaus sąmojo ir protingų patarimų, padėsiančių įžvelgti šviesą niūrioje kasdienybėje.
„Viskas priklauso nuo pasirinktos krypties, – aiškino don Chuanas. – Galime tapti arba apgailėtini, arba stiprūs. Abiem atvejais pastangų reikia tiek pat.“
K. Kastanedos rinkinį sudaro knygos: „Don Chuano mokymas“, „Nepažįstama tikrovė“, „Kelionė į Ikstlaną“, „Sakmės apie jėgą“, „Antrasis jėgos ratas“, „Erelio dovana“, „Ugnis iš vidaus“, „Tylos jėga“, „Sapnavimo menas“, „Aktyvioji begalybes pusė“ ir „Magiškieji judesiai“.
Lizelotė Velskopfa-Heinrika (Liselotte Welskopf‑Henrich) „Didžiosios Lokės sūnus“
Šešių romanų ciklas „Didžiosios Lokės sūnus“ – dar vienas indėnų literatūros klasika tapęs kūrinys, kurį parašė vokiečių rašytoja Lizelotė Velskopfa-Heinrika.
Romanuose pasakojamos istorijos apie indėnų berniuko Harkos ir jo tėvo Matotaupos dienas tremtyje, jų išgyvenimus, susidūrus su baltaisiais kariais, medžiokles, darbą cirke, įspūdingą kraštų gamtovaizdį, ir gimtųjų prerijų ilgesį.
Ne veltui L. V. Heinrika buvo dar ir istorikė – jos knygose pavaizduotas indėnų gyvenimas – etnologiškai itin tikslus Šiaurės Amerikos indėnų kasdienių iššūkių paveikslas.
„Didžiosios Lokės sūnus“ romanų ciklą sudaro knygos: „Harka“, „Kelias tremtin“, „Juodųjų kalnų ola“, „Sugrįžimas pas Dakotus“, „Jaunasis vadas“ ir „Anapus Misūrio“.
Saulė Paltanavičiūtė „Meksika Marija. Indėnės Mištekės istorija“
Lietuvoje gerai žinomo rašytojo, gamtininko ir radijo laidų vedėjo Selemono Paltanavičiaus dukra Saulė šiemet pristatė knygą vaikams, kurioje atgimsta indėnų legendos.
Meksikoje gyvenanti ir aplinkosauginio švietimo vaikams centre dirbanti biologė Saulė Paltanavičiūtė nusprendė išleisti knygą mažiesiems skaitytojams ir ten sudėti gražiausias indėnų istorijas, aprašyti spalvingą Meksikos kraštovaizdį, tradicinį ir be galo gardų vietinį maistą.
Sekdama tėvo pėdomis ir gamtininke tapusi autorė siekia mažiesiems skaitytojams, kuriems Meksika yra tolimas ir nepažįstamas kraštas, perteikti vietos grožį ir šeimos svarbą, vaizduojant Laimingos mergaitės Marijos gyvenimą spalvingoje šalyje.
Pati S. Paltanavičiūtė teigė, kad ši knygelė – tarsi jos meilės laiškas Meksikai. Leidinį iliustravo spalvingi iliustratorės Redos Tomingos piešiniai.
Tomas Meinas Reidas (Thomas Mayne Reid) „Oceola, seminolų vadas“
Amerikiečių novelistas Tomas Meinas Reidas ne tik rašė knygas, tačiau ir pats kovėsi Amerikos-Meksikos kare 1846–1848 m., tad ne viename jo rašytame kūrinyje atsispindi gyvenimas Amerikos kolonijose ir sunki indėnų kasdienybė bei vergovė.
„Oceola, seminolų vadas“ – ne išimtis. Tikrais faktais pagrįstoje knygoje veiksmas vyksta vienu dramatiškiausių indėnų kovos už nepriklausomybę laikotarpiu – 1835 m., kai Floridoje siautėja seminolų karas.
Čia atvykę gerai apsiginklavę baltieji atėjūnai siekia užgrobti indėnų seminolų žemes. Nors čiabuviai ir drąsūs, tačiau priešų ginklai geresni, o indėnų vienybė darosi nebe tokia tvirta.
Knygoje vaizduojamas pagrindinis veikėjas Oceola – tikras istorinis asmuo, apipintas pramanais ir legendomis. Istorinių įvykių fone mezgasi jautri istorija, kupina paslapčių, nuopuolių, netikėtų atomazgų ir meilės peripetijų, o dinamišką pasakojimą puošia spalvingi egzotiško kraštovaizdžio aprašymai.
Otoris Biokas (Ettore Bioca) „Jonoama“
Italijoje pagarsėjusio keliautojo Otorio Bioko 1965 m. išleista knyga žavi vaizdžiai aprašytu Pietų Amerikos Amazonės janoamos genties indėnų glaudžiu ryšiu su gamta.
Knygoje vaizduojama Elena Valero – ispanų kilmės moteris, kurią janoamos gentis pagrobė dar vaikystėje. Tai tikra istorija, kurią pati moteris papasakojo autoriui, o šis, užrašytą istoriją išleido.
Knygoje Valero pasakoja apie gyvenimą džiunglėse tarp čiabuvių, apie medžioklę ir išlikimą, janoamių papročius ir apeigas, meilę ir karą tarp Amazonės genčių.
Užteko įduot šautuvus, duot šnapso ir sukiršint. Išsišaudė savi savus. Kokia čia kultūra ?
Na, ne taip paprasta. Jei tauta laipsniškai, karta po kartos vis didesnėmis dozėms girdoma, po truputį pratinant organizmą prie alkoholio poveikio, tai jos išsigimimas, gal būt, ilgiau užtrunka. Kai alkoholio nepažįstanti tauta staiga didelėmis dozėmis imama kasdien girdyti, ne stebuklas, jei nuo pirmo karto išprotėjusių ir mirusių buvo.
Žemyna kaip visada neištveria nepašnekėjusi apie tai, ko visiškai nesupranta.
Pirma, actekų ir majų imperijos sugriuvo dar iki baltųjų atėjimo, tai reiškia jų kultūrą buvus negyvybingą.
Antra, 90 procentų indėnų nereikėjo nei girdyti, nei žudyti – jie žuvo nuo europiečių atvežtų ligų – raupų, maro, šiltinės…
Trečia, likę 10 proc. ne mažiau sėkmingai nei europiečiai žudėsi tarpusavyje.
Ketvirta, paskutinis smūgis buvo ne indėnų žudymas, o bizonų, ir išvarymas į nederlingas žemes.
Va tik tada nuskambėjo paskutinis tragedijos akordas – tarp menkų likučių įsisuko socialinė liga – alkoholis.
Rašiau tik apie alkoholį. Tamstas tikras, kad visai neišmanau jo? Pvz., kaip paveikdavo jis vaikus, paauglius, kai karo metais „partizanai” reikalaudavo jiems duoti naminės, tačiau, prieš gerdami ir su savimi pasiimdami, suversdavo tų namų vaikui kažkiek iš butelio ar stiklinės – tikrino, ar ne užnuodytas? Kaip tie vaikai, katrie išgyveno, toliau savo gyvenimą gyveno, kokia kančia virto jų gyvenimai?
O stebint skirtingų kartų girtuoklius ir alkoholikus – alkoholio poveikis jiems labai skirtingas. Tai ir rašiau.
Bet tiek tos. Gražios dienos!
Šiaip jaunimas galėtų ir pats paskaitinėti, o ne perpasakoti kažkieno niekus. Kuperio personažas Pėdsekys yra baltasis, anglas Natanielius Bampas. Tai penkių romanų personažas, iš pradžių medžiotojas, paskui traperis.